Martynas Pilkis
2012-11-30

Koršunovo „Katedra“ – dailu, bet meninko kūrybinė kančia neįtikina iki galo

 Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

Lk 21, 5-6

Įsivaizduok: meldiesi Katedroje, kai Jėzus įeina ir tai taria. Ar gebi tuose žodžiuose rast nusiraminimą, pasitikėti Juo? Ar moki atsiplėšti nuo laikino medžiaginio grožio, kurto liudyti Viešpatį, pagalvoti apie Amžinybę?

***

Vakar debiutavęs O.Koršunovo spektaklis „Katedra“ (pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę) iškelia Vilniaus Katedrą kaip iš nuodėmės išaugusį galios simbolį. Vyskupui Ignotui Masalskiui, besirūpinusiam jos statybomis, Katedra esą rūpėjo tik kaip jo valdžios įrodymas, veidmainiškų paklydimų priedanga. Tuo tarpu architektui Laurynui Gucevičiui tai esą buvo jo kūrybinės puikybės užgaida. Maža vietos Dievui. Bet tuo stebėtis neverta – juk statyta pagal J.Marcinkevičių.

Aš kaltinu visus, visus, visus,
Išmokiusius Lietuvį nuolankumo.
Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią,
Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti.
O atsiklaupus galima tik mirti,
Bet ne kovoti.

J.Marcinkevičius

 ***
Pats spektaklis – koršunoviškas. Paveikus, prikaustantis. Su daug savotiškų specialiųjų efektų – žaibavimų, žvangėjimų, garsų, foninių projekcijų. Ir įspūdinga scenografija. Žiūrėti įdomu, tad galima lengvai prognozuoti ilgą laiką užsipildysiančią teatro salę.

Išankstiniame interviu režisierius smarkiai pabrėžė kūrėjo ir aplinkos santykio temą spektaklyje. Vis tik scenoje tas konfliktas neįtikino. Bent manęs – galbūt kadangi nesu meno žmogus, negyvenu tuo. Kažko tarsi pritrūko – gal aiškumo, kokia tos kūrėjo-aplinkos santykio problemos pagrindinė ašis. Negebėjimas gauti lėšų savo kūrybai, santykiai su mecenatu? Žmonių nesupratimas? Kūrėjui dėl talento teikiamas išskirtinis traktavimas? Tyla iš Dievo? Galimųų atsakymų daug. Per daug. Matyt, todėl kūrybinė Lauryno kančia atrodo tiesiog kaip puikybė.

***

J.Marcinkevičius buvo labai talentingas rašytojas. Pjesė „Katedra“, ypač jos galas, palieka atvirą kelią įvairioms interpretacijoms. Spektaklis – irgi. Norėdamas galėčiau gana lengvai parašyti recenziją, užlipdančią nūdien madingą etiketę „labai krikščioniškas spektaklis“.

Tik nemanau, kad tai būtų tiesa. Daug labiau į tiesą panašu tai, jog „Katedra“ yra kūrinys komunistinio žmogaus, įtikėjusio į kultūrą, kur Dievas rašomas mažąja raide, o Katalikų Bažnyčia yra vaizduojama kaip paskutinių padugnių priebėga.

Kuomet poetė Danutė Žilaitytė Juškaitienė prikišo J. Marcinkevičiui, jog šis parašė netiesą, tada jis pasiteisino: „Jei aš būčiau kitaip parašęs, tai nebūtų buvę romano“. Todėl „Katedra“ – ne istorija, o poeto išmonė.
„Katedra“ pasitarnavo bedievybės propagandai: pradedant ir baigiant kunigų dergimu. [..]
V. Kvietys tvirtina: „Su vyskupu Masalskiu taip lengvai susidoroti negalima. Turėjo jis trūkumų, tačiau paliko ir gražių pėdsakų mūsų krašto istorijai. Vertas jis atskiros monografijos“. O dabar tokią knygą „Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis“ yra parašęs istorikas Eligijus Raila. „Jei reikėtų poetui Masalskio poelgį su Laurynu, Ieva įrodyti teisme, kažin ar pasisektų“, – tvirtina V. Kvietys.

Mons. Alfonsas Svarinskas

Mano manymu, iš „Katedros“ teksto daugiau sužinotina apie J.Marcinkevičių ir jo nuostatas nei apie tikrąją Katedros atstatymo istoriją.

***

  • Atitinka ar neatitinka spektaklis istoriją, tačiau tikrai priverčia pasišlykštėti nuodėmėmis (gašlumo, nesaikingumo, puikybės, kt.), tolti nuo jų.
  • Atsiranda noras bodėtis pačia Katedra kaip pastatu – svarbiausia esą „katedra širdyje“. Tai kvepia dirbtiniu medžiagos ir dvasios supriešinimu. Svarbūs juk abu.
  • Nuolatinė spektaklio nata – nebylus raginimas visiškai nepasitikėti Katalikų Bažnyčios hierarchija, įtikėti jos veidmainystėmis ir visokiu pasileidimu. Nemalonu, kad liaudis išsineš tokią mintį. Vyskupą Masalskį vaidinančiam aktoriui, beje, suteikta itin arkivysk. Audrį Juozą Bačkį primenanti išvaizda.
[Neturint teisės nekreipt dėmesio į nuodėmes Bažnyčios viduje,] Vis dėlto sykiu svarbu neišleisti iš akių ir gėrio Bažnyčioje – kokiai daugybei kenčiančių žmonių, ligonių, vaikų teikiama pagalba, kiek daug padedama. Manau, jog kaip negalime menkinti blogio ir privalome kentėdami jį pripažinti, lygiai taip pat turime būti ir dėkingi bei parodyti, kiek daug šviesos skleidžia Katalikų Bažnyčia. Jei jos nebūtų, kolapsas ištiktų ištisas gyvenamąsias erdves.

Benediktas XVI, „Pasaulio šviesa: pokalbis su Peteriu Seewaldu“

P.S. Įspūdžiai surinkti ne spektaklio premjeroje, bet generalinėje repeticijoje lapkričio 28 d.

-
Nuotrauka priklauso PicturesFromWords (CC autorinės teisės).
25 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 10 )

  1. Man vis užkliūna paradoksas: Bažnyčia yra kaltinama vaizduojanti save tobula – be nuodėmės, nors po to iš karto priekaištaujama jos nuodėmingumui. Šitas klausimas man jau senai yra užstrigęs: kas yra standartas, o kas yra siekiamybė(idealas)? Tiek galvojant apie bažnyčią, tiek ir apie ateitininkus.
    Visi svajojam (turim idealą) būtų tobuli, bet kokį standartą pasiryžtam išlaikyti nuolatos?

  2. Ta prasme, kad turime žinoti ne tik aukštutines lubas (tobulamas visame gražume), bet ir apatines, žemiau kurių nukristi būtų ŽIAURIAI blogai? O visa kita būtų vidurkis, kuriam trukteltume pečiais ir pasakytume „mes tik žmonės“? – teisingai supratau?

  3. Aš irgi planavau eiti į šį spektaklį, bet nespėjau bilietą nusipirkti! Po tavo straipsnio dar labiau norisi pažiūrėti ir turėti savo nuomonę :)

  4. Nelabai prikaustantis. Vakar po pirmos scenos (Žibintininko susitikimo su grįžtančiu Laurynu) buvo aišku, kad laukia laaaabai ilgos 3,5 val., kurios kažkodėl truko tik 3 val., – ir ačiū teatrui už tai. Tokios temos kaip galia/valdžia, valstybė, Tėvynė – ne šitam režisieriui, jis tą labai aiškiai deklaravo savo “Hamletu”.

  5. Martyno P. komentaruose savotiškai suvokta muzikinė, garsinė spektalio pusė, skamba juk ne tik žvengimas, efektai, bet fantastiška muzika (nejaui nesigirdėjo?), kuri puikiai derą su vizualiu aspektu, režisūriniu sprendimu. … muzika, kuri užima absoliučiai esminę dal5 spektaklyje- negalima pavadingi taip “savotiški efektai!!!!!”… drįsčiau teigti, jei nebūtų tokios turtingos kompozitoriaus muzikos, spektaklis netektu daug daug jėgos … toks mano pastebėjimas į Jūsų pastebėjimą apie spektaklio muzikinę dalį. Martynai…

  6. Rokai, tikrai į muziką atkreipiau mažiau dėmesio nei būtų galima, sutinku. Jau vien dėl Jūsų pagyrimų kompozitoriaus darbui norėtųsi dar sykį išklausyt, nes dabar jau kiek pasimiršę, kokia ji buvo… Kalbėdamas apie savotiškus efektus, omeny turėjau ne tiek muziką, kiek garsus (žaibavimus, pnš.) ir vizualinius sprendimus.

  7. taip, su vyskupu masalskiu taip susidoroti nebuvo butina. nezinau, kaip ten buvo istikruju, bet galbut butent jis iziurejo baudziauninka Lauryna, kaip palyteta angelo – talentinga menininka… gal but Laurynui nebutu suteikta proga pasireiksti… tiesa, auksas ir pelenuose ziba.
    man patiko Mariaus paprastumas, o ne pompastika… labiausiai patinka didingi vidumi ir paprasti isore zmones… zmones, palyteti angelu, kuriantys sviesa.
    nepatinka Korsunovo besitrankymai – argi kurtinantys grandiniu ir akmenu trankymai privercia virpeti siela? – tikrai ne.
    labiausiai patiko Saulius Bareikis, aklas smuikininkas. jo gruseles liemuo, subadytas peiliais – kraujuojanti rauda – kraujuojanti sirdis… o Ievos vaidyba nekviete nei graudintis, nei gailetis. kazkokia pasimetusi, nera akcento nei aistroje, ar netektyje.
    aisku, kad pati stipriausia spektaklio dalis – SCENOGRAFIJA. aciuuuu kurejui, ir rubams. derejo ir grandines, ir uztrauktukas. metalas sukure baudziauninkiska naturalu grubuma, kuris gali virsti nuostabiausiu sielos himnu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *