Marija Antanavičiūtė
2011-12-17

Kultūriniai krikščionys ir prasmės deficitas

Neseniai teko skaityti, jog daugiau nei pusė Jungtinės Karalystės gyventojų niekada nesilanko jokiose religinėse apeigose. Nepaisant ryškios sekuliarizacijos, bene visi miestai ir miesteliai dabinasi kalėdiniais papuošimais, parduotuvėse bei gatvėse skamba Kalėdų giesmės. Deja, niekam neturėtų būti keista, jog visi sekuliarizuoti Vakarai nuo gruodžio mėnesio pradžios staiga išprotėja dėl, atrodo, religinės šventės. Tai ne paradoksas, tai – kultūrinė krikščionybė.

Kas tai, jei net Ronaldas Dvorkinas skelbiasi esąs kultūrinis krikščionis? Silpnoji versija sieja tai su pripažinimu, jog krikščionybė turėjo labai stiprios įtakos Vakarų kultūrai bei istorijai. Stipresnioji tuo tarpu teigia, jog tai daugumos krikščioniškų vertybių pripažinimas. Čia užslėpti du pavojai. Pirmiausia, tos vertybės tėra pick-and-choose (išrankumo, beprincipinio pasirinkimo) rezultatas. Antra, pripažinimas tėra tikėjimas iki tam tikro lygio, t.y. kol nereikia aukoti savo laiko ar jėgų į religiją. Taip, tikėjimas įtraukai ir kasdienį sunkų darbą – darbą su savimi, savo mintimis bei veiksmais. Aptingę bei sustirę Vakarai nemato prasmės vargintis. Kultūriniai krikščionys Dievą mato instrumentaliai, jei meldžiasi, tai tik, jei ko reikia. Jie pasiima tik teigiamus ir malonius dalykus iš religijos, ignoruodami viską komplikuojančias Biblijos eilutes. Nuodėmės jiems tėra normali bei neišvengiama gyvenimo dalis (nusidėjau? Et, kitą kartą pasistengsiu labiau. Arba ne). Jie tiki stipriu savarankišku individu (kurį tikrieji krikščionys bando pajungti tiek Dievui, tiek kažkokiai mistinei religinei bendruomenei), taip pat (gana naiviai) gražiai sugyvenančiu pasauliu (kurį tikrieji krikščionys bando sukiršinti), asmenine sėkme ir laime (kurią krikščionys bando sugriauti visokiom prigimtinėm nuodėmėm). Gražu, tai tiesiog gražus ir patogus gyvenimas, nieko nereikalaujant ir nieko neduodant.

Grįžtant prie švenčių, kultūriniai krikščionys, savaime aišku, švenčia Šv.Kalėdas, nes tai yra jų kultūrinio paveldo dalis. Jie leidžia laiką su šeima, stengiasi būti geresni, perka dovanas (gal net kiek liguistai ir nė pusės tiek negalvodami apie dovanos gavėją, kiek apsimeta galvojantys) ir antrąją Kalėdų dieną skuba stumdytis pošventiniuose išpardavimuose. Itin patogu: kultūriniai krikščionys teigia esą mums nereikia būti nuosaikiais krikščionimis, jei norime švęsti Kalėdas. Bet ar tikrai? Ar Šv.Kalėdos yra neatskiriamos nuo tam tikrų krikščioniškų idėjų rinkinio?

Žmogus, priimta neginčyti šio fakto, yra racionalus gyvūnas. Taigi, atrodytų, šis racionalus gyvūnas nedarytų nieko, kas neturi prasmės. Tai sakykite, kaip čia yra, kad milijonai Vakarų gyventojų, laikančių save kultūriniais krikščionimis, deda tiek laiko ir pastangų į kelias dienas, kurių (jų mąstyme) neremia jokia idėja? Atmetus visą religinį pagrindą, Kristaus gimimą, lieka tik pavalgymo, dovanų apsikeitimo ir pabuvimo su šeima, gerumo motyvai. Ir? Juk su šeima būname (ar bent turėtume būti) daug dažniau nei kartą per metus, o stengtis būti geresniu turėtų būti kiekvienos dienos galutinis tikslas, o ne šventinis pažadas savaitei ar kitai. Prisikimšimas iki soties ančių, vištų ir kalakutų bei dovanų fetišas padaro Šv.Kalėdas priešingu dalyku, nei jos turėtų būti – materialistų puota, pamiršus (ar atsisakius) dvasinių gėrybių. Šv.Kalėdos Kristaus gimimu netikintiems žmonėms (kurių yra dauguma Vakarų visuomenėse) tėra karkasas, tuščiaviduris maketas, kuriame kitados būta (ir, krikščionių sąmonėse tebėra) gyvybės (lyg kituose mūsų vakarietiško gyvenimo aspektuose būtų likę daugiau tos gyvybės bei prasmės).

Tikrai nesiekiu atkalbėti kultūrinių krikščionių nuo Šv.Kalėdų šventimo. Teigiu, jog kiekvienas kultūrinis krikščionis turėtų pagalvoti, kas trukdo jam įtikėti. Taip, tikėjimas yra dovana, bet kelias link jo yra kiekvieno iš mūsų aktyvus sprendimas. Kiekvienas artėjant Šv.Kalėdoms turėtų paklausti, kodėl jis švenčia tas kelias dienas, kas iš tikrųjų slypi to. ♦

pirma nuotrauka priklauso Funky64 (www.lucarossato.com), antra – kevin dooley.
1 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. „ [..] stengtis būti geresniu turėtų būti kiekvienos dienos galutinis tikslas.“ Bet ką daryt, jeigu tu KAIP REIKIANT gyvenime nesi geras? Gerai žinai tai, žmogus. Ir žinai, kad pasikeisti tiesiog suvisam tau būtų per daug sudėtinga. Nepasiryžtum nė už ką. Esi silpnas, per silpnas.
    Panašiai kaip alkoholikas. Geriau jau jis per metus mėnesį ar dvi savaites negeria, negu kasdien žada mesti jau ryt mesti „visam gyvenimui“, bet tada rytoj visada nusminga patvory. Gal kažkurį kartą po tų dviejų savaičių supras, kad gali negerti jau ir du mėnesius, o gal ir nebegert iš viso.
    Manau, kad gerai, kai būna metuos laikas, kai stengiamasi būt pabrėžtinai geru. :) Atsiranda rizika, kad suprasim nebegalį tokie nebūti… O kitu atveju daug kas juk gal ir nepabandytų.

  2. Suvokimas, jog galiu būti geresnis žmogus yra tiesiogiai priklausomas nuo suvokimo, jog nesu geras žmogus. Tai pripažinti tampa vis sunkiau ir sunkiau, pripažinti, jog klysti, kai aplinka bando tau įteigti, jog visi sprendimai yra geri sprendimai vien dėl to, jog tai tavo, kaip laisvo individo, sprendimai. Todėl suvokimas, jog esu klydusi (-ęs), jog nesu labai geras žmogus, turi lydėti mus kasdien, o ne kartą per metus. Gyventi visus metus tikint, jog esi nepažeidžiamai teisus ir tik kartą prisiminti, jog galėtum būti ir geresnis tėra daug lengvesnis kelias, tėra bėgimas tolyn. Norėjau atkreipti dėmesį ne į įrankius – ar galų gale tu gali pasikeisti ar ne (jei tu sąmoningai pripažįsti sau, jog esi per silpnas, neturėtų būti sunku kreiptis pagalbos), bet akstinas pereiti prie tu įrankių – ar tu pripažįsti sau, jog esi ne tobulai geras žmogus ir pasiryžti keistis.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *