Gabrielius Satkauskas
2014-11-27

Kodėl krikščionis negali būti optimistas?

Nuotraukos autorius - Shirak Karapetyan-Milshtein

Mūsų Dievas yra Kareivijų Viešpats, todėl krikščionis negali būti optimistas, nes tai žemiškuosiuose mūšiuose nepadės. Ypač šiandienos mūšiuose. Mat optimizmas neturi jokio svaraus pagrindo. Tai tėra naivus lūkestis, nepagrįstas nusiteikimas, kad „viskas bus gerai“. Tie, kas kare pasikliauja optimizmu, subjektyviu jausmu, praranda jėgas, ilgainiui palūžta, galiausiai miršta. Deuteromodernistiniam pasauliui, kuris bando paslėpti tiesą, kuris skelbia jos nebuvimą ir taip paneigia bet kokią prasmę, visa ko buvimo pagrindą, belieka remtis optimizmu. Toks optimizmas primena žmogų, kuris statosi namą neturėdamas pamatų – ant smėlio. Šiam namui lemta sugriūti (pgl. Mt 7, 24-27).

Krikščionis negali būti optimistas, nes jis yra vilties žmogus, kuris statosi savo gyvenimo namą ant uolos, ant kertinio akmens. Dievo kariui viltį teikia pats Dievas, o tai jau nėra subjektyvus jausmas – tai antgamtinė dorybė. Kas atmeta antgamtinę tikrovę – neturi vilties, jam tik lieka optimizmo jausmas, o jausmas turi savybę „užplaukti“ ir praeiti. Tai nėra uola, tvirtas pagrindas – šitai yra namo statymas ant smėlio. Tą kertinį akmenį, bet kokios būties uolą, pasaulis nori atmesti, nuolat bandydamas pašalinti iš mūsų gyvenimų Tą, kuris pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl šiam pasauliui šis kertinis akmuo yra suklupimo akmuo (pgl. Mt 21, 42). Toks pasaulis neturi ateities, neturi prasmės, nes jame nėra tiesos, nes jis pastatytas ant smėlio, o ne ant tvirtos uolos. Vilčiai nebėra pagrindo, nėra kuo viltis, o hedonistiniai gėriai – skrandis, pasturgalis, valdžia ar garbė – vilties neteikia. Jie gali būti tik trumpalaikiu pagrindu optimizmui. Tačiau tai nepasotina žmogaus dvasios.

Dievo karys yra pašauktas šviesos ginklais naikinti pasaulio sutemas. Jo sieloje turi nepaliaujamai degti „tvirtybė ir galia vilties“, jo širdis privalo liepsnoti didinga meile Dievui ir žmonijai, nes jo uola yra Kareivijų Viešpats. Ir tai nėra meilė, viltis kaip kad pasaulis įsivaizduoja – šių gėrių pasaulis neturi, nes atmesdamas Dievą, atmeta anas dieviškas dorybes. Atmeta Tiesą, o su ja ir Dievo malonę. „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Turėdamas šias dorybes Dievo karys pasaulio mūšiuose nebėga iš apkasų, ir nežūsta, nes žino dėl ko kovoja. Krikščionis žino žygiuojąs po Kristaus vėliava, todėl yra drąsus ir bebaimis, galintis net gyvybę už draugus atiduoti, nes jis turi amžinojo gyvenimo viltį, pažadėtą To, kuris turės su garbe ir šlove ateiti antrą kartą, „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 10-11).

Šis pažadas suteikia krikščioniui pagrindą vilčiai, o šioji eschatologinė viltis kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dievo karys, vilties palaikomas, jau dabar žino, kokia bus galutinė pabaiga, kokia bus ateitis, todėl jis nepaliauja kovojęs ir nepraranda vilties net pralaimėjęs mūšį, nes supranta, kad karas jau yra laimėtas. Todėl vargas tam, kuris yra atmetęs pažadą, atmetęs tikėjimo šviesą ir gyvena Šviesos Angelo tamsoje. Jis, laisvai atstūmęs vilties šaltinį, turės amžinai likti ten, kur nėra vilties. Ir Dievas jo laisvą pasirinkimą gerbs, nes esantys Šviesos Angelo tamsoje turi pretenzingą troškimą besąlyginei laisvei bei tolerancijai.

Tačiau dar didesnis vargas bus mums, jeigu nebūsime pasiruošę visuomet įtikinamai atsakyti pasauliui apie mumyse gyvenančią viltį (pgl. 1 Pt 3, 15), jeigu savo gyvenimu nebūsime pasaulio šviesa ir žemės druska. Vargas mums, jeigu nespindėsime pasaulio tamsoje viltimi, jeigu nenešime džiaugsmo ten, kur liūdna, jeigu neatskleisime tiesos ten, kur vyrauja beprasmybė, jeigu nepakrikštysime tiesa tų, kurie yra laisvės vergai, jeigu nemylėsime ten, kur veši nuodėmė.  Tuomet, nors ir laimėtume karą, visgi negausime apdovanojimo, nes būsime jo neverti, kadangi nebuvome vilties angelais (iš lot. k. pasiuntiniais), kadangi nesinaudojome mums teikiamais šviesos ginklais. „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ (1 Pt 3, 14).

Tad tegyvuoja Kristus Karalius, kuris laikų pabaigoje pasirodys su didžia šlove, kuris šiuo pažadu mums teikia viltį pasaulio mūšiuose dėl sielų išganymo, ir sako: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)  Maranatha (Viešpatie, ateik)!

Nuotrauka priklauso Shirak Karapetyan – Milshtein
26 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 13 )

  1. Amen.
    Jei viltis neįkvepia jokio jausmo (kalbu kaip apie padarinį, kaip mūsų Dievas įkvepia meilę), tai neįmanoma būtų matyti kankinių giedant. Tačiau negi vilties įkvepiamo jausmo nevadiname optimizmu? Ar tą jausmą irgi vadinsime viltimi?

  2. Linai, galbūt nesupratau palyginimo, bet ar meilė yra jausmas? Juk tai valios aktas.

  3. Mano išeities taškas yra teologijos mokymas apie viltį, kad tai pirmiausia yra antgamtinė dorybė, valios aktas, o ne tik paprastas jausmas. Reliatyvizmo diktatūra atmeta bet kokį svarstymą apie tiesos buvimą, taigi atmeta ir šią antgamtę, atmeta krikščionišką vilties sampratą. Visgi sutinku, kad viltis gali įkvėpti optimizmą, tačiau nebūtinai. Lageriuose lietuviai kankiniai retai turėdavo optimizmą, tačiau nestokodavo vilties. Jei būtų stokoję – būtų neišgyvenę. Bent jau man susidaro toks įspūdis skaitant jų atsiminimus.
    Tiesiog aš noriu parodyti tokį skirtumą: kiek daug yra šiandien žmonių, kurie šypsosi, vaizduojasi laimingi, atrodo tobulai, sako “būk optimistas, mąstyk pozityviai”, tačiau išties nėra laimingi, nes neturi vilties, o visgi atrodo optimistai. Ir priešingai, kiek yra vargšų mūsų visuomenėje, kurie atrodo neturi optimizmo, nes nesišypso, skendi skurde, tačiau jų akys yra tikros, kupinos vilties, ne kaip tų, kurie šypsosi reklamose. Iš kur kyla ta jų viltis? Iš tikėjimo, iš antgamtės, kurią pasaulis su tiesa atmeta.
    Manau, kad krikščionis privalo pirmiau būti vilties žmogumi, kad jis negali būti tik optimistas.

  4. …tai gal ir straipsnį reikėjo taip pavadinti, jog “krikščionis negali būti tik optimistas” arba “kokiu optimistu yra krikščionis?” Nes būtent ta viltis apie kurią tu rašai ir yra tikro tvirto opitimizmo šaltinis, tokio optimizmo, kuris yra gyvenimo nuostata, o ne momentinė nuotaika…

  5. Kai klausau pamokymų apie tai, ką iš tiesų privalo daryti krikščionis, ar ko krikščionis negali nedaryti, ar bet ko iš panašios serijos, norisi šypsotis į ūsą. Atrodo, kalbama apie kažkokius robotus, o ne tikrus žmones. Mitinis krikščionis, kuris net neegzistuoja.

  6. Bet juk visa krikščionybės esmė ir yra peržengimas per save. Modernioji filosofija nuleido žmogiškąją kartelę, nes senoji esą per sunki ir praktiškai neįgyvendinama. O krikščionybė net pripažindama, kokia sunki yra toji kartelė, vis tiek jos neatsisako ir negali atsisakyti, nes jos centras ir idealus pavyzdys yra pats Jėzus Kristus. Ir krikščionys turi sekti Jo pavyzdžiu, turi daryti tą ar aną. Net nebūdami mitinėmis būtybėmis. Todėl ir esame silpni žmonės, kuriems Dievas padeda, o su jo pagalba viskas įmanoma. Nematau čia ko šypsotis, be galo rimti dalykai.

  7. Man atrodo, kad Martynas turi omenyje tai, kas sava ir man: mūsų gyvenimai nėra tobulas buvimas Dieve (arba nuolatinis ir visa esmiškai apimantis apsisprendimas už arba prieš). Kad suprastumėte, kad čia ne šiaip piktžodžiavimas, pagalvokite apie savo valgymo įpročius (ar jūs jiems keliate radikalią gėrio/blogio skirtį) arba savo drabužių skonį.
    Tą norėjau aš pastebėti (ką po to padarė p. Vladimir): krikščionis gali būti optimistas, nors jo viltis turi metafizinį pagrindą ir, tikiu, yra kokybiškai daug aukštesnė.

  8. Linai, ačiū, kad pagavai.

    „Ir tai yra pirmasis žodis, kurį šiandien noriu pasakyti: džiaugsmas! Niekada nebūkite liūdini žmonės! Krikščionis niekada negali būti liūdnas! Nepasiduokite nusivylimui!“, – sakė popiežius anais metais.

    Man atrodo, pamokslavimas apie tai, kas turėtų būti daroma, geriausiai veikia tada, kai palydimas istorijos. Aišku, geriausia asmeninės istorijos iš pasakotojo gyvenimo, bet tinka ir kitų istorijos (daugiau apie istorijų svarbą: hbr.org/2014/10/why-your-brain-loves-good-storytelling/ )

  9. Svarbu ir tai, kad geros nuotaikos atneštas perdėm geras savo galimybių vertinimas yra visumoj mums naudingas dalykas (kalbant apie pozityvių įvykių tikimybės pervertinimą).
    Smalsaujantiems: http://en.wikipedia.org/wiki/Optimism_bias
    Ištrauka: „Although the optimism bias occurs for both positive events, such as believing oneself to be more financially successful than others, and negative events, such as being less likely to have a drinking problem, there is more research and evidence suggesting that the bias is stronger for negative events.[1][5] Different consequences result from these two types of events: positive events often lead to feelings of well being and self-esteem, while negative events lead to consequences involving more risk, such as engaging in risky behaviors and not taking precautionary measures for safety.“

  10. Vyrai, ugnies! Linkiu jums ugnies! Nesustokite ties pavadinimu – tai nėra tikslus kokio referato ar mokslinio darbo pavadinimas. Tai straipsnis su specialiai masinančiu pavadinimu, kuris nepalieka abejingų. Vyrai, ugnies! Straipsnio esmė ir yra apie tai, kad krikščionis turi tą tikrąjį džiaugsmą ir viltį, apie ką kalba Popiežius. Viltis, kurią įkvepia Dievas, visa ko uola, teteikia jūsų kojoms tvirtą pagrindą einant kasdienybės keliu. Ir būkite laimingi, nes pasaulis to neturi atmesdamas tiesą, atmesdamas Dievą, o mes turime. Tad būkime vilties žmonėmis! Neškime savo gyvenimo liudijimu Kristaus Karaliaus pergalės žinią! Uoliai, su Šventąja Dvasia! Ugnies!

  11. ir vis tik, tai kas tikrai žmogiška, niekada nėra prieštaringa tam, kas tikrai dieviška. Jėzus puikiai parodė, kaip tiedu dalykai susijungia. nors mums ir nelengva juos sujungti savo kasdienybėje :) manyčiau, nereikia priešinti vilties ir optimizmo, net retoriškai. viltis yra antgamtinis optimizmo lygmuo. bet jei žmogus net savo blogos nuotaikos negeba įveikti, kaip tada jis galės turėti viltį Dieve?

    be to, antrinu Martynui, kad tokiems pasamprotavimams trūksta kraujo – gyvenimiškų pavyzdžių :) ne veltui Jėzus mėgo palyginimus.

  12. Aš sutinku su daugeliu jūsų minčių, tačiau visgi manau, kad galima retoriškai priešinti viltį su optimizmu. Mane tam įkvėpė pirmųjų amžių nežinomo krikščiono “laiškas Diognetui” ir Popiežiaus Pranciškaus audiencija, kurioje jis teigia, kad krikščioniška viltis nėra paprastas optimizmas:

    “You see,” Francis said, “Christian hope is not just a wish, or mere optimism. For a Christian, hope is expectation, fervent, passionate expectation for the ultimate and definitive fulfilment of a mystery, the mystery of God’s love, in which we are born again and are already living. It is waiting for someone who is about to arrive: this someone is Christ the Lord, who is getting closer to us, day after day, and who will finally usher in the fullness of communion and peace. Then the Church has the task of keeping the lamp of hope lit and clearly visible” as we wait for Jesus to return. “We must ask ourselves, however, with great sincerity, are we really bright and credible witnesses of this expectation, this hope? Are our communities still living in the sign of the presence of the Lord Jesus and warm expectation of His coming, or do they appear tired, numb, crushed under the weight of fatigue and resignation? Do we also run the risk of running out of the oil of faith, and the oil of joy? Let us be careful,” the Pope said.

    Čia galite paskaityti visą audienciją:
    http://vaticaninsider.lastampa.it/en/the-vatican/detail/articolo/francesco-francis-francisco-36947/?fb_action_ids=1504849846444646&fb_action_types=og.likes

Leave a Reply to Linas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *