Svečias
2015-05-07

Laiškai iš atostogų// Ar tikrai aš protingesnis už aną medį?

Andy Rothwell

Šį tekstą parašė Simas Baliukonis. 

Praeitą vasarą su kitais piligrimais važiavau aplankyti Lurdo. Dėl dienomis lankomų miestų važiavome naktimis. Nesunku nuspėti, kad dviem vairuotojams važiuoti tris naktis iš eilės nėra lengva, tad kitų piligrimų užduotis buvo pakaitomis juos kalbinti ir padėti neužmigti. Šiomis neįprastomis aplinkybėmis ir gimė diskusija su broliu pranciškonu žmogaus ir kitų kūrinių skirtumų ir vertės tema.

Aš tvirtai laikiausi nuomonės, kad žmogų Dievas sukūrė, kaip savo paveikslą ir, kad jam pavesta valdyti visus kitus kūrinius. Vis tvirtinau, jog taip parašyta Biblijoje, kažką panašaus, rodos, ir Katekizme rašo. Sakau, nenoriu žaisti dvasios ir sielos sąvokomis, bet ir gyvūnas, ir žmogus turi kažką, kas suteikia jam gyvybę, tačiau žmogus turi kai ką daugiau. Negalime prilyginti kitų kūrinių žmogui. Gyvūnai, juk nekeliaus su mumis į Amžinybę. Argumentų, rodos, netrūko nei vienai pusei, tačiau itin susimąstyti privertė vienuolio pasakojimas apie jo brolį, kuris kartą labai nuoširdžiai pasakė, kad nežino, ar jis „už štai aną medį protingesnis“. Tas vienuolis man ir sako: „Vat ir pasakyk tu jam, kad žmogus sukurtas valdyti kūriniją ir t.t.“ Aš teištariau: „Na taip, bet…“.

Šitame keistame savęs sulyginime su medžiu galima įžvelgti dėsnį, bylojantį, kad, kai kažką pradedi suprasti giliau, tarsi nebegalioja tos taisyklės, kurių pagalba ir supratai tą dalyką. Na, tarkim, matematika: dvylika metų mums kala į galvą, kad dalyba iš nulio negalima, bet galiausiai fizikos studentas pasako: „Paimi ir padalini, nieko čia ypatingo, gauni begalybę ir tiek.“

Tiesa, tąkart, nors ir pastebėjau šį dėsningumą, nuomonės nepakeičiau. Vis dėlto tas naktinis pokalbis atgulė į stalčiuką galvoje, kurį retkarčiais atsidarau, peržiūriu, kas ten padėta, ir iš naujo permąstau.

Pirmą kartą, šiek tiek šviežesnėmis mintimis stalčiuką papildžiau gal po kokių keturių mėnesių. Perskaičiau kažkokį straipsnį panašia tema, kuriame minimi šv. Pranciškaus raštai, tikinčiųjų požiūris į išsilavinimą ir panašūs dalykai. Pagalvojau ir ramia širdimi sau pasakiau: „Tai kiekvieno asmeninis nusistatymas, aš negaliu sakyti, kad tas medis toks pats, kaip aš, jei taip nemanau, kam reikia to veidmainiavimo. Juk krikščionys meldžiasi ne tik į šv.Prancikškų, bet ir į šv. Tomą Akvinietį.“

Šia raminančia išvada uždariau stalčiuką tol, kol kas nors kitas jį atidarys. Dar kartą jį atvėrė Maceinos mintys. Jis vienoje „Religijos filosofijos“ dalyje kaip tikrojo Dievo mąstą pasitelkia garbinimą. Garbinimas (čia ir toliau beveik viskas pagal Maceiną), o ne kas kita, yra tas indikatorius, kuris leidžia atskirti Dievą nuo stabo. Ir, tiesą sakant, visa stabmeldystė išnyktų, jei kiekvienas nuoširdžiai garbintų tai, ką tiki, nes stabmeldžiai, įsigilinę į savo poziciją garbinime, suprastų, jog stabas nėra Dievas. Žmogaus laikysena garbinimo metu yra kitokia nei bet kokios kitos maldos metu. Nėra jokio trečiojo, tik Kūrėjas ir kūrinys. Žmogus neneša prašymų, atsiprašymų ar dėkojimų už kažką. Žmogus neprašo grįžtamojo ryšio, jis tik neša garbę Dievui. Čia, tariant, kad Dievas yra didis ar tiesiog nutylant dėl nesugebėjimo ištarti Dievo didybės, ir atsiskleidžia žmogaus niekiškumas. Būtent šia prasme galime sakyti, kad mes ir anas medis esame lygūs. Žvelgiant pro ontologijos prizmę, aš ir bet koks kitas kūrinys – abu esame tik būtybės, o štai Dievas – būtis. Mes jį garbiname ir patys tame garbinime pradingstame.

Žmogus, Dievo kūrinys pagal Jo paveikslą, yra gėris pats savaime, tačiau tuo pačiu, dėl to, kad yra Dievo kūrinys, jis yra be galo menkas.

Nuotrauka priklauso Andy Rothwell

 

7 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. Gražus ir gilus apmąstymas. Šaunuolis. Kaip suprantu, tai tavo pirmasis straipsnis neliberaliai.lt.

    Išties, visa kūrinija skirta Dievo garbinimui – ir ontologine prasme ji liudija apie Jo didybę. Tačiau kūrinija taip pat yra sužeista nuodėmės ir stokoja Dievo garbės. Tas trūkumas taip pat pastebimas akivaizdžiai pastebimas.
    Visgi nepamirškime, kad Dievas visa, kas egzistuoja, sukūrė dėl žmogaus laimės, iš meilės mums. Tad šia prasme žmogus savo prigimtyje yra kilnesnis už kūriniją, kuri yra materiali. Tačiau žmogus taip pat gavo atsakomybę rūpintis kūrinija.
    Žmogus yra atviras transcendencijai, nes yra dvasinis, o tai pranoksta kūrinijos galias. Taip pat žmogus valingas ir protingas.

    Man labai patinka kita ateitininko A. Maceinos mintis iš jo religijos filosofijos. Ji skamba panašiai į tai: Pati geriausia žmogaus laikysena Dievo akivaizdoje – tyla. Tai yra tobuliausia malda, kokia žmogus gali melstis būdamas priešais Dievą, būtent, tyloje.

    Ačiū už gilų straipsnį!

    1. Taip, moksleivis. Tačiau moksleiviams, rašantiems tokius gerus tekstus galima ir išimtį padaryti.:)

  2. Man tik užkliuvo mintis apie tai jog garbinime mes pradingstame. Nors tai turbūt lyrinis ir filosofinis nukrypimas, ką aš ir pats sau leidau tokio amžiaus paieškose :) Šiaip patiko, priminė man gimnazijos laikus, troškimą sužinoti, pažinti, taip pat nepaliaujamą nusivylimą atsakymų stoka, “padėjimu į stalčių” :)

Leave a Reply to Gabrielius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *