Milda Vitkutė
2012-05-01

Kodėl komunizmas gražus, bet neveikia?

Kartą teko ginčytis su žmogumi, teigiančiu, kad savo socialiniu modeliu krikščionybė yra komunistinė. Ginčas buvo karštas, seniai prašokęs diskusijos ribas, galbūt todėl ne vietoj nutrūkęs, visgi mintis kurią bandžiau ištransliuoti atrodė gana apibrėžta: net jei atmestume visiškai skirtingus antropologinius ir ontologinius pagrindus ir tai, kad vienur kalbama apie valstybės modelį, o kitur apie sielos išganymą, komunizmo ir krikščionybės skirtumas tiesiog rėžia akį – komunizmas veikia, tik jei visi laikosi komunistinio gyvenimo modelio, tuo tarpu krikščionybė kalba apie gyvenimą, kuriame dauguma nesielgs taip, kaip moko Kristus, ir tai nė kiek neatleidžia nuo sąžinės ir atsakomybės su kitu elgtis teisingai ir jį mylėti. Forma gali būti kasdienė (šeima, draugai, kaimynai) arba politinė (savivaldybė ar valstybė), bet žinia vienoda – kad ir kaip elgtųsi tavo artimas, jis yra tavo artimas, net jei jį reikia atkapstyti iš už įstatymo ar struktūros ir visai nesvarbu, kokioje santvarkoje jis gyvena.

Šioje vietoje būtų galima ir sustoti, nes tarp mūsų neįsiliepsnojo ginčas ir argumentas buvo išsakytas. Visgi norisi pasvarstyti giliau – kodėl taip norisi kurti tobulus gyvenimo (valstybės, šeimos, universiteto) modelius ir paneigti vieną akivaizdų dalyką – visada atsiras tokių, kurie elgsis neteisingai. Jei žmogaus sąžinė tiesiogiai priklausytų nuo išorinių sąlygų (valstybės santvarkos, ekonominės gerovės), tuomet reikėtų neigti žmogaus laisvę, nes kiekvienas veiksmas būtų apspręstas išorinio dirgiklio: jei turi ką valgyti – užjauti kitą, padedi nelaimėje, laikaisi įstatymų, jei esi alkanas – plėši iš kito, pažeidinėji kito laisves. Greičiausiai būna ir taip, bet žinome, kad gali būti ir kitaip – materialiai žmogus stokoja, bet savo elgesiu liudija laisvę nuo stokos ir elgiasi teisingai. Imanuelis Kantas sako, kad moralės srityje žmogus yra visiškai laisvas – nors negalime pasirinkti aplinkybių, visgi bet kokiomis aplinkybėmis galime pasielgti moraliai. Pavyzdys iš akademinio gyvenimo: negaliu išvengti to, jog kurso draugai nusirašinėja, bet esu laisvas nenusirašinėti. Galima ir ekstremaliau: negaliu išvengti kito nepagarbaus elgesio (patyčių, įžeidimų), bet esu laisvas atsakyti ne tuo pačiu.

Kodėl palaimintasis Jurgis Matulaitis sako „nugalėk blogį gerumu“? Galbūt atsakymas nėra toks aiškus kaip atrodo, nors ši frazė kartojama dažnai. Kas būtų, jei blogį bandytume nugalėti blogumu? Lyg ir aišku – patys darytume bloga ir blogų veiksmų mastas didėtų. Jei kas užsiimtų išvalyti visus žmogžudžius, to niekaip nepavyktų, nes bevalydamas pats taptų žmogžudžiu. Jei kas bandytų kokį pasipūtėlį suturėti pažeminimu, nieko nepasiektų, nes atsirastų dar vienas pasipūtėlis. Visgi, nors principas atrodo aiškus – blogu blogio neįveiksi, dažnai norisi griebtis būtent to. Galbūt nesąmoningai, bet kažkodėl norisi. Kartais net labai geram tikslui – suturėti kitą, kad visiems būtų geriau.

Taip veikia utopinis modelis – reikia santvarkos, kurioje būtų suturėti tie, kurie trukdytų kitų gerbūviui. Principai gali būti įvairūs, priklausomai nuo žmogaus sampratos: jei žmogų kuria jo aplinka, tuomet sutvarkai aplinką (pamaitini, aprengi, apgyvendini, duodi darbo) ir žmogus tampa tinkamas. Jei dėl nesuprantamo dalyko aplinkos nepakanka, reikia suturėti mąstymą. Būdų yra įvairių – nuo proto užėmimo žodžiais (plepalais, lozungais ir kitais ne į mąstymą nukreiptais garsais) iki veiksmų. Bet bendrai paėmus principas vienas: jei gyvenime netruks pagrindinių dalykų (kokie tai dalykai, sprendžia utopijos kūrėjas), žmogus rinksis tai, ką ir reikia rinktis – kad visiems būtų gerai. Bet visgi, keistas padaras tas žmogus – atrodo, nieko netrūksta, o vis atima iš kito. Atrodo, imtum ir išaiškintum, kaip reikia gyventi, o jei negyvena, tuomet pora paskatinimo spyrių ir žiūrėk, viskas gerai einasi. Bet pasirodo, kad ne.

Kodėl komunizmas gražus, bet neveikia? Nes žada gražų rytojų, kuriame nereikės svarstyti, ką daryti susidūrus su blogiu – blogio nebus (o jei atsiras, bus pašalintas). Ir ne tik komunizmas. Utopiniai modeliai kuriami kiekvieną dieną. Visgi tai nereiškia, kad nereikia kurti geriausių įmanomų įstatymų. Norisi ieškoti geriausių būdų sugyventi ir sistema, kurioje neišvengiamai esame, gali prisidėti. Todėl krikščionys dalyvauja politikoje. Bet to nepakanka. Krikščionys yra taikūs, bet kovingi. Pradžioje kova vyksta mano širdyje, o tuomet su Dievo pagalba galima bandyti atkovoti ir kitą.

Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones.“ 1 Pt 2, 15   ♦

-
nuotrauka priklauso   Dunechaser, CC teisės autorinės
5 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 8 )

  1. Tačiau krikščionių tikslas taip pat yra Dievo karalystė žemėje – sakytum utopinis valstybės modelis. Man pakankamai lengva įsivaizduoti žmogų, kuris netikintis Malonės veikimu žvelgia į krikščionybės tikslus pakankamai skeptiškai: juk jei žmogaus jėgomis tobulos visuotinės santvarkos neįmanoma sukurti, tai kam iš viso apie ją šnekėti ir erzinti aplinkinius?
    Tas pats Kantas sakė, kad Etinė bendruomenė, gyvenanti pagal moralės principus yra viena – Bažnyčia. Tačiau ir į ją žmonės buriasi ir ją administruoja politnės valstybės principais: įstatymais, herarchija, kontrole. Kol kiekvienas nebus moralus savo gyvenimu, Dievo karalystės žemėje nebus. Lygiai taip pat, kaip jei valstybėje nėra visuotinės santvarkos, tai ji nėra valstybė. Taigi tokiu atveju manau, kad reikia stengtis, kad ir kaimynas elgtusi moraliai, ir pačiam save prižiūrėti.

  2. Milda, pasistengsiu apibendrinti, gal per daug neiškraipysiu, ką sakei. Komunizmas yra utopinis, krikščionybė – realistinis pasaulio matymas. Jokia santvarka nepakeis žmogaus dvilypės prigimties, kuri yra palikta pačiam asmeniui ugdyti. Nežinau, apie ką konkrečiai diskutavot su savo pažįstamu, bet reikia pripažinti, kad KB socialinis mokymas ir socializmas turi bendrų taškų (solidarumas, rūpestis neturtingais, dėmesys bendruomenei). O socializmas juk komunizmo interpretacija :)

    Martynai, o kas yra Dievo karalystė? Tai džiaugsmas ir ramybė Šventojoje dvasioje :) Nukirtai dalį citatos. O tada ir interpretacija pakimba. Žinoma, krikščionis visada siekia teisingesnės visuomenės, bet jis supranta, kad daug svarbiau siekti šventumo, mylėti Dievą ir artimą. Tik taip yra atkuriamas prarastasis rojus – pirmiausiai savo širdyje.

    Be to, jei teisingai supratau, labai schematiškai tu tą Dievo karalystę įsivaizduoji, kaip individų sumą. Manyčiau, ne veltui evangelijose kalbama apie druską, kuri sūdo visą pasaulį. Druskos užtenka ir nedaug :)

  3. Tomai, visiškai sutinku, kad Bažnyčios socialinis mokymas siekia panašių tikslų kaip ir socializmas – teisingesnės visuomenės. Visgi yra didžiulis skirtumas, kurį ir norėjau pabrėžti: jei keisdamas visuomenės surėdimą iįmsi tik išorinius faktorius ir nuošaly paliksi asmeninę žmogaus atsakomybę ir net būtinybę pergyventi kančią pirmiausią kovojant su savo egoizmu, tuomet kyla pavojus, kad nuslysi į prievartą – lyg ir norėjau užtikrinti laisvę, o išėjo priešingai. Krikščionybė ir komunizmas (būtent šį žodį ir noriu pavartoti) negali būti suderinami dėl pamatinės nuostatos – Dievas yra žmogaus realybės dalis ar nėra? Nuo to priklausys, ar nuodėmė yra tik nepriteklaisu rezultatas, ar dvasinė kova.

    Martynai, jau šv. Augustinas taikliai pastebėjo, kad žemėje niekada nebus Dievo valstybės. Dievo valstybė yra dvasiniame lygmenyje – kai žmonės tampa bažnyčia per vienybę su Kristumi. Bažnyčia savo mokymu visada siekiė ir siekia, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas, bet kas man patinka Jos mokyme ir yra tas realizmo momentas – nepritekliaus šaknis glūdi ne tame, kad žmonijai kažko neužtenka (lyg per mažaia žemėje būtų išteklių), o tame, jog labai realiai išgyvename nuodėmės pasekmes (nieko netrūksta, o vis tiek atimam iš kito).
    Kantas kalba apie etinę bendruomenę, kuri susikuria vedama grynojo praktinio proto dėsnio, bet ir jis pastebi, kad nors reikalinga valstybinė santvarka, niekas, išskyrus Dievą, negali užtikrini, kad joje įsigalės visuotinė etinė bendrija (kad valstybėje visi laikytusi moralinio įstatymo).
    Visiškai pritariu, kad reikia stengtis, jog ir kaimynas elgtųsi moraliais. Problemą matau tik tame, kad per daug vilčių sudedame į sistemą, lyg išoriniai faktoriai galėtų sukurti moralų žmogų. Šios išorinės tvarkos reikia, visgi jei pamirštamas žmogaus laisvės momentas, kuris deja reiškia ir galimybę pasirinkti blogį, tuomet imdamiesi sisteminės pertvarkos nuslystam į prievartą. Tam tikras kontrolės lygmuo reikalingas (mes turim kalėjimus, kur atribojam žalą darančius nuo likusios visuomenės).Klausimas tad toks – kaip neprarasti šio realizmo? Žmogus tampa moralus per laisvę ir nėra sistemos, kuri užtikrintų, kad net nemoralūs žmonės kurtų teisingą valstybę.

    Na, gal ir užteks. Manau, kad reikia dar vieną įrašą parašyti. Apie tikėjimo metus.

  4. Tomai – dėl druskos nesutinku. Gražus palyginimas evangelijose šiukštu neatleidžia nuo rūpesčio aplinkiniais, kurie ,,ne tokie sūrūs”, kaip tu. Schematiškai įsivaizdavo tas pats Kantas – arba viskas, arba nieko. Nors niekas negali užtikrinti, kad moralinio dėsnio būtų laikomąsi (grynai dėl dėsnio imanentiškumo, čia ir atsiranda Dievo kintamasis, Milda), tačiau būtina elgtis taip, tarsi dangun keliautumėt arba visi kartu, arba nei vienas iš jūsų. Čia slypi krikščionio užduotis ir svarbiausi artimo meilės darbai – elgtis taip, kad visa bendruomenė būtų šventa. Tokių individų sumą įsivaizduoju ir ašai.
    Milda – dėl komunizmo. Man visai patinka MacIntyre’o noras sutaikinti Marxą su Krikščionybe ir atsiriboti nuo ideologinių nuostatų, kylančių iš šių abiejų mokymų. Taigi niekuom nėra blogi filosofiniai pasiūlymai, jų tikslai netgi ir sutampa. Mūsų noras mokymą totalinti ir palikti jį, kaip išorinę funkcija, tampa išankstine nuomone, užkertančią kelią į asmeninį tobulėjimą. Pačioje pradžioje juk reikalingas asmens sąmoningumas, kad jis sugebėtų ,,išgyventi kančią” ar ,,dirbti dėl bendro gėrio”.
    Realizmas yra neprarandamas, kai neprarandamas rūpestis žmogaus orumu. Subjektas nieko negali pasakyti apie kito subjekto nuodemingumą, jo polinkį į blogį. Todėl, manau, pritarčiau Chesterton’ui, kad geriausi moralistai ir etiniai sistematikai yra ateistai. Jų netikėjimas skatina kurti visuomenės taisykles, saugančias kiekvieno individo ,,dvasinę kovą”.

  5. Arba alaus :) Bet kiek suprantu, dar negreit, nes pats Kaune reziduoji su žmona? :) Jei kada būsi Vilniuje – susisiekim.

Leave a Reply to Milda Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *