Linas Braukyla
2013-10-14

Ne gerumas mus vienija

Dievas yra pirmiau gėrio, ne atvirkščiai.

510810886_af22bd4f50

Mūsų laikai reikalauja nuolatos pabrėžti, kokią funkciją visuomenėje atlieki. Parodyti vaisiais, o ne želmenimis, darbais, o ne idėjomis. Jei veiksmai yra visiems naudingi, jei visiems neši naudą, gali įtikti net moderniam siauraprotiškumui*.

Negi ne modernųjį siauraprotiškumą dažniausiai sutinka katalikas? Negi ne jį jis ir labiausiai nori įveikti? Bet tuomet, pristatydamas save, Bažnyčią ir Kristų, jis nepastebimai ima pasakoti nebe kas jie yra, bet ką jie daro.

Antanas Maceina knygoje „Bažnyčia ir pasaulis” prilygina Dievo ieškojimą socialinėje erdvėje Dievo ieškojimui gamtoje. Ilgą laiką žmonėms gamta tarsi įrodė Dievą ir jis buvo gamtoje. O kai Gagarinas Jo nerado sėdinčio ant debesėlio, jau net ir tikintieji juokėsi, kaip absurdiška buvo ten Jo ieškoti.

Tačiau mes tariamės Jį randą geruose darbuose, artimo meilėje, labdaroje, moralėje, tradicijoje ir visame kitkame, kuo laikosi įsikibęs katalikas, gindamas Bažnyčią. Maceina sako: ir čia jo nerasime.

Jau įtikėjusiam Dievą ir Jį mylinčiam viskas ima nepaliaujamai liudyti Kūrėjo didybę, net ir mokslo skersai išilgai išrausta ir išžvalgyta gamta. Jau įtikėjusiajam Dievą, – Kristus yra vargše. Tuomet jis randa Dievą jau ir geruose darbuose žmonėms, artimo meilėje, moralėje online casino ir visur kitur. Tai jam parodo ir primena pažintą tikrovę. Bet, kaip jau sakyta, visa tai jos neįrodo. Kūrinijos ir artimo meilės dieviškumas yra regimas tik jau įtikėjus.

Kai tikėjimas sumaišo tai, kas esminga, su antraeiliais ir todėl nebūtinais dalykais, jis rizikuoja antraeilių pasikeitimą laikyti esmės pokyčiu. Todėl jis dreba, kai galima romiai žvelgti. Vien todėl verta jau dabar nedėti vilčių į krikščionybės pasiteisinimą žemišku gerumu, nes anksčiau ar vėliau toks supainiojimas patirs sukrėtimą.

Todėl dera ir verta kalbėti bei gyventi kaip šv. Paulius Areopage – sakyti visą tiesą, o ne patogiąją jos dalį, ir visuomet mąstyti apie tiesos šerdį. Net jei ir Kristus beveik tilptų į atėniečių filosofines kategorijas. Net jei pasauliui užtenka, kad jūs šypsodamiesi rūpinatės senukais. Net jei Vakarų pasaulis ir būtų skolingas krikščionybei už moralę, už kultūrą, už orumo sampratą ar už Vokietijos stebuklingą atsigavimą po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa ta, kad ne visuomeniniuose nuopelnuose yra sekimo Kristumi esmė. O ir artimo meilė kyla iš Dievo meilės.

Visa tai neišsprendžia klausimo, ar geriau vienu ar kitu atveju eiti į bažnyčią nei su draugu pasivaikščioti. Bet į teisingą pagrindą atsirėmęs protas nesunkiai atsakymą suras pats.

Ateitininkai yra tie katalikai, kurie išskirtinai įsipareigoja dirbti socialinėje plotmėje. Todėl vienintelis būdas jiems gyventi – būti išskirtinai įsišaknijusiems Kristuje.


* Gal kiek kietakaktiškas pasakymas, bet manau, kad siauras protas yra moderniojo mąstymo liga (vadinasi, pagydoma): polinkis asmenį susiaurinti iki individo arba prasmę iki naudingumo.

Paveikslėlis iš flickr.com
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 6 )

  1. „Gyvent tikėjimu, jei ta egzistencija sūniška, reiškia pripažinti pirmapradę ir radikalią dovaną, kuria remiasi žmogaus gyvenimas ir kurią galima glaustai išreikšti šventojo Pauliaus ištara: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs” (1 Kor 4, 7). Būtent tai yra šventojo Pauliaus polemikos su fariziejais ašis – diskusija dėl išganymo tikėjimu ar įstatymo darbais. Šventasis Paulius atmeta nuostatą to, kuris Dievo akivaizdoje nori pasiteisinti savo darbais. Net vykdydamas įstatymus, net darydamas gerus darbus, jis pats save laiko centru ir nepripažįsta, kad gėrio ištaka yra Dievas. Kas taip elgiasi, kas trokšta pats būti savo teisumo šaltiniu, patiria, jos tas šaltinis greitai išsenka, ir atranda, kad jis net nepajėgia ištikimai laikytis įstatymo. Toks žmogus užsisklendžia savyje, izoliuodamasis nuo Dievo ir kitų, todėl jo gyvenimas tampa tuščias, o jo darbai – bevaisiai, kaip medis toli nuo vandens. < ...>” Popiežius Pranciškus, enciklika „Lumen fidei“

  2. Ar teigimas, jog „[k]ūrinijos ir artimo meilės dieviškumas yra regimas tik jau įtikėjus“, neprieštarauja teiginiui, jog „iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio galima pažinti Dievą, visatos pradžią ir tikslą“? Hmmm.

    ***
    Įdomus (nors ir abstraktokas, t.y. tirštas) Lino įrašas, pats buvau galvojęs kažką ta tema rašyti. Norintiems pamatyti, kaip Lino išdėstyti teiginiai šiurpokai išsiskleidžia konkrečiu atveju, siūlau paskaityti vakar pasirodžiusį straipsnį „What Is ‘Evil’ to Google?“, kur svarstoma, kokį indėlį moralės filosofijoje padarė Google kompanijos pagrindinis šūkis „Don’t be evil“. Aktualu kiekvienam gūglinančiam.

    [Former Google CEO] Schmidt admits that he thought [motto „Don’t be evil“] was “the stupidest rule ever” upon his arrival at the company, “because there’s no book about evil except maybe, you know, the Bible or something.” [..] in place of a broadly construed set of sociocultural values, Google relies instead on the edict of the engineer. [..] Even back in the pre-IPO salad days of 2003, Schmidt explained “Don’t be evil” via its founders’ whim: “Evil is what Sergey says is evil.”
    [..]
    Google’s logic is no different from that of other technology companies banging the techo-libertarian drum of freedom and progress through leveraged, privatized Internet services. The Internet industry is committed only to itself, to the belief that its principles should apply to everyone. “Don’t be evil” is just another way of saying so.

    Ian Bogost, What Is ‘Evil’ to Google?

  3. Ačiū, reikalingas patikslinimas.
    Jau kiti punktai parodo, kad šis teiginys optimistiškas. „Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku.”
    Visos nuorodos kūrinijoje, sakyčiau, vis tiek yra klausimo tikslinimas, bet ne atsakymas. Todėl apreiškimas ir yra tikėjimo pagrindas.
    Nesakau, kad kūrinija nekalba. Sakau, kad joje Dievas yra liudijamas visuomet, o matomas tik įtikėjus (kaip kad matoma tik tai, kas pažįstama).
    Labai naudingas čia kitas KBK punktas:
    „42 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą ir šalinti iš jos visa, kas joje yra ribota, suvaizdinta, netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiški žodžiai niekada nepasieks slėpiningojo Dievo.”

  4. kokia intelektuali diskusija :) ir vis dėlto, reikia daryti vieną (melstis, būti su Dievu) ir neapleisti kito (daryti gerus darbus, mylėti artimą). man tai kažkaip skambtelėjo žodžiai iš Šv. Jono – krikščionis net ir netikintieji pažįsta iš to, kaip vienas kitą ir aplinkinius mylime. jei tikėjimas netampa meile (aš kalbu ne vien apie emocinį santykį, o apie meilę visa jos apimtimi), tuščias tai tikėjimas.

    dar vienas dalykas, gerus darbus išrado ne Bažnyčia. gerai elgtis galėjo ir senovės graikas, ir senovės japonas. Bažnyčia tik pakėlė gerumą į naują lygmenį. nuo šiol, būdamas geras, tu ne tik darai kitiems gerą ir elgiesi taip, kaip pačiam tau geriausia ilgalaikėje perspektyvoje, bet kartu per gerus darbus bendrauji su Dievu. nors gal vietoje “tik” reikėtų sakyti “net”, nes tai išties stebėtinas dalykas. tai, kas žmogiška, tapo dieviška :)

Leave a Reply to Linas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *