Rugilė Kazlauskaitė
2012-05-04

Manęs nedomina tie, kurių nedomina viltis

El Bosco triptikas „Žemiškų malonumų sodas“ (didinasi paspaudus)

Raudotojos amatas sulaukė didžiausios pagarbos ir visiško pripažinimo. Regis, prasminga būti tik siaubo ir nesaikingumo liudytojais, tik to, kas iškreipta ir apgaulinga, nepriimtina ir žiauru (Isabel Guerra „Vidinės ramybės knyga“)

Labai teisingas straipsnis. Nuo pradžios iki galo teisingas. Kažkam jo perskaitymas atneš naudos – gal kai kurie dar negirdėjo apie tai, kad vakarietiškoji kultūra tai tarsi antroji Roma žmonijos istorijoje, kuri, deja, išgyvena savo romėniškos žūties periodą. Štai keli profesoriaus Vytauto Radžvilo per paskaitas suminėti žlungančios imperijos bruožai:

  • Sumenksta religija ir filosofija. Filosofiją paženklina nuovargis nuo gyvenimo. Ją pakeičia mokslas. Vyksta masinis religijos praradimas ir pakaitalų jai ieškojimas.
  • Profesionalaus sporto klestėjimas. Sportas tampa reginiu bukoms minioms.
  • Ekonominė gerovė eina koja kojon su įspūdingu hedonizmu. Augustinas aprašo kaip vandalai užpuolė vieną iš Romos imperijos miestų. Tuo metu ten buvo ir ginklų, ir vyrų. Bet vyrams buvo duota duonos ir bilietai į cirką. Taip linksmai miestas ir buvo užkariautas.

Tad, kaip minėjau, apie mirštančias imperijas jau buvau girdėjusi. Buvau girdėjusi ir apie moralinę degradaciją. Ypač daug esu girdėjusi apie pigumo, prasčiokiškumo, bukumo šaknį – televiziją. Labai jau mėgsta intelektualai plūstis ant televizijos. Iš tiesų daugelis televizijos laidų – dvasios prasčiokų maistas. Tik klausimas štai kur – kodėl šie besiplūstantys intelektualai jį valgo?

Aš nežiūriu televizijos, mano draugai ir artimieji nežiūri, nežinau, kokia nauja kokios žvaigždės pavardė ir kas su kuo permiegojo. Tokių kaip aš yra labai daug – mes sudarome ne tokį jau menką visuomenės sluoksnį. Pavyzdžiui, atvažiuoju į ateitininkų akademiją ir dienų dienas nardau tarp absoliutaus intelektinio, dvasinio Lietuvos paauglių elito. Tad klausimas – kodėl mes plūstamės ant to prasčiokiško „meno“? Kartais man kyla minčių, kad už to plūdimosi ant kito socialinio sluoksnio žmonių tiesiog slypi dalykas, kurio nenorim sau pripažinti. Man regis, labai dažnai intelektualai imasi raudotojos amato todėl, kad nereikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir pamatyti savo veido. Pamatyti, kad patys nenešame vilties ir džiaugsmo, kad patys negimdome pozityvesnio meno už tą, kurį regime televizijoje, kad negyvename to gyvenimo, kurio Zvonkės žiūrėtojai galėtų mums pavydėti.

Ta pati profesoriaus Radžvilo paskaita apie Romos žlugimą tęsiama tokiais žodžiais: ta dalis žmonių, kuri tikėjo ne tik idėja „duonos ir žaidimų“ padėjo pamatus būsimai naujai Viduramžių civilizacijai. Tad jei jaučiame, kad mūsų yra mažuma, o lojančių bukų masių dauguma, užvis labiausiai mums reikia rūpintis tik dėl vieno dalyko. Kaip išgelbėti savyje pagrindinį krikščionio ženklą šitoje visuomenėje – viltį. Viltį, kad tie dalykai, kuriuos sukuriame, yra verti būti pamatu. Visa kita įvyks savaime.

Aš gyvenu labai laimingą gyvenimą. Praeito penktadienio vakarą leidau Varėnoje, tautiniuose šokiuose, kuriuos organizavo nedidelis, bet labai šviesus ansamblis. O iš ten važiavau į svečius pas ateitininkę Rytę ir kitą rytą džiaugiausi mišku, šviežiu pienu ir studentų ateitininkų draugija. Draugija tų žmonių, kurie yra išsilavinę, kurie neleidžia laiko skaitydami „Žmonių“ žurnalo. Ir, o stebukle, šalia to jie dar moka visa širdimi švęsti gyvenimą, be to kurti stovyklas ir auginti paskui save kitą kartą būsimų bičiulių, būsimos studentijos šviesuomenės. Ir lygiai tokias pat giedras akis matau susitikus žmones iš kitų krikščioniškų bendruomenių – akis žmonių, kurie vienu ar kitu būdu eina į gyvenimą turėdami viltį. Savo bendruomenėse mes sukuriam tą pasaulį, kurį norime perduoti platyn į visuomenę, į Lietuvą, į mirštančią senutę Europą. Tad didžiausias dalykas, kurį privalome daryti yra gyventi su tuo džiaugsmu ir viltimi, kurią galime patirti. Leisti, kad tas džiaugsmas persmelktų mūsų intelektinio domėjimosi sritis, meną, mokslinį darbą. Tik tada toks menas ar mokslas taps tuo, kuris traukia žmones lauk iš bukumo liūno.

Paskutinis akcentas. Prieš porą metų su poetu Edmondu Kelmicku sunkiai kapstėme temą, kuo skiriasi krikščioniškas menas nuo nekrikščioniško. Jis tada pasakė labai paprastai: krikščioniškas menas turi viltį. Jis gali būti žiaurus, gali būti provokuojantis, kažkieno akiai gali būti vulgarus – toks, koks yra ir pasaulis. Bet net ir pats baisiausias viduramžiškas pragaro paveikslas nesukels tau depresyvios būsenos. Kodėl? Todėl, kad mes puikiai žinome, kokia šviesi ir kiekvienam pasiekiama yra to pragaro alternatyva. Tad susidūrę su meno kūriniu, primenančiu pragarą, paklauskim, ar šio kūrinio kūrėjas mato alternatyvą pragarui? Jei ne, tuomet gal mums laikas paieškoti alternatyvų ir nebeleisti laiko prie šio menininko kūrybos.

6 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 11 )

  1. Straipsnis puikus, bet pavadinimas – nekoks. Tais, kurių nedomina viltis ir turėtume būti labiausiai suinteresuoti. Nes juos gi sunkiausia mylėti. Suprantu, kad kalba čia eina apie tai, jog neturėtume tuščiai leisti laiko besidomėdami jų darbais, ypač kūryba, kuri neneša vilties, bet, miela Rugile, ar neturėtume mes jais (tais dvasios mažutėliais, kokiais, beje, ir patys esame) ypatingai domėtis, kad suprastume, kaip čia tam pasauliui padėti.

  2. Ačiū, Rugile, už straipsnį. Pasiklioviau tavo rekomendacija ir perskaičiau tą Šliogerio tekstą. Va čia tai puikus raudotojas, vilties pas jį nėra, turėtų būti liūdnas žmogus. Tavo straipsnis džiugesnis ir siūlo kažkokias galimybes. Nors tema panaši. Geriau rašai nei jis. Valio!:)

  3. Rugile, ačiū už įkvėpimą skelbti visa, kuo tikiu, džiugesiu! Tau tikrai puikiai sekasi įkvėpti semti gyvenimą ir visą obelų žydėjimą pilnomis rieškučiomis!

  4. O Aš nesutinku su teksto autoriautore. Velniop klumpakojį ir pieną. Velniop lyriką ir sentimentus. Linksminkimės! Juk gyvename lyderių ir eurovizijos amžiuje.

    Manifestas

    Viskas galima. Viskam pasibaigė ribos ir saikas.
    Pirmyn! Šiandien lyderių laikas.

    Šauniai teatralizuojasi bažnyčios išsipuošusios rožiniais bantais.
    Šauniai verslininkai reklamuojasi evangeliniais transparantais.
    Šauniai sūnus apgaudinėja motiną ir tėvą.
    Šauniai žmogus žudo žmogų ir Dievą.

    Na ir kas kad aplinkui skurdas.
    Na ir kas kad kaž kur tai verkia alkanas vaikas.
    Nusispjauk. Šiandien lyderių laikas.

    Šauniai vyras metė dukteris ir žmoną.
    Šauniai kūrva tapo televizine ikona.
    Šauniai devynmetis pasikorė ant šakos.
    Šauniai mūsų demokratai dėjo ant visos tautos.
    Šauniai mus suvienijo krepšinis ir alus.
    Šauniai Lietuvėlę per visus galus.

    Na ir kas kad aplinkui purvas ir puvėsių tvaikas.
    Na ir kas. Svarbiausia pats esi sotus ir sveikas.
    Atsipalaiduok. Būk savimi. Linksminkis.
    Šiandien lyderių laikas.

  5. Vitražuotojau, prašau mano komentarą priimti kaip draugiškumo Jums išraišką. Taip,
    nors ir eilės (kas galėtų paneigt?) “surėdytos” žavingai, bet nepamokslaujant, visgi, noris pacituot:

    “Ironija:
    Nesiduokite jos užvaldomas, ypač nekūrybingais momentais. Kūrybingaisiais mėginkite ją taikyti, veikiau kaip vieną priemonių gyvenimui suvokti. Tyrai naudojama, ji ir pati tyra, ir nėra reikalo josios gėdytis; o jeigu jaučiatės pernelyg su ja susigyvenęs, jeigu bijotės vis didėjančio susigyvenimo su ja, tai atsigręžkite į didžius ir rimtus objektus, prieš kuriuos ji pasidarys menka ir bejėgė. Ieškokite daiktų gelmės: tenai ironija niekados nenužengia, – o šitaip privesdamas ją prie didybės pakraščio, drauge ir išmėginsite, ar šis suvokimo būdas kyla iš Jūsų prigimtinės būtinybės. Mat rimtų dalykų įtakoje ji arba atsimes nuo Jūsų (jeigu yra atsitiktinė), arba (jeigu nuo prigimimo yra Jūsų savastis) sutvirtės ir pavirs rimtu įrankiu, stodama šalia tų priemonių, kuriomis Jūs turėsite formuoti savąjį meną.” R.M.Rilkė

  6. Daugiavardžiam anonimui:

    Akivaizdžiai asmeninio tipo komentarai šiame tinklaraštyje nepageidaujami (ypatingai iš anonimų) ir yra trinami be įspėjimo.

  7. tiesiog Spe salvi… :)

    Tik neprarask šio požiūrio, Rugile. O su Kelmicku – taikliai pagrindinį krikščioniško meno skirtumą įvardinot. Visa kita yra individualaus talento, formos ir tradicijos dalykai.

Leave a Reply to (ne)rūsčioji G. Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *