Šį antradienį LR Seimas nutarė 2013 metų Laisvės premiją skirti kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui.
Šia proga skaitytojams siūlome pokalbio su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ištrauką apie jo veiklą katalikiškame pogrindyje ir LKB Kronikos leidybą. Šis interviu yra projekto „Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė: neformaliųjų sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra” dalis. Redagavo Rytė Kukulskytė.
Evgenios Levin nuotrauka
Kokiomis aplinkybėmis Jūs tapote Kronikos redaktoriumi? Kodėl būtent Jūs prisiėmėte tokią didžiulę atsakomybę?
Apie idėją leisti panašų leidinį diskutavo platesnis kunigų ratas, tačiau kai reikėjo šią idėją realizuoti, aš ėmiausi pirmojo žingsnio, o paskui turėjau daug talkininkų.
Tiesiog taip atsitiko, reikėjo kažkam ryžtis ir tokios aplinkybės susidarė. Aš buvau jauniausias, dar nebuvęs lageryje, todėl man rizikuoti buvo lengviausia. Tuo metu visi labai gerai suvokėme, kad bet kokios nelegalios pogrindžio spaudos leidimas yra daugiau nei pavojingas.
Nebuvau kažkoks perdėtas drąsuolis. Kiti iš prigimties yra tokie drąsūs, kad gali į ugnį eiti. Aš turėjau atsargumo, bet tas atsargumas turbūt ir gelbėjo. Planavau taip: jei dvejus metus pasiseks leisti Kroniką, tai jau bus didžiulė sėkmė.
LKB Kronikos leidybos pradžia buvo labai sunki, tačiau laikui bėgant šalia Jūsų atsirado daugybė bendradarbių. Kaip šie žmonės įsijungė į veiklą?
Nebuvo paprasta juos pasirinkti. Dievo Apvaizda padėjo, nes 1969 – aisiais, dar prieš Kronikos leidimo pradžią, man buvo uždrausta eiti kunigo pareigas. Per tuos metus sovietinė valdžia sudarė sąlygas pasitraukti į pogrindį – visoje Lietuvoje vesdavau rekolekcijas, konferencijas. Dažniausiai seserys vienuolės suorganizuodavo tuos žmonių susibūrimus, o kartais ir pasauliečiai.
Tie metai labai praplėtė mano pažinčių ratą, artimiau susipažinau su daugeliu vienuoliškų kongregacijų, kas nebūtų įmanoma dirbant parapijos vikaru. Svarbu ir tai, jog besimokydamas seminarijoje ir vėliau subūriau kunigų būrį, su kuriais gana reguliariai susirinkdavome ir aptardavome įvairius aktualius klausimus.
Kai prireikė ieškoti talkininkų ar pavadavimo darbui su Kronika, visų pirma į šiuos žmones ir kreipiausi.
Ar visi žmonės, dalyvavę šioje veikloje, buvo aktyvūs katalikai? Galbūt buvo tokių, kurie padėdavo dėl kitokių paskatų?
Neabejoju, jog visi, prisidėję prie Kronikos, buvo sąmoningi katalikai. Tai buvo ir pagrindinis kriterijus patikimumo atžvilgiu – ar sąžiningai atliekamos kunigo, vienuolio/ės ar pasauliečio pareigos, o tuomet jau aišku, kiek jų tikėjimas buvo praktikuojamas. Tokių dalykų suvaidinti neįmanoma.
Ir tai labai gerai veikė, net ir patys saugumiečiai tai pripažino. Dabar paskaičius vieną kitą jų dokumentą iš archyvo, matyti, jog perdėtai rašoma apie konspiraciją leidžiant Kroniką. Mes nebuvome tam pasiruošę, tiesiog vadovavomės atsargumu ir sveiku protu.
KGB nepavyko infiltruoti savo agentų ir taip pat nebuvo nė karto, kad artimas Kronikos bendradarbis būtų užverbuotas. Ne be reikalo 1983-aisiais mane suėmus KGB kapitonas Rainys pavadino mane „laimingu avantiūristu“ ir paprašytas paaiškino: „Turėjai labai gerus pagalbininkus. Jie net pažaliavę gynėsi, kad tavęs nepažįsta“.
Jūs aktyviai bendradarbiavote su Rusijos disidentais dėl Kronikos perdavimo į Vakarus. Bet žvelgiant į Rusijos disidentus, tikėjimas jiems nebuvo svarbiausias dalykas. Kodėl jais pasitikėjote?
Rusų disidentai buvo labai skirtingi. Pažinojau ir tikrai tikinčių ortodoksų, tokių kaip Jakuninas ar Petančiukas. O apie kitų tikėjimą nesprendžiau, tik mačiau, jog tai sąžiningi žmonės, kurie mūru stovi už skriaudžiamą žmogų. Iš tikrųjų, tokios asmenybės kaip Sacharovas ar Kovaliovas nebuvo mūsų Bažnyčios žmonės, bet jais intuityviai pasitikėjau.
Žinoma, per daug nesidomėjome jų konkrečiais darbais, veikla, kaip ir neatskleisdavome visos informacijos apie save. Bendras vardiklis būdavo skriaudžiamų žmonių teisių gynimas. Jų leidžiamoje „Einamųjų įvykių kronikoje“ buvo rašoma ne tik apie lietuvius, bet ir apie totorius, Ukrainos tikinčiuosius, žydus, apie tuos, kuriuos teisė už žmogaus teisių gynimą.
Ar Jūs, leisdami LKB Kroniką, tikėjotės sulaukti konkrečių pokyčių?
Tuo metu mes svarstėme labai paprastai – bet kuriam nusikaltėliui naktį vykdyti nusikaltimus lengviau, o dienos šviesoje jis būna atsargesnis. Tad didžiausias noras buvo, kad apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žinotų pasaulis. Aiškiai suvokėme, kad mūsų norui išsipildžius, sovietinei valdžiai reikės gintis bei įrodinėti, kad Lietuvoje klesti laisvė ir demokratija – jie turės būti atsargesni.
Šiuo atžvilgiu pataikėme į dešimtuką. Buvo akivaizdu, kad jiems skauda. Sovietinei valdžiai nė karto nepavyko įrodyti, kad faktai Kronikoje yra neteisingi, galėjo kibti tik prie smulkų detalių.
Tikru stebuklu galima laikyti tai, jog per visą leidimo laikotarpį į Kroniką nepakliuvo neteisinga medžiaga. Buvo žinoma, jog nekonkreti informacija nebus priimama į Kroniką – ir tai labai gerai veikė. Aš tiesiog neturėdavau galimybės patikrinti. Pasitikėjau sąžiningais žmonėmis.
Kaip susijusi LKB Kronikos veikla ir Eucharistijos bičiulių sąjūdis? Ar galėjo būti taip, kad Eucharistijos bičiulių sąjūdžio veikla, išplitusi visoje Lietuvoje, lėmė ir Kronikos paplitimą?
Be jokios abejonės. Eucharistijos bičiuliai tikrai išsiplėtė tarp gerų pasauliečių katalikų. Ir neabejotinai tai buvo svarbus šaltinis, per kurį informacija atėjo ir plito po Lietuvą. Tai ir kunigai, ir seserys vienuolės, ir pasauliečiai.
Kokią įtaką LKB Kronikai turėjo transliacijos per Vatikano radiją?
Iš pradžių nesuvokiau, kaip sunku bus surinkti medžiagą, todėl numeriai išeidavo nedideli. Viskas pasikeitė, kai per Vatikano radiją ėmė skaityti Kronikos turinį. Tuomet žmonės įgavo drąsos.
Skaitymas Vatikano radijuje atnešė daug naudos. Supratome, jog nebūtinas didelis Kronikos tiražas, jei visa bus transliuojama per radiją. Jeigu būtume dauginę Kroniką tik mašinėlėmis, tikrai nuteisti būtų ne keturiolika žmonių, o žymiai daugiau.
10 – paspausk ir pagirk!