Martynas Pilkis
2012-05-18

Mokytojai minioje, kur plyti gabumų vandenynai

Mokytojas, šventyklos šešėlyje vaikščiojantis tarp savo pasekėjų, skleidžia ne savo išmintį, o greičiau savo tikėjimą ir atsidavimą.
Jei jis iš tiesų išmintingas, jis nekvies jūsų įžengti į savo išminties namus, greičiau jis ves jus prie jūsų pačių proto slenksčio.

Kahlilas Džibranas, „Pranašas“

*

*

Stovim Varėnoj, parodų salėje.

Ant stalelių stovi išdrožinėti šventas Pranciškus, angelas, kitos medinės katalikiškos skulptūros. Tikrai labai dailiai padarytos.

Mus vedžiojanti moteris pasako nieko nesakančią autoriaus pavardę. Rodo į skulptūras už poros metrų:

– Štai čia jo mokinių darbai, – taria ramiai.

Pasirodo, anų skulptūrų kūrėjas yra ir mokytojas mokykloje.

Man netikėta, kad tokį iš pažiūros puikų Rūpintojėlį gali pagaminti dar moksleivis. Šalia stovi ir daugiau moksleivių skulptūrų.

Ar kada būtų tie moksleiviai sugalvoję gaminti skulptūras, jei ne mokytojas? Beveik garantuotai – ne. Ar būtų sužinoję apie savo gabumą drožinėjime? Ne.

Bet štai iš kažkur kažkokioje Varėnoje atsiranda Mokytojas. Kartu atsiranda ir talentai, kurie kitu atveju būtų net neišsiskleidę.

*

Šią vasarą Londono olimpinėse žaidynėse po maratono bėgimo kažkam bus užkabintas aukso medalis.

Ne man.

Ir 2016 m. olimpiadoje jį kabins ne man.

Man dvidešimt dveji. Jau per vėlu taip išmokti lakstymo. Ar gimnastikos. Ar krepšinio.

Ir prašau, tik nereik pasakų, jog viskas dar prieš akis.

Ne, nepamanykit, kad skundžiuos, apgailestauju. Dabar sugebu galybes visko, apie ką net nenutuokiau būdamas keturiolikos. Man tai patinka!

Tiesiog reikia aiškiai suprasti: upės teka be trūkių. Vienos galimybės išnyra, tuo tarpu kitos – praplauktosios – pradingsta visam laikui. Joms pasidaro per vėlu. Tariamai neribotų galimybių amžiuje daug žmonių tai sunkiai priima. Atsiranda iškreipti mokymosi visą gyvenimą, aktyvaus senėjimo suvokimai.

Žmonės norėtų gyventi kaip kompiuteriniame žaidime – spaudi „New Game“ ir važiuoji. Arba kaip „Word“ dokumente – vis trini ir rašai, trini ir rašai.

Bet taip nebūna.

*

Kai eini miesto šaligatviu, matai tik veidų ir rūbų pynes – gryną nepažįstamų žmonių masę. Tau jie reiškia nedaug.

Bet ten, minioj, nemažai žmonių, kurie turi iki nepriekaištingumo ištobulintą gabumą, kurie galėtų juo pasidalinti su kitais.

Minioj daugybė nemokšų, kurie turi savyje tikrą galimybių talentui vandenyną – pasiektų tiek, kad dabar apie tai dar net nemoka svajoti. Tereikia, kad reikiamu metu jie sutiktų Mokytoją. Šis per daug neįtikinėją jų sekti paskui; greičiau žmonės patys tiesiog užsikrečia potraukiu tobulinti gabumą.

Laike vieni miršta, kiti gimsta, tada miršta, o vėl kiti gimsta. O talentas negimsta kartu su asmeniu, tiesiog keliauja nuo vienų žmonių prie kitų.

Tinkama sistema yra tokia, kuri sudaro tam prielaidas.

*

Septyni gailestingumo darbai sielai:

1. Abejojančiam patarti.

2. Nemokantį pamokyti.

3. Pikta darantį sudrausti.

4. Nuliūdusį paguosti.

5. Įžeidimus atleisti.

6. Nuoskaudas nukęsti.

7. Melstis už gyvus ir mirusius.

*

Po Varėnos parodų salę vedžiojusi moteris papasakojo ir apie savo sūnų. Jis dabar išvykęs dirbt į Britaniją.

Iki tol buvo stalo teniso treneris Varėnoje. Ėjosi neblogai, vaikų treniruotėse buvo gana gausiai, pergalių irgi buvo. Jo mama pasakoja, su kokiu užsidegimu jis minkė tuos auklėtinius. Atlyginimas tik juokingas.

Dabar  kažkokios dvi merginos dirba vietoje jo. Vaikų sumažėjo, entuziazmo stalo tenisui Varėnoje – irgi.

Nei stalai, nei kamuoliukai, nei vaikai, rodos, nepasikeitė.

Bet kai pasikeičia mokytojas – iš tiesų viskas pasikeičia.

-
Nuotrauka priklauso visualpanic, CC autorinės teisės
3 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Vos perskaičius norėjau atsiliepti. Ne tik todėl, kad aprašoma daug mano aplinkos dalykų: parodų salė, Varėna, tas stalo teniso reikalas. O todėl, kad pati susimąstau apie mokytojus. Kartais mane labai nustebina mano sesutė. Nors ir būdama visu dešimtmečiu jaunesnė, rodos, ji mane ko nors išmoko dažniau, negu aš ją. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek atvirukų gaminimo gudrybių. Ir kai aš ko nors išmokstu, jos akutės pradeda žibėti dar labiau, nes be galo smagu yra dalintis su kitu savo žiniomis, savo idėjomis. Dažnai pasigendu savo mokyklos mokytojų akyse žibėjimo. Reiks nuvesti sesę, kad pamokytų :)

  2. Kažkada legendinę frazę mestelėjau: visi mes esam (turėtume būti) vienas kitam mokytojai. Tie, kurie įkvepia, kurie dalinasi entuziazmu, kurie stengiasi atskleisti kitą, ne save :)

    Apie mokyklas, situacija sudėtinga, nes ten trūksta idealistų, trūksta asmenybių, kaip ir universitetuose.

Leave a Reply to Tomas Taškauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *