Vytautas Markūnas
2015-04-09

(Ne)patogūs klausimai I

Vyto tekstui

Šis tekstas – pirmasis galimoje serijoje, skirtoje įsigilinti į pašvęstąjį gyvenimą, kurio metus minime. Šiam tikslui ant patogaus raudono fotelio pasisodinome jauną saleziečių kongregacijos novicijų (naujoką), kuris ruošiasi duoti klusnumo, skaistumo bei neturto įžadus ir pabandėme jam užduoti porą patogių ir mažiau patogių klausimų.

Apie pašnekovą:

  • Emmanuel Petit
  • 30 m.
  • prancūzas
  • Saleziečių novicijus Italijoje
  • Gimė katalikiškoje šeimoje
  • Baigė ekonomikos vadybos studijas
  • Atliko praktiką ir po to dvejus metus dirbo auditoriumi banke Honk Konge, Kinijoje.
  • Vienerius metus mokėsi kunigų seminarijoje

Kokia nauda užsidaryti vienuolyne, jei gyvenant pasaulyje galėtum padaryti daugiau gera?

Netiesa, kad norint kalbėti apie Dievą būtina būti vienuoliu. Bet pašvęstasis gyvenimas reikalauja tam tikro atsitraukimo. Mes neteikiame socialinių paslaugų. Nenešame žmoniškos paguodos ar artumo. Nešame Dievą. O tai darome pasitelkdami tarnystę, žmonišką paguodą ir artumą. Bet svarbiausia išlieka tai – mes nešame Dievą. O tam, kad neštum Dievą kaip vienuolis (nes yra ir daugybė kitų būdų), būtina bendruomenė ir atsitraukimas. Šie du dalykai palaiko ir augina dvasinį gyvenimą.

Ar galėtum trumpai papasakoti, kaip supratai savo pašaukimą tapti vienuoliu?

Pašaukimo istorija nėra tik ypatinga istorija, bet kaip puzlė, susidedanti iš daugybės detalių. Kelias aiškėja pamažu. Galiu pasakyti, jog auditoriaus darbas Kinijoje man labai patiko, bet savęs nuolat klausiau – dėl ko visa tai darau? Tuo pačiu metu savanoriavau ir vienoje parapijoje. Vieną dieną ten dirbusi vienuolė manęs paklausė: „Jūs tikriausiai seminaristas, ar ne?“. Atsakiau „Ne, aš dirbu banke“ (juokiasi). Kai sugrįžau namo supratau, kad šis klausimas man, kaip krikščioniui, neturėtų būti vienas iš daugelio, o labiau centrinis. Tai buvo intensyvesnio ieškojimo pašaukimo srityje pradžia. Po poros mėnesių nukeliavau į Indiją, Kalkutą. Ten porą dienų savanoriavau su Motinos Teresės brolių kongregacija. Labiausiai mane palietusi patirtis buvo ši – už centrinės Kalkutos stoties ant žemės gulėjo žmonės, kurie neturėjo nieko. Vienam septyniolikmečiui davėme valgyti, o jis net nepajėgė padėkoti. Ir aš savęs klausiau – ką dar aš jam galėčiau duoti? Ko jam labiausiai reikia? Kaip aš jam galėčiau iš tiesų padėti? Ir su manimi buvęs kunigas pasakė – tokiais rūpinasi saleziečiai. Jie padeda ne tik materialiai, bet ir neša Kristų. Taip Kalkutoje, kur tikėjausi susipažinti su Motina Terese, iš tiesų susipažinau su kun. Bosko ir saleziečiais. Po kitų panašių patirčių pamažu įsitikinau, kad Dievas mane kviečia tapti vienu iš jų.

Ar nebus taip, kad tiesiog nuo ko nors bėgi, slepiesi?

Man ši mintis atėjo tikrai ne vieną kartą (šypsosi). Galbūt dabar kur kas mažiau. Anksčiau apie tai daug galvojau, nes pradėjau rimtai tirti savo pašaukimą būtent tada, kai pasibaigė mano darbo kontraktas. Taigi du pasirinkimai buvo šie – ieškoti darbo arba stoti į seminariją. Tad ir mąsčiau, kad galbūt aš tik bandau išsisukti nuo naujo darbo paieškos. Bet praleisti metus seminarijoje tikrai nėra geras būdas pasislėpti nuo darbo paieškų, nes gyvenimas seminarijoje tikrai nėra kažkas labai lengvo. O būdamas ten įdėjau visas pastangas, kad geriau suprasčiau šį savo pasirinkimą. O tai tikrai sunkiau nei ieškoti darbo. Be to, per tuos metus seminarijoje atlikome ir Šv. Ignaco dvasines pratybas. Po vieno mėnesio buvimo tyloje esi pakankamai tikras, jog negalėjai padaryti daugiau, kad ištirtum savo pašaukimą.

Ką atsakytum žmogui, sakančiam, kad pašvęstasis gyvenimas nėra natūralus? Nėra natūralu atsisakyti laisvės, sekso, nuosavybės…

Jis teisus (juokiasi). Tai nenatūralu. Bet Dievas taip pat nenatūralus. Jis dieviškas. Ir jei kas nors nori pasiekti Dievą, turi iškilti aukščiau natūros.

Jeigu turite (ne)patogių klausimų, drąsiai rašykite komentarų skiltyje. Jei tokių bus, raudonasis fotelis vėl susilauks lankytojų…

Nuotrauka Vytauto Markūno
23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Puikus pasikalbėjimas! Kažkada teko skaityti knygą provokuojančiu pavadinimu “Kodėl nestoti į vienuolyną?”. Jos esmė – jei renkiesi vienuolyną dėl kitos priežasties nei meilė Dievui, geriau nesirink :) Savo laiku man tai padėjo apsispręsti ir galutinai suprasti, kad nenoriu tapti nei kunigu, nei vienuoliu, o tarnauti Dievui kaip pasaulietis, per darbą ir šeimą.

  2. Pažįstu šitą bičą! Kaip sekasi būnant kitokioje kultūroje (prancūzas Italijoje) artėti prie Dievo? Bendruomenė paminėta kaip viena svarbiausių tokiame kelyje.

  3. Labai įdomu sužinoti, ar niekada nebuvo tos merginos, kuri būtų galėjusi pakeisti gyvenimą kita linkme?

    Ir iš vis, ką manot apie santykius kaip poros, kurie prasideda anksti dar tada kai žmonės nėra pasirengę vedyboms?

    Dėkui už atsakymus !

  4. Būtų smagu pasiklausyti ir paties interviu autoriaus Vytauto Markūno liudijimo iš to paties noviciato :)

  5. Kaip pasirinkti vienuolyną iš tokios daugumos? Ar neatrodo naivu iškart pasirinkti vieną, nelabai žinant apie kitus?
    Ar kalba netampa barjeru skaitant Šv. Raštą, teologines knygas, klausantis homilijos?
    Ko yra išmokstama per tiek daug metų kunigų seminarijoje?

  6. Labai dėkoju už komentarus! Manau, greit ateis metas kaisti arbatą, ruošti fotelį ir ieškoti kokio dar kito novicijaus… :D

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *