Komentarai ( 13 )

1. Amen.
   Jei viltis neįkvepia jokio jausmo (kalbu kaip apie padarinį, kaip mūsų Dievas įkvepia meilę), tai neįmanoma būtų matyti kankinių giedant. Tačiau negi vilties įkvepiamo jausmo nevadiname optimizmu? Ar tą jausmą irgi vadinsime viltimi?

   Reply

2. Linai, galbūt nesupratau palyginimo, bet ar meilė yra jausmas? Juk tai valios aktas.

   Reply

3. Mano išeities taškas yra teologijos mokymas apie viltį, kad tai pirmiausia yra antgamtinė dorybė, valios aktas, o ne tik paprastas jausmas. Reliatyvizmo diktatūra atmeta bet kokį svarstymą apie tiesos buvimą, taigi atmeta ir šią antgamtę, atmeta krikščionišką vilties sampratą. Visgi sutinku, kad viltis gali įkvėpti optimizmą, tačiau nebūtinai. Lageriuose lietuviai kankiniai retai turėdavo optimizmą, tačiau nestokodavo vilties. Jei būtų stokoję – būtų neišgyvenę. Bent jau man susidaro toks įspūdis skaitant jų atsiminimus.
   Tiesiog aš noriu parodyti tokį skirtumą: kiek daug yra šiandien žmonių, kurie šypsosi, vaizduojasi laimingi, atrodo tobulai, sako “būk optimistas, mąstyk pozityviai”, tačiau išties nėra laimingi, nes neturi vilties, o visgi atrodo optimistai. Ir priešingai, kiek yra vargšų mūsų visuomenėje, kurie atrodo neturi optimizmo, nes nesišypso, skendi skurde, tačiau jų akys yra tikros, kupinos vilties, ne kaip tų, kurie šypsosi reklamose. Iš kur kyla ta jų viltis? Iš tikėjimo, iš antgamtės, kurią pasaulis su tiesa atmeta.
   Manau, kad krikščionis privalo pirmiau būti vilties žmogumi, kad jis negali būti tik optimistas.

   Reply

4. …tai gal ir straipsnį reikėjo taip pavadinti, jog “krikščionis negali būti tik optimistas” arba “kokiu optimistu yra krikščionis?” Nes būtent ta viltis apie kurią tu rašai ir yra tikro tvirto opitimizmo šaltinis, tokio optimizmo, kuris yra gyvenimo nuostata, o ne momentinė nuotaika…

   Reply

5. Kai klausau pamokymų apie tai, ką iš tiesų privalo daryti krikščionis, ar ko krikščionis negali nedaryti, ar bet ko iš panašios serijos, norisi šypsotis į ūsą. Atrodo, kalbama apie kažkokius robotus, o ne tikrus žmones. Mitinis krikščionis, kuris net neegzistuoja.

   Reply

6. Bet juk visa krikščionybės esmė ir yra peržengimas per save. Modernioji filosofija nuleido žmogiškąją kartelę, nes senoji esą per sunki ir praktiškai neįgyvendinama. O krikščionybė net pripažindama, kokia sunki yra toji kartelė, vis tiek jos neatsisako ir negali atsisakyti, nes jos centras ir idealus pavyzdys yra pats Jėzus Kristus. Ir krikščionys turi sekti Jo pavyzdžiu, turi daryti tą ar aną. Net nebūdami mitinėmis būtybėmis. Todėl ir esame silpni žmonės, kuriems Dievas padeda, o su jo pagalba viskas įmanoma. Nematau čia ko šypsotis, be galo rimti dalykai.

   Reply

7. Man atrodo, kad Martynas turi omenyje tai, kas sava ir man: mūsų gyvenimai nėra tobulas buvimas Dieve (arba nuolatinis ir visa esmiškai apimantis apsisprendimas už arba prieš). Kad suprastumėte, kad čia ne šiaip piktžodžiavimas, pagalvokite apie savo valgymo įpročius (ar jūs jiems keliate radikalią gėrio/blogio skirtį) arba savo drabužių skonį.
   Tą norėjau aš pastebėti (ką po to padarė p. Vladimir): krikščionis gali būti optimistas, nors jo viltis turi metafizinį pagrindą ir, tikiu, yra kokybiškai daug aukštesnė.

   Reply

8. Linai, ačiū, kad pagavai.

   „Ir tai yra pirmasis žodis, kurį šiandien noriu pasakyti: džiaugsmas! Niekada nebūkite liūdini žmonės! Krikščionis niekada negali būti liūdnas! Nepasiduokite nusivylimui!“, – sakė popiežius anais metais.

   Man atrodo, pamokslavimas apie tai, kas turėtų būti daroma, geriausiai veikia tada, kai palydimas istorijos. Aišku, geriausia asmeninės istorijos iš pasakotojo gyvenimo, bet tinka ir kitų istorijos (daugiau apie istorijų svarbą: hbr.org/2014/10/why-your-brain-loves-good-storytelling/ )

   Reply

9. Svarbu ir tai, kad geros nuotaikos atneštas perdėm geras savo galimybių vertinimas yra visumoj mums naudingas dalykas (kalbant apie pozityvių įvykių tikimybės pervertinimą).
   Smalsaujantiems: http://en.wikipedia.org/wiki/Optimism_bias
   Ištrauka: „Although the optimism bias occurs for both positive events, such as believing oneself to be more financially successful than others, and negative events, such as being less likely to have a drinking problem, there is more research and evidence suggesting that the bias is stronger for negative events.[1][5] Different consequences result from these two types of events: positive events often lead to feelings of well being and self-esteem, while negative events lead to consequences involving more risk, such as engaging in risky behaviors and not taking precautionary measures for safety.“

   Reply

10. Vyrai, ugnies! Linkiu jums ugnies! Nesustokite ties pavadinimu – tai nėra tikslus kokio referato ar mokslinio darbo pavadinimas. Tai straipsnis su specialiai masinančiu pavadinimu, kuris nepalieka abejingų. Vyrai, ugnies! Straipsnio esmė ir yra apie tai, kad krikščionis turi tą tikrąjį džiaugsmą ir viltį, apie ką kalba Popiežius. Viltis, kurią įkvepia Dievas, visa ko uola, teteikia jūsų kojoms tvirtą pagrindą einant kasdienybės keliu. Ir būkite laimingi, nes pasaulis to neturi atmesdamas tiesą, atmesdamas Dievą, o mes turime. Tad būkime vilties žmonėmis! Neškime savo gyvenimo liudijimu Kristaus Karaliaus pergalės žinią! Uoliai, su Šventąja Dvasia! Ugnies!

    Reply

11. Turbūt visgi Gabrielius teisus, ne taip skaičiau tekstą. Ačiū.

    Reply

12. ir vis tik, tai kas tikrai žmogiška, niekada nėra prieštaringa tam, kas tikrai dieviška. Jėzus puikiai parodė, kaip tiedu dalykai susijungia. nors mums ir nelengva juos sujungti savo kasdienybėje :) manyčiau, nereikia priešinti vilties ir optimizmo, net retoriškai. viltis yra antgamtinis optimizmo lygmuo. bet jei žmogus net savo blogos nuotaikos negeba įveikti, kaip tada jis galės turėti viltį Dieve?

    be to, antrinu Martynui, kad tokiems pasamprotavimams trūksta kraujo – gyvenimiškų pavyzdžių :) ne veltui Jėzus mėgo palyginimus.

    Reply

13. Aš sutinku su daugeliu jūsų minčių, tačiau visgi manau, kad galima retoriškai priešinti viltį su optimizmu. Mane tam įkvėpė pirmųjų amžių nežinomo krikščiono “laiškas Diognetui” ir Popiežiaus Pranciškaus audiencija, kurioje jis teigia, kad krikščioniška viltis nėra paprastas optimizmas:

    “You see,” Francis said, “Christian hope is not just a wish, or mere optimism. For a Christian, hope is expectation, fervent, passionate expectation for the ultimate and definitive fulfilment of a mystery, the mystery of God’s love, in which we are born again and are already living. It is waiting for someone who is about to arrive: this someone is Christ the Lord, who is getting closer to us, day after day, and who will finally usher in the fullness of communion and peace. Then the Church has the task of keeping the lamp of hope lit and clearly visible” as we wait for Jesus to return. “We must ask ourselves, however, with great sincerity, are we really bright and credible witnesses of this expectation, this hope? Are our communities still living in the sign of the presence of the Lord Jesus and warm expectation of His coming, or do they appear tired, numb, crushed under the weight of fatigue and resignation? Do we also run the risk of running out of the oil of faith, and the oil of joy? Let us be careful,” the Pope said.

    Čia galite paskaityti visą audienciją:
    http://vaticaninsider.lastampa.it/en/the-vatican/detail/articolo/francesco-francis-francisco-36947/?fb_action_ids=1504849846444646&fb_action_types=og.likes

    Reply