Emilija Pundziūtė Gallois
2012-06-15

Nemylima Europa

Prieš keletą mėnesių suintrigavo vienas Martyno įrašas šiame portale apie baimę ir Europos Sąjungą. Man pasirodė geniali Martyno pavaizduota schema apie išcentrines ir įcentrines jėgas, veikiančias pavojaus akivaizdoje. Bet suintrigavo kitas nevisiškai tiesiogiai su tuo įrašu susijęs dalykas: tai populiarus būdas apie Europą kalbėti iš šalies, tarsi ji nebūtų mūsų kuriama ir gyvenama realybė, o kažkoks atskiras politinis-ekonominis darinys kažkur iš Briuselio mums darantis nekokią įtaką ir kartas nuo karto trukdantis gyventi. Man kartais keista, kaip galima gyventi Europoje, naudotis Europoje bendrai sukurtomis gėrybėmis (tiek ekonominėmis, tiek kultūrinėmis, tiek politinėmis) ir taip visiškai jos nemylėti? Atrodo, kad galėtumėm ramiausiai stovėti ant bedugnės krašto ir stebėti, kaip į prarają garma šešiasdešimt metų statytoji (tiesa, ne visiškai mūsų rankomis) Europa, o spektakliui pasibaigus šalčiausiu veidu tarti: „mat kaip…“

Teisinga Martyno analizė: jei Europą suvoksime kaip objektą, kurio pagalba galime maksimizuoti savo interesus, ir kuris mums taps nenaudingas tuomet, kai nieko daugiau iš jos nebebus galima „išpešti“, tuomet – išsivaikščiosime. Deja, dažnai, ir ne tik Lietuvoje, Europa būtent taip ir pristatoma.

O vis dėlto, Europa buvo ne tik ekonominis, o ir (mano giliu įsitikinimu – didžiąja dalimi) politinis projektas. Taip, jis remiasi Jean Monnet inspiruotu ekonominės integracijos mechanizmu, tačiau jo esmė, tisklas ir idėja visų pirma buvo politinė. Dėdami parašus po Šumano deklaracija anų laikų Europos politikai nesiekė sukurti konkurencingiausios ir pasaulyje labiausiai ekonomiškai klestinčios sąjungos. Jų tikslas buvo kur kas paprastesnis ir šiandien, atrodo, visai banalus – taika.

Ar kada nors pagalvojate, kaip iš tiesų yra gerai, kad gyvename XXI amžiaus Europoje o ne kokiame kitame krašte? Vertėtų. Mat per daug dažnai esame linkę laikyti savaime suprantamu dalyku tai, kad nėra realaus karo pavojaus, kad esame laisvi sakyti ir daryti ką norime, kad mėgaujamės didžiule daiktų ir paslaugų pasiūla. Daugeliui žmonių net ir šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra prieinama. 1950-ųjų Europoje tai taipogi buvo retos vertybės, kurių trapumą suvokė du siaubingus karus išgyvenusi karta. Šis suvokimas tapo būsimosios Europos Sąjungos pagrindu ir nemanau, kad šiandien jis būtų pasenęs. Tik pamirštas ir nebevertinamas.

Prisimenu „Ateityje“ (2009 balandis) spausdintą interviu su Poliu Kolovaliu (Paul Collowald), pažinojusiu R. Šumaną ir teigusiu, jog šis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, tiesdamas draugystės ranką pralaimėjusios ir istoriškai priešiškos valstybės, Vokietijos, kancleriui, veikė širdyje giliai suvokdamas Viešpaties kvietimą: „palaiminti taikdariai“. Ar nepalaimintas buvo antrasis XX amžiaus penkiasdešimtmetis Vakarų Europai, pakilusiai iš neapykantos ir karo griuvėsių? Ar nepalaiminti esame mes, kad pagaliau, ištrūkę iš komunistinio totalitarizmo gniaužtų galime laikyti save laisvosios Europos dalimi?

Šiandien Lietuvoje, ypač tarp katalikų, ateitiniñkų, yra populiaru visaip kritikuoti Europą: iš čia ateina perdėtas politinis korektiškumas, buka tolerancija viskam ir bet kam, Briuselis mums bruka ateisitinio liberalizmo moralę, nurodnėja, kas teisinga, o kas ne. O ar nevertėtų užuot burnojus, pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą, kad Europos kultūra būtų kuriama ir mūsų rankomis? Durys mums atvertos jau daugiau nei aštuoneri metai, tereikia drąsos, entuziazmo ir… suvokimo, kad tai ir mūsų bendras reikalas.

Kad Europa neišsivaikščiotų ekonominės krizės pavojuje galimos dvi išeitys: politinis pavojus, kuris pagal Martyno schemą paskatintų įcentrines integracijos jėgas, arba tiesiog meilė bendram reikalui, su kuriuo jau keleri metai, o gal greičiau keliolika amžių esame susieję savo likimą. Tik ar mūsų širdys pakankamai didelės, kad šalia šeimos, bendruomenės, Tėvynės meilės dar talpintumėm jose ir meilę Europai..? ♦

-
Nuotrauka su namu iš Prancūzijos priklauso  Stuck in Customs
5 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Dėkui Emilijai, už malonų, švelnų kitokios krypties vėjelį. Iš tiesų, pats dažniau mėgstu “pavaryti” ant Europos, nei ją pagirti. Nors ir randu už ką, gal ir ne visada būtina taip daryti.
    Manau, kad ir Europai galima pritaikyti esminį tolerancijos principą: galima prieštarauti idėjoms ir veiksmams, bet būtina mylėti asmenį. Neturime užsimerkti prieš žmogiškumą iškreipiančią propagandą atspausdintą ant brangaus popieriaus su ES žvaigždutėmis, tačiau dėl to nereikia imti nekęsti pačios Europos.
    Prisiminiau neseniai skaitytą mintį: “Romą žmonės mylėjo ne todėl, kad ji buvo didi. Roma tapo didi todėl, kad žmonės ją mylėjo”

  2. Kaip Europos skautas, turiu pasakyti, kad Europą gali vienyti ne tik kreivos, bet ir tiesios idėjos. Neužsidarymas vien nacionalistinėje pasaulėžiūroje tikrai praplečia širdį, daro mus katalikais.

    Juk Europa ir prasidėjo kaip krikščioniškas projektas, galbūt galima ją kažkiek grąžinti prie šaknų, bet tikrai, reikia tiek tinkamo, konstruktyvaus požiūrio, tiek aktyvaus veikimo.

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *