Vincentas Lizdenis
2012-04-15

Neturiu teisės tikėjimo pasilikti sau. Velykiniai žmonės

Kai metuose mus vis aplanko šventės, o ypač tos svarbiausios, kartais atrodo, jog jos besikartodamos tarsi nieko naujo nebepasakys. Vis dėlto Šv. Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė – turbūt siekia ne tiek pranešti kažką naujo, kiek pakviesti atsinaujinti. Todėl kuriant antros Velykų dienos laidą mąstėme apie tai, ką vertėtų savyje atnaujinti. Atsinaujinimui kvies ir Ateitininkų federacijos dvasios vado vysk. Gintaro Grušo sveikinimas, o taip pat ir pokalbis su kun. Aldonu Gudaičiu SJ.

Nors iš tiesų tiesiai nekalbame apie atsinaujinimą, vis dėlto tokie dalykai kaip tikėjimo džiaugsmas, ar pats tikėjimo suvokimas kaip malonės ir dovanos. Tai yra dalykai, kurie reikalauja gyvybės, numirę mūsų mintyse veik numiršta ir širdyse, o ir darbuose. Tikriausiai nesupriešina mintis, jog artimo meilė ir džiaugsmas yra neatsiejami. Tiesa, čia kalbu apie džiaugsmą, kuris ne visada galbūt pasireiškia šūkavimu ir begaline šypsena ar juoku. Džiaugsmas ramumoje, ramus džiaugsmas yra tas, apie kurį taip pat kalbame ir kuris, atrodo, labai reikalingas tikėjimo gyvastingumui. Taigi svarstant apie džiaugsmą ir artimo meilę iš karto galime suprasti, kad tikėjimo kelionei reikalingas santykis. Santykis su Dievu ir santykis su kitais žmonėmis, su aplinka.  Čia mes kalbamės ir apie artimo meilę, kaip ji pasireiškia, kai bandau sekti Prisikėlusiuoju Kristumi.

Bendruomeniškumas – dalinimasis tikėjimu. Argi ne apie tai mąstome turėdami galvose Jėzaus Kristaus Prisikėlimo slėpinius. Kaip vis daugiau Jėzaus mokinių supranta Kristų prisikėlus ir tuo dalijasi su artimaisiais, o vėliau ir su visu pasauliu. Čia ir vėl galima sugrįžti ir mąstyti tikėjimą kaip malonę, kaip dovaną. Kaip laidoje akcentuojame – tikėjimas kyla iš Dievo iniciatyvos. Ir Prisikėlęs Kristus pirmas užkalbina, kol sulaukia atsakymo: „Rabuni (Mokytojau)!”.

Dėl tos dovanos ir neturėjimo teisės pasilikti jos sau ir viduje supranti, jog Šv. Velykos – tokia didelė šventė, kurioje įkvėpiu drąsos ir prašau atnaujinamo tikėjimo malonės. Sveikindamas bičiulius su Šv. Velykomis linkėjau, kad neužželtų krūmais ir žolėm takelis iki Gyvojo Vandens Šaltinio. Manau, kad sveikinimas su Kristaus Prisikėlimo švente nesibaigia. Ir nors tik po laidos įrašo išgirdau savo parapijoje seno kanauninko žodžius, bet negaliu jų čia nepaminėti: „Esame velykiniai žmonės“. Iš tiesų tokie esame, esame tam pašaukti ir tai suprantame išgyvendami tikėjimo slėpinius.

Kristus prisikėlė, aleliuja!

Nuotrauka priklauso iko (teisės)
3 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

Leave a Reply to modernusis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *