Svečias
2012-10-31

Laisvė – mūsų žmogiškumo sąlyga

Autorius – Gediminas Zelvaras.

Turbūt ne vieną kartą, ar per televiziją, ar iš savo pažįstamų, esame girdėję tokius žodžius: „Sąjūdis atnešė Lietuvai laisvę“ arba „Sąjūdis atvedė mus į nepriklausomybę“. Šie atvirai ir drąsiai išsakomi teiginiai, nors ir yra teisingi, bet tik sąlyginai. Sąlyginai todėl, kad jei nebūtų parengta tinkama dirva lietuvių tautos sąmonėje, šlovingas Sąjūdžio žygis į nepriklausomybę nebūtų buvęs įmanomas.

Kas gi priruošė šią dirvą? Tai yra sudėtinis, bet tuo pačiu ir vientisas istorinis reiškinys. Galima paminėti ir pokario partizanų kovą bei pasiaukojimą, vykusį visoje Lietuvoje 1945–1953 metais, ir lietuvių išeivijos pastangas, ir „Lietuvos laisvės lygą“ su disidentu Antanu Terlecku priešakyje, taip pat to paties A. Terlecko, Juliaus Sasnausko ir kitų Pabaltijo bei sovietinės Rusijos disidentų pasirašytą „45 pabaltijiečių memorandumą“, nukreiptą prieš Molotovo-Ribentropo paktą. Tai drąsūs ir ryžtingi politiniai veiksmai, verti nuolatinio prisiminimo ir įvertinimo.

Bet būta ir kitokio pobūdžio veiksmų. Tai buvo religiniai veiksmai, turėję lemiamos reikšmės mūsų šalies išsilaisvinimui iš geležinių imperijos gniaužtų. Turiu galvoje ne ką kitą, o 1972–1989 metais leistą ir platintą „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, kurioje pasauliui pristatyta sunki okupuotos Lietuvos tikinčiųjų padėtis. „Kronika“ buvo drąsus pavergtos tautos žingsnis, išreiškęs jos religinį apsisprendimą tarnauti ne Stalinui ar Brežnevui, bet Dievui, o drąsūs monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyskupo Sigito Tamkevičiaus, sesės Nijolės Sadūnaitės, kunigo Juozo Zdebskio, Genovaitės Navickaitės, Vlado Lapienio ir kitų veiksmai sudarė sąlygas religiniam žodžiui plisti tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.

Nenuostabu, kad leidinys persekiotas, o jo platintojai – bausti kaip tarybiniai nusikaltėliai bei sovietinio režimo priešai. Katalikų religijos skelbiama žmogaus ir pasaulio samprata buvo pavojinga alternatyva bolševikinei ideologijai. Bibliškai kalbant, žmogus yra Dievo kūrinys, metafiziškai – religinė-politinė būtybė. Tik jokiu būdu ne marksistinė visuomeninių santykių visuma ar liberalinis individas. Žiūrėti į žmogų kaip Dievo kūrinį ir Bažnyčios, pasižyminčios stipria religine, bendruomenine savivoka, narį, buvo didelis kliuvinys socialiniu determinizmu paremtos bolševikinės ideologijos įsigalėjimui į amžinybę orientuotoje lietuvio sąmonėje.

Kaip visa tai yra susiję su mūsų šiandiena? Ką šios istorijos nuotrupos, susietos į organišką dermę, galėtų paliudyti mūsų patriotizmui ir tikėjimui (ta „ir“ jungtis net kažkiek trikdo, nes išskiria patriotizmą ir krikščionišką tikėjimą į skirtingas, nesusieinančias plotmes, nors taip nėra)? Tad ką visa tai galėtų reikšti? Pirma, politinė bei religinė laisvės neturi ir negali būti atidalomos. Būdami krikščionys esame Bažnyčios nariai, bet kartu esame ir tautos sukurtos valstybės piliečiai. Turime ne tik religinius įsipareigojimus Bažnyčiai, bet ir politinius – valstybei. Antra, esame Vasario 16-oios, partizanų ir išeivių kartos, neginkluotos rezistencijos bei sąjūdiečių darbų tęsėjai. Stovime ant milžinų pečių ir turime pratęsti jų pradėtus bei nuveiktus laisvės darbus. Turime skaityti savo istoriją vis iš naujo, kad ir šiandien įsisąmonintume esą laisvi, nes žmogus yra tiek laisvas, kiek jis tai supranta ir kasdienoje pergyvena. Klaidinga manyti, kad einant laikui žmonija pasiekia vis didesnės pažangos. Praeities įsisąmoninimas ir pergyvenimas kasdienybėje yra būtinoji tikros pažangos sąlyga. Pažangos, kuri yra ne kas kita kaip laisvės įsisąmoninimo ir patirties pažanga, išsitenkanti religinėje-politinėje plotmėse.

-
nuotrauka priklauso gonzalo_ar
5 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. Martynai, nesutikčiau, kad sausa, kad paaiškinimo nėra. Paskutinė pastraipa yra raktas :)

    Gal mane veikia ir dar du kontekstai, domėjimasis rezistencine istorija bei E. Laumenskaitės mintys apie būtinybę permąstyti savo praeitį. Laisvės mūsų visuomenėje vis dar per mažai, daug prisitaikėliškumo ir kitų ydingų praktikų, todėl sakyčiau, tekstas aktualus. Kaip ir dvi išvados, nes paradoksalu, bet naujai įtikėjęs jaunimas ne visada sieja savo tikėjimą su pareigomis valstybei. Ir kartoju, laisvė dar neįgyvendinta daug kur. Pastarieji rinkimai parodė :)

  2. Na taip, paskutinė pastraipa galiausiai sustato kai kuriuos dalykus į savo vietas, bet ir joje netrūksta numestų skambių dalykų (tarkim, „Klaidinga manyti, kad einant laikui žmonija pasiekia vis didesnės pažangos.“).

    „naujai įtikėjęs jaunimas ne visada sieja savo tikėjimą su pareigomis valstybei“, – štai čia labai sutinku. Reikėjo pasufleruot Gedui, kad įtrauktų tokius kasdienius pastebėjimus į savo tekstą :)

  3. Čia jau yra stiliaus dalykai :) Bet turėsiu minty.
    Vis dėlto, galima sukonkretinti tai, ką Gedas sako, ir pačiam. Arba aiškintis, kelti klausimus, detaliau gvildenti tą “abstraktumą”, gal jis tada jau nebeatrodys toks abstraktus :)

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *