Marija Antanavičiūtė
2012-09-13

Konkurencingos visuomenės spąstai

Geriausieji pasaulio universitetai, ypač JAV, priima nemažai studentų vien dėl jų sportinių pasiekimų, o sporto stipendijos taip pat labai populiarios. Pasirodo, gerus sportinius rezultatus pasiekiantys studentai yra „sėkmingesni“ gyvenime t.y. net jeigu jų aukštojo mokslo diplomas nespindi puikiais pažymiais, statistiškai jie užima aukštesnes, daugiau apmokamas darbo vietas nei tie, kurie visiškai neužsiiminėja sportu. To priežastis gana paprasta: sportas ugdo konkurencingumo savybę (competitiveness). Juk bent kiek rimtesnių sportininkų tikslas nėra puiki sveikata ar gražios kojos – jiems rūpi rezultatas, o svarbiausia – jog rezultatas būtų geresnis nei kitų. Ši savybė, net jeigu negelbsti besimokant, pasirodo, yra esminė daugelyje darbų ekonomikos, viešųjų ryšių bei politikos srityse. Kitais žodžiais tariant, svarbi yra ambicija būti geresniu nei kitas.

Įdomu, kokį simptomą slepia šis kriterijus universitetų priėmimo knygose, kokia yra pati visuomenė, jei viena labiausiai vertinamų savybių joje yra konkurencingumas. Alasdair MacIntyre savo knygoje „Po dorybės“ teigia: konkurencingoje visuomenėje yra svarbus tik išorinis, t.y. materialus gėris. Juk, siekiant vidinių rezultatų, stengiantis išsiugdyti vieną ar kitą dorybę, svarbiausia yra pralenkti patį save, svarbu yra sugebėti pripažinti kito autoritetą ir mokytis iš jo, kaip ir iš visos istorijos bei socialiniu institucijų tradicijų. Tuo tarpu konkurencingumas negali būti laikomas dorybe, nes jis skatina konfliktą bei puikybę (per didelis dėmesys asmeniniam rezultatui). Nebelieka jokių brolių ir seserų, nebelieka bendruomenės, tėra tie, kurie geresni už mane ir tie, kuriuos jau pralenkiau. Tokia sistema – kaip užburtas ratas, vėl ir vėl skaldantis ir taip jau išsibarsčiusias Vakarų bendruomenes; priimantis individualistus ir juos tik dar labiau radikalizuojantis.

Koks yra žmogus visuomenėje, kuri vertina tik išorines gėrybes? Žmogus yra hobsiškas, t.y. mechaniškas kaip laikrodis. Prognozuojamas, ištiriamas, pažinus, valdomas tam tikrų gamtos algoritmų – aistrų, geismo. Toks vaizdas labai atitinka monistines sąmonės filosofijos madas Vakarų akademiniuose sluoksniuose. Kartą viena draugė prasitarė niekada negalvojusi, kad turės tokią gerą draugę dualistę, lyg dualizmas būtų kokia užkrečiama liga ar dėmė reputacijoje (dualistai – žmonės, kurie tiki, kad siela ir kūnas yra atskirti dalykai, kitaip sakant, kad siela nebūtinai miršta kartu su kūnu; monistai tuo tarpu visas sąmonės funkcijas redukuoja į fizinius procesus).

Nebūnant dualistu, neįmanoma pagrįsti tikėjimo dorybėmis ir asmeniniu dvasiniu tobulėjimu. O be dorybių, kaip toje pačioje knygoje teigia MacIntyre, mes negalime rašyti istorijos, ypač socialinių institucijų istorijos, nes idant galėtume jas apibrėžti, reikalingas suvokimas, kas yra gera institucija ir koks žmogus reikalingas norint kurti bei vystyti tą instituciją. T.y. kokios dorybės reikalingos socialinei institucijai klestėti.

Konkurencingumas, deja, net nebūdamas tikra dorybe, vargu bau ar gali būti universiteto, kaip socialinės institucijos bei bendruomenės, pagrindas. Tai, kad universitetai vertina konkurencingumą, greičiausiai tik rodo jų pačių išsigimimą ir nutolimą nuo bendruomenės tipo socialinės institucijos. Be to, toks priėmimo kriterijus rodo universiteto garbės bei prestižo, o ne akademinės kokybės bei išsilavinimo siekimą: institucijai svarbiausia, kokį atlyginimą gaus baigusieji bei kokiose prestižinėse firmose dirbs – tai puiki reklama stojantiesiems. Atrodo, tokia tradicija dar nėra gaji Lietuvoje, nors universitetų konkurencija dėl studentų krepšelių gali lygiai taip pato redukuoti universitetą į rinkos sąlygoms paklūstančią firmą.

-
Nuotrauka priklauso Sitoo
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Prieš septynerius metus A.Yonath [Nobelio premijos chemijos srity laureatei] anūkė padovanojo savo močiutei įrėmintą piešinį – „Metų močiutė yra Ada Yonath“. Tačiau ant piešinio nebuvo datos.

    „Anūkė man pasakė, kad kasmet aš turiu iš naujo įrodyti, kad esu geriausia močiutė. Ji man pareiškė, kad tais metais, kai man to padaryti nepavyks, anūkė nuims piešinį nuo sienos“, – gyvybės mokslų forume „Live Sciences Baltics 2012“ kalbėjo A.Yonath.

    Nobelio premijos laureatės prof. Ados E.Yonath svajonė – ilgai gyvenantys žmonės“, 15 minučių.

  2. Marija, puikus kvietimas diskusijai. Tiek apie universitetų, tiek ir apie visos visuomenės bendruomeniškumo krizę.

    Man pačiam labai įstrigusi joanitų įkūrėjo t. Marie Dominique Philippe’o mintis, kad vienas iš didžiausių šių laikų iššūkių, nesuvesti žmogaus esmės į produktyvumą, veiksmingumą. Nors ką padarai, ko pasieki yra ir svarbūs dalykai, bet siekiant vis daugiau išorinių dalykų, nukenčia vidiniai. O žmogui, kuris yra įsikūnijusi siela, reikia pusiausvyros tarp vidaus ir išorės.

    Vidinė konkurencija, t. y. pastangos ugdytis dorybes ir pralenkti save, brandinti tikrą meilę kitiems (tik ji, manau, gali padėti kovoti su grynai egoistinėmis ambicijomis) maldoje, galbūt būtų atsakas tiems spąstams, apie kuriuos kalbi.

  3. Irgi į temą apie konkurenciją, iš pal. Jono Pauliaus II enciklikos „Centesimus Annus“  (paryškinimas mano):

    Žmogus siekia gėrio, bet gali pasiduoti blogiui; sugeba atsisakyti asmeninės naudos, bet tebėra prie jos prisirišęs. Kuo labiau atsižvelgsime į tą faktą ir asmeninės naudos nepriešpriešinsime su visos visuomenės interesais, o veikiau ieškosime būdų vaisingai juos suderinti, tuo geresnė bus visuomeninė tvarka. Iš tikrųjų ten, kur individuali nauda neigiama prievartos būdu, atsiranda paini biurokratinės kontrolės sistema, kuri žlugdo žmogaus iniciatyvą ir kūrybinius sugebėjimus. Kai žmonės tvirtina žiną tobulos visuomenės organizavimo paslaptį, kuri pašalintų blogį, jie mano, jog gali naudoti visas priemones, net ir prievartą ar melą, kad tik realizuotų tą tobulą visuomenę. Tada politika tampa „pasaulietine religija“, kuri žadina žmonėms viltį, kad žemėje kuriamas rojus. Tačiau jokios politinės visuomeninės organizacijos, kuriančios savo autonomiją ir teises, negalima painioti su Dievo Karalyste. Evangelijos palyginimas apie gerą sėklą ir rauges (plg. Mt 13, 24-30. 36-43) moko mus, kad tik Dievas gali atskirti tuos, kurie priklauso Karalystei, nuo tų, kurie priklauso Šėtonui, ir kad toks teismas bus laikui atėjus. Reikšdamas savo teisę teisti jau dabar, žmogus iškelia save į Dievo vietą ir bando Jo kantrybę.

Leave a Reply to TT Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *