Jūratė Šutaitė
2014-11-10

Kodėl verta kalbėti su vaikais?

robert_doisneau_by_anupzone-d5txn64

Kaip dažnai, išgirdę „filosofuojančius“ vaikus, šyptelime, arba numojame ranka, nesulaukę jų minties pasibaigiant. Nes jie juk vaikai – kartais savo saldžiom mažom burnelėm išpyškynantys visai jau ne vaikiškas tiesas. O kartais net ir nesistengdami ką nors protingo pasakyti, tiesiog tai, ką galvoja.

Kodėl taip nutinka? Galbūt nusivylę suaugusiųjų pasauliu, kuriame jautėsi nereikalingi, nelaukiami, nutarė kurti savąjį – kartais sudėtingesnį, nei galėtumei pamanyti? O gal suagusiųjų diegtos tiesos ne visada atsiliepia vaikų sąmonėje, taip, kaip buvo sumanyta? Tokius klausimus kelia G. Beinoriūtės prieš kelis metus sukurtas, o šiemet išleistas kaip mokomoji priemonė, filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“. Čia vaikai prašomi iš pažiūros paprastų dalykų – papasakoti apie savo mamą, apie paskutinį gimtadienį arba pabandyti paaiškinti, kas yra meilė.

 Neatsitiktinai vaikai pokalbiams pasirinkti iš visiškai skirtingų aplinkų, o dažnai gyvenime ir susidūrę su skaudžiomis patirtimis. Viena vertus, tai parodo, kokie skirtingi yra vaikų rūpesčiai – kai vienam norisi suorganizuoti kuo originalesnį gimtadienį (juk svarbiausia nešvęsti toje pačioje vietoje, kur šventė klasės draugė!), kitas bando suvesti nesimatymo su mama rekordą (suskaičiavus – pusantrų metų). Tačiau, kita vertus, visų kalbos sukasi apie viena – jiems visiems reikia rūpesčio, buvimo šalia. Jiems skauda, kai aplinkiniai šaiposi, jiems gera, kai turi draugą, su kuriuo visuomet eina kartu namo, o be jo būti mokykloje be galo sunku.

Pokalbiuose labiausiai paperka vaikų nuoširdumas. Galvoje turiu tai, ko stinga dažnam suaugusiam – kalbėti tiesiai, neapipinant kalbos bereikšmiais žodžiais, ironija. Nieko jau nepridursi, kai paklaustas, kodėl norisi bėgti iš namų, vaikas atsako: „tada esi laisvas“. Jie dar nemoka meluoti, sako tai, ką iš tiesų galvoja. Todėl kartais jų žodžiais piešiamas paveikslas giliai persmelkia širdį – juk jie kalba mano lūpomis, nors aš to pasakyti jau nesugebėčiau. Apie tai viename savo pokalbių apie motinystę užsimena ir rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė. Ji daro prielaidą, jog tokį vaikų sugebėjimą paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus nulemia dar neprarastas artimas ryšys su motina, jos perduodama meile ir mokymu pažinti pasaulį. Todėl bene vienintelis kelias suprasti motinystės esmę yra kalbėtis su vaikais.

Ir iš tiesų, supranti, kiek daug gali reikšti suaugusieji vaikams – nebūtinai savo pamokymais, o tiesiog buvimu šalia, meile. O prabilus apie mokymą – jie taip pat gali mus pamokyti. Tad kai kartais iškyla reikšmingas, „didelis“ klausimas – verčiau paklausk vaiko.

 Nuotrauka priklauso Robert Doisneau 
25 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *