Komentarai ( 12 )

1. Emilija,
   negalėjau susilaikyti nuo vienos kitos replikos paskaitęs Tavo padžiugavimus apie pasaulinio liberalų ruporo “International New York Times” spausdinamas “gražias” istorijas. Kaip manai, kodėl Gimenez sudarkyto Kristaus atvaizdo istorija tapo tokia populiari pasaulio žiniasklaidoje (tiksliau, kodėl žiniasklaida padarė ją tokią populiarią)? Net Lietuvos Delfis su pasimėgavimu šia informaciją suko neįprastai ilgai. Gal tai gali atrodyti atsitiktinumas, tačiau ši istorija atsitiko tais pačiais metais, kuriais buvo paskelbti Tikėjimo metai. Tikėjimo metu simbolis buvo Kristaus veido atvaizdas. Originalus paveikslas vadinosi “Ecce homo”. Po jo sudarkymo jam kažkas prilipdė pavadinimą “Ecce mono” (“štai beždžionė”). Kažkaip neatrodo, kad šis “stebuklas” būtų kilęs iš geros dvasios.
   Na o apie reabilitacijos programą džihadistams, tai ji skleidžia žinią, kad žmogus negali nusipelnyti bausmės, nes kaltas ne jis o bloga aplinka. Todėl jį teisingiau ne bausti, bet gydyti (reabilituoti).
   Linkėjimai!
   Vygantas

   Reply

   1. Vygantai, todėl ir rašiau, kad šią istoriją galima interpretuoti įvairiai. Ačiū už dar vieną jos interpretaciją. Bet INYT variantas vis tiek man labiau patinka, nes jis įžvelgia teigiamus dalykus pasaulyje, kuris, sutinku, turi daug spalvų: tiek šviesių, tiek tamsių. Freską “atnaujinusi” autorė tikrai neturėjo piktų kėslų. Jų turėjo kiti, kaip teisingai pastebi (nors nemėgstu tokių frazių kaip “tai tik atrodo atsitiktinumas” arba “kas galėtų paneigti kad…” nes jos be rimto pagrindo mūsų širdyse kursto pagiežą). Delfis ir kita Tavo cituojama žiniasklaida pikdžiugiškai platino tikinčiuosius ir Bažnyčią pašiepiančius epitetus. O INYT to nedarė (nors galėjo). Būtent dėl to mieliau skaitau šį laikraštį, o ne delfį, nes jei jis ir šaiposi iš ko nors, tai tik iš žmogiško nemokšiškumo, o ne iš tikinčiųjų jausmų ir religijos.
      O dėl džihadistų (beje ir dėl juodaodžio berniuko) pasakysiu visų pirma, ką žinau: rinktis integraciją ir gydymą tikrai nerodo požiūrio, kad kalta tik aplinka (beje, tokių absoliučių struktūralistų, neigiančių bet kokią individo iniciatyvą tarp sociologų nėra tiek jau ir daug: čia mes jiems visiems lipdome šiaip jau siauros reliatyvistų grupelės etiketę ir iš konstruktyvizmo kuriame didžiulį baubą). O dabar pasakysiu, ką jaučiu (nes dogmas ko gero Pats geriau išmanai): tarp bausmės ir gydymo tikrai renkuosi gydymą. Beje, kaip gydančio, gailestingo ir mylinčio Kristaus pasekėja. Nesakau, kad bausmė nereikalinga ir kad jos niekuomet nenusipelnome. Bet čia, ko gero, reikia skirti egzistencinį nusikaltimo ir bausmės/atpildo aspektą, kurį kiekvienas galiausiai išspręsime akistatoje su Kūrėju, ir socialinį – skriaudos, blogio atitaisymo visuomenėje aspektą. Šiuo, socialiniu aspektu gydymas dar ir efektyvesnis, nei bausmė, nes pastaroji (pvz. kalėjimas) ne tik kad neatitaiso žalos, bet dar ją ir padvigubina ar patrigubina. Tai nėra tokie paprasti dalykai, kaip bandai juos pateikti vienu sakiniu. Čia slypi didžiulis krikščioniškasis paradoksas, kuriam paaiškinti reikia daug platesnės diskusijos ir kuri, deja, komentarų rubrikoje netilps…

      Reply

2. INYT teigiamus dalykus pasaulyje mato per liberalius akinius. Kitaip tariant, ar dalykai teigiami ar neigiami priklauso nuo to, kokią vietą jie užima jų liberalioje pasaulio matymo (pasaulėžiūrinėje) schemoje. Ir, deja, daugelis šiais laikais nešioja tuos akinius patys to neįtardami. Kartais tie akiniai atrodo, kaip laikraštis. Anot liberalios pasaulio matymo schemos, gali būti įvairių požiūrių (interpretacijų), kurie vienodai gerbtini (nes, pagal jų schemą, nėra kriterijų, kaip juos pasverti).
   Kalbant apie sudarkyto Kristaus istoriją, tai mano minėtus epitetus prikabino ne Lietuvos žiniasklaida. Pati istorija labai patiko liberaliajai pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidai, nes pasirodė puiki metafora iliustruoti jų pasaulio matymą (net praėjus porai metų INYT mato reikalą apie tai dar parašyti). O jos perduota žinia maždaug tokia: Religinių simbolių sudarkymas nebūtinai yra blogas. O kartais tai gali atnešti ką nors gero (pvz. pakelti miestelio ekonomiką). Tai gali būti netgi cool (del ko verta nuvykti pasižiūrėti). Be to tai mus išvaduoja iš iracionalių kultūrinių ir religinių pančių (kaip kad Charlie). O tie, kurie to nesupranta yra tiesiog nemodernūs (neliberalūs).
   Beje, minėti akiniai nėra pasyvūs mūsų jausmų atžvilgiu. Tai ką jaučiame priklauso nuo mūsų supratimo apie tai, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Tai, ką sakaisi jauti C. S. Lewis laikais buvo vadinama Humanistine bausmės teorija. Ką apie ją ir jos santykį su krikščioniška pasaulėžiūra galvojo C. S. Lewis galima paskaityti čia: http://www.spiked-online.com/images/273-275-1-PB.pdf

   Reply

   1. Vygantui. Dėkui Jums už įdomias Jūsų komentarų mintis.

      Replika.

      Žinoma, net pačia blogiausia aplinka negalima pateisinti nusikaltimo, nuodemės, bet negalima ir nesutikti su tuo, jog aplinka, tiesiogiai įtakoja žmogų, jo mąstymą ir elgiasį.

      Vis galvoju, kaip krikščioniui, gyvenančiam pagal Evangeliją derėtų tinkamai reaguoti, bausti žmogų padariusi nusikaltimą, nuodėmę? Ir ar krikščionis, tikintis Jėzumi Kristumi (kurio vienintelio galioje ir yra teisti gyvuosius ir mirusius), teisdamas kitą žmogų neprisiima Dievo galių vadovaudamasis principu- neva Dievo teismas yra Dievo teismas ir Dievo valia, o čia, šiame pasaulyje yra mano teismas ir mano valia? Bet kita vertus, ar nusikaltusio žmogaus neteisimas neskatina dar daugiau tą žmogų nusikalsti?

      Krikščionybės istorijos atminty ne vienas mirties nuosprendis paskelbtas iš meilės nusikaltusiems ir įvykdytas vardan taikos, vardan Dievo karalystės. Bet ar visi tie nuosprendžiai ir bausmės bent žiupsneliu padidino taikos ir meilės šiame pasaulyje?

      Esu isitikinęs, kad viskas kas pasakyta Evangelijoje yra įmanoma ir įgyvendinima, išskyrus- meilę priešams. Bet jeigu neįmanoma Meilė priešams, tada ar įmanomas pats Jėzus Kristus?

      Reply

3. Akiniai apie kuriuos kalbi, yra reliatyivzmo, o ne liberalizmo akiniai. Liberalizmas turi labai aiškias vertybes ir kriterijus ir toli gražu neteigia, kad visos “tiesos” yra tiesos. Taip, INYT pateikia ekonominį istorijos aspektą (ir sutinku, kad tai nėra pati didžiausia vertybė, kurios kaip temos imtųsi pvz. La Croix), bet lakraštis toli gražu neturi tikslo pasakyti, kad kažkas nemodernus arba priminti, kad religinių simbolių sudarkymas yra geras dalykas. Tai jau Tavo papildoma interpretacija. Jis nekalba apie sudarkymą, o apie, viena vertus, žmogišką nemokšiškumą ir, kita vertus, kūrybiškumą. Nes sudarkytas buvo ne Kristus, kaip Pats teigi, o Kristų vaizduojanti freska – ir tai padarė giliai tikinti vietinė bažnyčios lankytoja, kuri sudarkyti tikrai nenorėjo. Tačiau tiek to, sutikime, kad ši istorija nėra pati puikiausia spaudos apžvalgos dalis, nes ji tikrai nėra tokia balta, kaip gali pasirodyti skaitant INYT. Bet visos kitos mano minėtos istorijos, manau, visvien byloja apie šios žiniaskialdos kokybę.
   Taip pat turiu viešai nusiimti man subtiliai klijuojamą reliatyvistės etiketę. Sakydama “įvairiai interpretuoti” nenoriu pasakyti, kad visi požiūriai, ar tiksliau moraliniai vertinimai yra vienodai gerbtini. Noriu pasakyti, kad kiekviena socialinė situacija, kaip ir kiekvienas žmogus savyje talpina daugybę dalykų (tiek gerų – kaip pvz. galimybė keistis ir taisytis, tiek blogų – kaip pasityčiojimas iš religijos). Ir mano teiginys, kad visi šie, tiek geri, tiek blogi dalykai slypi žmoguje, ar tam tikrose situacijose niekaip nepaneigia, kad jie geri arba blogi ir neteigia, kad jie moraliai neutralūs.
   Kaip atsaką į C.S. Lewis kviesčiau iš naujo paskaityti Chestertoną apie krikščionybės paradoksus. Beje, Paties kažkada man pasiūlytą. Kad ir šis šventojo Jono Pauliaus II-ojo teiginys: “nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be meilės”. Ar tai ne paradoksas? Ar jis itin taikliai neapibūdina džihadistų arba Kristui atvestos svetimautojos istorijos?

   Reply

4. For goodness sake, Vygantai, jei nori kritikuoti liberalią žiniasklaidą, tai kritikuok La liberation, le Monde arba Euronews, kurie tikrai labiau reliatyvistiniai nei NYT. Šito laikraščio liberalizmas apskritai daugiau ekonominis, nei vertybinis.
   Šitaip suplakdami ir supainiodami terminus ir filosofines sroves ir ieškodami priešų ten, kur jų nėra, tikrai toli nenueisime.

   Reply

5. Emilija, priimk mano pastabas, ne kaip asmeninį užsipuolimą, bet kaip dialogą (kokį mėgo senovės graikai), siekiant išsiaiškinti svarbius klausimus.
   Apie tai, ar NYT liberalizmas yra labiau ekonominis, nei vertybinis gali paklausti kokio nors Acton, Heritage Foundation ar Laisvos rinkos instituto. Ir jie tikrai pasakys ką galvoja apie tariamai NYT labiau ekonominį nei vertybinį liberalizmą. Šiap NYT pasisako ir už homoseksualių santuokų nediskriminavimą, ir už valstybės didesnį kišimasį į ekonomiką.
   Reliatyvizmas yra labai bendra kategorija taikytina įvairioms ir skirtingoms sritims. Tuo tarpu liberalizmas yra politinė teorija. Arba, kaip patys liberalizmo teoretikai mėgsta sakyti – politinės moralės teorija. Šios teorijos požiūrių žmogaus teisės ir laisvės nėra reliatyvios, tačiau pasirinkimai, kurios žmonės daro pasinaudodami šiomis teisėmis ir laisvėmis yra vienodai vertingi ir turi būti traktuojami „su vienoda pagarba ir rūpesčiu“ (jei tik nepažeidžia kitų teisių ir laisvių). Tas pats galioja ir nuomonėms atspindinčioms tuo pasirinkimus. Todėl liberalų požiūrių turi būti vienodai traktuojamas ir požiūris, jog kiekvieno pareiga karo atveju ginti Tėvynę, ir manymas, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas; gyvenimas santuokoje, ir gyvenimas susidėjus; normali ir homoseksuali santuoka. Jų požiūriu visuomenė ir valstybė neturėtų traktuoti šių pasirinkimų skirtingai vieniems jų teikdama didesnę pagarba ar ypatingesnį teisinį statusą. Kaip sako Rawls, liberalioji teorija nėra „perfekcionistinė“. Tai yra ji atmeta požiūrį, kad žmogaus gyvenimo pasirinkimai visuomenėje turi būti traktuojami skirtingai priklausomai nuo to ar jie išreiškia gero (dorybingo) gyvenimo idealą ar ne. Tad jei kalbame apie liberalizmo požiūrį į vertybinius pasirinkimus, taip jis yra reliatyvistinis.
   Problema ta, kad mūsų laikais liberalizmas yra pasaulėžiūrinis Trojos arklys. Dėl jo patrauklios išvaizdos mes jį lengvai įsileidžiame į savo mąstymą ir nepajaučiame, kaip su juo pradedame susitapatinti. Nors deklaruojame savo katalikiškumą, apie vis daugiau dalykų mąstome ir kalbame kaip liberalai (deja tai pasakytina apie didelę dalį katalikiško jaunimo). Net pradedame galvoti, kad liberalizmo teiginiai išreiškia krikščioniškas vertybes. Pavyzdžiui svarstydami kas yra meilė ir teisingumas, mes pradedame kalbėti liberaliomis kategorijomis. Tokiu būdu iš vidaus tampame neautralizuoti (bedančiai krikščionys) nekeliantys jokio rimtesnio iššūkio pasaulio dvasiai ir santvarkai. Be kitų dalykų tai paaiškina ir neproporcingai mažą krikščionių svorį politiniame gyvenime.
   “Neliberaliai”, deja atrodo, irgi neturi tam imuniteto. Problema yra ne liberalūs laikraščiai. Problema yra ta, kad tai, ką jie rašo nėra pasaulėžiūrinių požiūriu neautralu, bet implikuoja ideologinę poziciją. O juos nekritiškai skaitydami bei su jų požiūriu tapatindamiesi mes nejučiomis tampame liberalios pasaulėžiūros platintojai, net ir tokiais kanalais, kaip blogas Neliberaliai.

   p. s. Jei pats rimtai nesirūpini savo pasaulėžiūra, ja pasirūpina kiti, pvz. NYT

   Reply

6. Dėkui P. už iškeltus klausimus. Tiesa sakant jie yra per daug rimti, kad į juos būtų galima patenkinamai atsakyti paraštėje vykstančioje diskusijoje. Tam, kad į juos atsakyti, reikėtų pirmiau atsakyti į tokius nepaprastus klausimus, kaip kas yra meilė ir kas yra teisingumas, kokia bausmės prasmė, ką reiškia mylėti savo priešus, kaip bausmė susijusi su teisingumu ir meile? Vis dėlto pabandysiu keliais pamastymais pasidalinti.

   Teisiamas ir baudžiamas gali būti tik tas, kuris yra pajėgus daryti moralinę vertę turinčius veiksmus. Todėl, pavyzdžiui, tiek kūdikis, tiek neveiksnus žmogus, tiek naminis gyvūnas gali būti mylimi. Tačiau jie negali būti teisiami (t. y. jų veiksmai įvertinami moraliniu požiūriu). Jei ką nors teisiame, tuo pačiu parodome jog pripažįstame jį esant asmeniu pajėgių daryti moralinę vertę turinčius poelgius. Kitaip tariant mes tuo pačiu pripažįstame jo moralinį orumą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad „nusikaltusio“ gyvūno ir nusikaltusio žmogaus baudimas iš esmės yra vienodas veiksmas. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Gyvūnas baudžiamas tam, kad jį atgrasyti nuo nepageidaujamo elgesio. Žmogaus baudžiamas pirmiausiai tam, kad būtų atkurtas teisingumas ir išpirkta kaltė (atgrasymas čia yra tik papildoma, bet nebūtina bausmės pasekmė). Jei manome, kad kas nors negali būti teisiamas ir baudžiamas, tai mes moraliniu požiūriu jį traktuojame, kaip nepakaltinamą kūdikį ar gyvūną (iš esmės paneigdami jį, kaip moralinį subjektą).

   Padarytas blogis ar žala vienu metu padaro mus moraliai skolingus ir atsakingus prieš Dievą, kuris yra mūsų Kūrėjas ir moralinės tvarkos įsteigėjas, konkrečius asmenis prieš kuriuos nusikalsta ir bendrąjį gėrį, kurio dalininkais esame visi. Aš galiu dovanoti tik skolas, kurias kas nors yra skolingas man. Tačiau negaliu dovanoti skolų, kurias kas nors yra skolingas kitam. Todėl Evangelija sako atleiskite savo kaltininkams (priešams). Tačiau ji nesako atleiskite kitų kaltininkams (priešams). Nes mes to ir negalime. Pavyzdžiui, aš galiu bandyti atleisti tam, kas nužudė mano tėvą ar vaiką. Ir jei man tai pavyktų, tai sumažintų to asmens kaltės naštą. Tačiau aš negaliu atleisti tam, kuris nužudė kito asmens tėvą ar vaiką. Net jei tai padaryčiau, moralinės naštos tai nesumažintų, nes moralinė skola yra ne man ir todėl neturiu galios jos dovanoti.

   Net jei teisingumas (bausmės prasme) vykdomas prieš nusikaltusiojo valią, viena iš bausmės moralinių pasekmių yra ta, kad ji panaikina moralinę skolą arba bent ją sumažina. Pavyzdžiui, tarkim pasisavinau svetimą turtą bei savo valia jo negrąžinau ir už tai buvau nubaustas turto konfiskavimu. Tai, bent iš dalies panaikina mano moralinę ir materialinę skolą (tuo pačiu sumažina kaltės našta). Lygiai taip pat jei aš ką nors sužalojau ir už tai keletą metų atsėdėjau kalėjime, aš tampu mažiau skolingas tiems, kuriems nusikaltau (teisinga bausmė paprastai visai panaikina mano moralinę skolą bendrajam gėriui). Bausmės pasekmėje mano paties patirta netektis ar skausmas sumažina mano moralinę naštą. Ir kuo nuolankiau priimu pelnytą bausmę, tuo labiau ši našta sumažėja.

   Kas yra meilė? Bendriausia prasme tai linkėjimas ir pagalba kitam, kad jis turėtų daugiau būties (gyvenimo). Žmogus savo veiksmais užsikraunantis moralinę kaltės naštą tampa turinčiu mažiau būties (gyvenimo). Mylėti priešą tai dovanoti jam dalį savęs (įskaitant ir skolas, kurias jis man skolingas), kad jis turėtų daugiau gyvenimo. Tačiau leidimas jam pasilikti su moraline skola nepadaro jį turinčiu daugiau būties, o tuo pačiu ir gyvenimo. Meilė, be kitų dalykų, skatina padėti jam tos skolos naštos nusikratyti (o ne likti su ja). Todėl teisingumas meilei neprieštarauja. Pavyzdžiui, kai tėvai savo vaikui duoda mažiau saldainių, bausdami už tai, kad jis prieš tai nesiklausęs suvalgė savo brolio susitaupytus saldainius jie nesielgia priešingai meilei. Taip elgdamiesi tėvai iš tiesų netampa mažiau mylinčiais savo vaikus.

   Džihadistai, net jei patys nieko tiesiogiai nenužudė, tačiau savo dalyvavimu sustiprino bendras kovotojų pajėgas, kurios dėl tokių, kaip jie, tapo pajėgios užimti taikius miestus ir kaimus, ko pasekmėje buvo išprievartauti ir nužudyti nekalti žmonės. Taip jie tapo moraliai skolingi Dievui, tiems kurie buvo nuskriausti ir bendrajam gėriui. Jei mylime juos, turime stengtis, kad jie turėtų daugiau gyvenimo. Tačiau bandydami išsukti juos nuo bausmės, mes ne parodome meilę, bet padarome „moralinę“ meškos paslaugą. Iš tiesų šioje situacijoje jie daugiau turėtų gyvenimo jei nuolankiai priimtų ir bausmę, kurios iš tiesų nusipelnė. Tačiau žmogus yra sukurtas laisvas. Ir niekas, įskaitant bausmę, neturi jo laisvam apsisprendimui išankstinės galios. Vis dėlto, net jei jie tos bausmės nuolankiai nepriims, moralinė jų skola taps mažesnė.

   Reply

   1. Labai galingas atsakymas. Ačiū. Pagarba.

      Reply

7. Puiku, Vygantai, tad diskutuokime, kaip mėgo senovės graikai: be insinuacijų apie oponento imuniteto trūkumą ir pasaulėžiūros neturėjimą. „Neliberaliai“ turi labai tvirtą stuburą ir tikrai nesitapatina su NYT. Man rodos, kad tai Tamsta mus su NYT tapatini ir labai klaidingai. Atrasti ką nors gera tame, ką sako žmonės (laikraščiai) su kita pasaulėžiūra, reiškia pripažinti/atpažinti, kad Šventoji Dvasia gali veikti ne tik per aštriadančius krikščionis, bet ir per kitus, jiems žinant ar nežinant (ref. Luis Gonzales-Carvajal „Toks yra mūsų tikėjimas“). Taipogi, pripažinti, kad liberalai ar netgi kokie kairieji gali turėti savo pozicijose ir ką nors gero (kad ir pagarba Žmogui, kaip laisvai asmenybei) nereiškia susitapatinti su šia pasaulėžiūra visais kitais klausimais ir atsisakyti savosios. Sutinku, kad sava pasaulėžiūra yra labai svarbi skaitant nekatalikiškus laikraščius ar apskritai „einant į pasaulį“. Bet šių laikraščių skaitymas arba ėjimas į dialogą su liberalais toli gražu nerodo, kad pasaulėžiūros nėra ar kad jos tuojau nebeliks. Šiuo atžvilgiu aš daug labiau pasitikiu šiuolaikinio katalikiško, taip pat ir „neliberaliai“ jaunimo sąmoningumu.
   Grįžtant prie mano įrašo, jo tikslas buvo tiesiog pasidžiaugti, kad žiniasklaida gali būti pagarbi ir nukreipta į gerąjį žmogaus pradą (kitaip nei daugelis mums rytinę kavą gadinančių pavyzdžių). Tiesa pasakus, visiškai nesvarbu, kad šįkart pavyzdžiu man tapo INYT. Kaip ir rašiau, galbūt “tai tik šiandienos numeris”. Niekas mano įraše nerodo, kad į pasaulį žiūriu per liberalius akinius (kaip Tu juos apibrėži).
   Pasisakyti už reabilitacijos programą vietoj kalėjimo nėra tolygu ginti liberalią meilės ir teisingumo sampratą. Reabilitacija nėra meilė, kuria leidžiama daryti ką nori. Lygiai kaip ir teisingumas mūsų pasaulėžiūroje nėra tolygus bausmės įvykdymui.

   Reply

8. Emilija, sakyti, kad neturi imuniteto (t. y. nekritiškai priimi kai kurias idėjas) nėra jokia insinuacija, bet atkreipimas dėmesio į problemą. Jei manai, kad klystu, tuomet turėtum būti dėl to visai rami. O jei, vis dėlto, problema egzistuoja, tai nereikėtų labai pykti jei kas į tai atkreipia dėmesį. Šiaip jau autoriai net turėtų būti patenkinti jei jų tekstai susilaukia kritikų dėmesio. O apie pasaulėžiūros neturėjimą ir nekalbėjau (jos neįmanoma neturėti). Kaip ir Neliberaliai netapatinu su NYT (tam, išskyrus Tavo tekstą neturiu pagrindo).
   Dialogas su kitas pažiūras turinčiais, įskaitant liberalus, iš tiesų yra svarbus. Tačiau tam, kad tas dialogas būtų prasmingas reikia žinoti kuo remiasi mano ir jų pažiūros, kur tų pažiūrų stipriosios pusės ir kokios spragos. Tik tada galima plėtoti tikrai vaisingą dialogą. Jei, kaip teigi, iš tiesu pasitiki šiuolaikinio katalikiško jaunimo sąmoningumu, vadinasi esi tikra, kad didelė jo dalis žino pvz. kuo skiriasi krikščioniška teisingumo ir meilės samprata nuo liberaliosios.

   Reply

9. Vygantai, jei norėtum tik atkreipti dėmesį į problemą, užtektų pasakyti, kad „Dėl jo (liberalizmo) patrauklios išvaizdos mes jį lengvai įsileidžiame į savo mąstymą ». Su kuo aš pilnai sutinku. O tolimesni Tavo teiginiai kaip « “Neliberaliai”, deja atrodo, irgi neturi tam imuniteto. » ir toliau apie tapatinimąsi su liberalia žiniasklaida – yra ne kas kita kaip insinuacijos, kad šia liga sergu ir aš, ir « neliberaliai ». Taip, dėl savęs ir savo pasaulėžiūros esu visiškai rami, ką ir bandžiau parodyti savo argumentuose. Bet esu nerami dėl to, ką apie mano pasaulėžiūrą galvoja kiti, o tai šiuo atveju yra svarbu, nes dalyvauju viešuose debatuose. Jei publika bus įtikinta, kad aš esu « užsimaskavusi liberalė », « bedantė katalikė » arba « bestuburė ateitininkė », būsiu diskredituota ne tik aš pati, o ir tai, ką aš sakau. Būtent dėl to panašios replikos ad hominem nėra garbingų debatų dalis.
   Taip, pasitikiu katalikišku jaunimu ir žinau, kad jei jie ir negali itin dailiai išdėlioti teorinio traktato apie teisingumą, nes jie nėra teisės mokslų doktorantai, jie deda pakankamai pastangų gilintis į esminius savo pasaulėžiūros klausimus ir kliautis Šventosios Dvasios vedimu, kad galėtų leistis į vaisingą dialogą su kitaip manančiais. Gaila tik, kad mažai kas išdrįsta tą daryti. Savojo jaunimo kritika nepaskatina, o atbaido jaunimą nuo evangelizacijos darbo.

   Reply