Jau rašiau apie silpnus ryšius, turbūt dėl to, kad juos vertinu ir matau juose prasmę. Jų dėka susipažįstu su daug skirtingų žmonių. Lygiai tap pat vertinu ir stiprius ryšius, kurie duoda ne kiekybę, o kokybę. Dvi mano pažįstamos moterys mane stebina savo požiūro kardinalumu. Viena – jau vyresnio amžiaus, visą gyvenimą pragyvenusi viengungiškai, nevengia susitikti naujus žmones, bendrauja laisvai ir įdomiai, turi originalių minčių, svajonių (bepigu jai be šeimos visokių idėjų prisigalvoti). Kita gi vengia naujų pažinčių, bendrauja su šeima, ir daugiausia tik artima, saugo ir vertina savo šeimą ir labai pergyvena dėl nepavykusių santykių. Sutinku, kad šeima bei giminė bus visą laiką, o draugai keisis. Bet čia tas pats, kas rūpintis savo buto daugiabutyje tvarka, bet nesirūpinti laiptine, žolyte prie namo ar šiukšlėmis gatvėje.
Toje įtampoje aš vis atpažįstu šių laikų Vakarų kultūros rykštę – vienatvę. Vienas draugas net Joninių išvakarėse Facebook’e rašė “Tai ka, liko cia tik tie, kas Jonu ar Janinu nepazysta ? :)”. Ir ilgokai nebuvo nei “patinka”, nei komentarų…
Jau nieko nebestebina vakarojimas penktadieniais ar šeštadieniais prie kompiuterio. Sakysite: „mes bendraujam su labai daug draugų socialiniuoise tinkluose ir dar susirašinėjam žinutėmis, dar niekada nebuvom tiek susisaistę ryšiais“. Bet kaip kokybiškai tai skiriasi nuo suprantančio žvilgsnio, draugiško niukso ar per pusę valgomo šokolado?
Dar paauglystėj vienas platesnių pažiūrų matematikos mokytojas, kalbėdamas apie žmonių bendravimą, naudojo žodžio “santykis” žaismą. Bendraudami žmonės ne susideda, neatiminėja, nesidaugina, o DALIJASI.
-
Nuotrauka priklauso jimpg2
9 – paspausk ir pagirk!