Komentarai ( 8 )

1. Tačiau krikščionių tikslas taip pat yra Dievo karalystė žemėje – sakytum utopinis valstybės modelis. Man pakankamai lengva įsivaizduoti žmogų, kuris netikintis Malonės veikimu žvelgia į krikščionybės tikslus pakankamai skeptiškai: juk jei žmogaus jėgomis tobulos visuotinės santvarkos neįmanoma sukurti, tai kam iš viso apie ją šnekėti ir erzinti aplinkinius?
   Tas pats Kantas sakė, kad Etinė bendruomenė, gyvenanti pagal moralės principus yra viena – Bažnyčia. Tačiau ir į ją žmonės buriasi ir ją administruoja politnės valstybės principais: įstatymais, herarchija, kontrole. Kol kiekvienas nebus moralus savo gyvenimu, Dievo karalystės žemėje nebus. Lygiai taip pat, kaip jei valstybėje nėra visuotinės santvarkos, tai ji nėra valstybė. Taigi tokiu atveju manau, kad reikia stengtis, kad ir kaimynas elgtusi moraliai, ir pačiam save prižiūrėti.

   Reply

2. Milda, pasistengsiu apibendrinti, gal per daug neiškraipysiu, ką sakei. Komunizmas yra utopinis, krikščionybė – realistinis pasaulio matymas. Jokia santvarka nepakeis žmogaus dvilypės prigimties, kuri yra palikta pačiam asmeniui ugdyti. Nežinau, apie ką konkrečiai diskutavot su savo pažįstamu, bet reikia pripažinti, kad KB socialinis mokymas ir socializmas turi bendrų taškų (solidarumas, rūpestis neturtingais, dėmesys bendruomenei). O socializmas juk komunizmo interpretacija :)

   Martynai, o kas yra Dievo karalystė? Tai džiaugsmas ir ramybė Šventojoje dvasioje :) Nukirtai dalį citatos. O tada ir interpretacija pakimba. Žinoma, krikščionis visada siekia teisingesnės visuomenės, bet jis supranta, kad daug svarbiau siekti šventumo, mylėti Dievą ir artimą. Tik taip yra atkuriamas prarastasis rojus – pirmiausiai savo širdyje.

   Be to, jei teisingai supratau, labai schematiškai tu tą Dievo karalystę įsivaizduoji, kaip individų sumą. Manyčiau, ne veltui evangelijose kalbama apie druską, kuri sūdo visą pasaulį. Druskos užtenka ir nedaug :)

   Reply

3. Tomai, visiškai sutinku, kad Bažnyčios socialinis mokymas siekia panašių tikslų kaip ir socializmas – teisingesnės visuomenės. Visgi yra didžiulis skirtumas, kurį ir norėjau pabrėžti: jei keisdamas visuomenės surėdimą iįmsi tik išorinius faktorius ir nuošaly paliksi asmeninę žmogaus atsakomybę ir net būtinybę pergyventi kančią pirmiausią kovojant su savo egoizmu, tuomet kyla pavojus, kad nuslysi į prievartą – lyg ir norėjau užtikrinti laisvę, o išėjo priešingai. Krikščionybė ir komunizmas (būtent šį žodį ir noriu pavartoti) negali būti suderinami dėl pamatinės nuostatos – Dievas yra žmogaus realybės dalis ar nėra? Nuo to priklausys, ar nuodėmė yra tik nepriteklaisu rezultatas, ar dvasinė kova.

   Martynai, jau šv. Augustinas taikliai pastebėjo, kad žemėje niekada nebus Dievo valstybės. Dievo valstybė yra dvasiniame lygmenyje – kai žmonės tampa bažnyčia per vienybę su Kristumi. Bažnyčia savo mokymu visada siekiė ir siekia, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas, bet kas man patinka Jos mokyme ir yra tas realizmo momentas – nepritekliaus šaknis glūdi ne tame, kad žmonijai kažko neužtenka (lyg per mažaia žemėje būtų išteklių), o tame, jog labai realiai išgyvename nuodėmės pasekmes (nieko netrūksta, o vis tiek atimam iš kito).
   Kantas kalba apie etinę bendruomenę, kuri susikuria vedama grynojo praktinio proto dėsnio, bet ir jis pastebi, kad nors reikalinga valstybinė santvarka, niekas, išskyrus Dievą, negali užtikrini, kad joje įsigalės visuotinė etinė bendrija (kad valstybėje visi laikytusi moralinio įstatymo).
   Visiškai pritariu, kad reikia stengtis, jog ir kaimynas elgtųsi moraliais. Problemą matau tik tame, kad per daug vilčių sudedame į sistemą, lyg išoriniai faktoriai galėtų sukurti moralų žmogų. Šios išorinės tvarkos reikia, visgi jei pamirštamas žmogaus laisvės momentas, kuris deja reiškia ir galimybę pasirinkti blogį, tuomet imdamiesi sisteminės pertvarkos nuslystam į prievartą. Tam tikras kontrolės lygmuo reikalingas (mes turim kalėjimus, kur atribojam žalą darančius nuo likusios visuomenės).Klausimas tad toks – kaip neprarasti šio realizmo? Žmogus tampa moralus per laisvę ir nėra sistemos, kuri užtikrintų, kad net nemoralūs žmonės kurtų teisingą valstybę.

   Na, gal ir užteks. Manau, kad reikia dar vieną įrašą parašyti. Apie tikėjimo metus.

   Reply

4. Apie tikėjimo metus reikia daug įrašų :)

   Reply

5. Tomai – dėl druskos nesutinku. Gražus palyginimas evangelijose šiukštu neatleidžia nuo rūpesčio aplinkiniais, kurie ,,ne tokie sūrūs”, kaip tu. Schematiškai įsivaizdavo tas pats Kantas – arba viskas, arba nieko. Nors niekas negali užtikrinti, kad moralinio dėsnio būtų laikomąsi (grynai dėl dėsnio imanentiškumo, čia ir atsiranda Dievo kintamasis, Milda), tačiau būtina elgtis taip, tarsi dangun keliautumėt arba visi kartu, arba nei vienas iš jūsų. Čia slypi krikščionio užduotis ir svarbiausi artimo meilės darbai – elgtis taip, kad visa bendruomenė būtų šventa. Tokių individų sumą įsivaizduoju ir ašai.
   Milda – dėl komunizmo. Man visai patinka MacIntyre’o noras sutaikinti Marxą su Krikščionybe ir atsiriboti nuo ideologinių nuostatų, kylančių iš šių abiejų mokymų. Taigi niekuom nėra blogi filosofiniai pasiūlymai, jų tikslai netgi ir sutampa. Mūsų noras mokymą totalinti ir palikti jį, kaip išorinę funkcija, tampa išankstine nuomone, užkertančią kelią į asmeninį tobulėjimą. Pačioje pradžioje juk reikalingas asmens sąmoningumas, kad jis sugebėtų ,,išgyventi kančią” ar ,,dirbti dėl bendro gėrio”.
   Realizmas yra neprarandamas, kai neprarandamas rūpestis žmogaus orumu. Subjektas nieko negali pasakyti apie kito subjekto nuodemingumą, jo polinkį į blogį. Todėl, manau, pritarčiau Chesterton’ui, kad geriausi moralistai ir etiniai sistematikai yra ateistai. Jų netikėjimas skatina kurti visuomenės taisykles, saugančias kiekvieno individo ,,dvasinę kovą”.

   Reply

6. Ir taip, ir ne. Man tai daug įdomesnis ne Kanto, McIntyre, Marx, o Martyno požiūris :)

   Reply

7. Labai malonu.:) tai gal kada kavos?

   Reply

8. Arba alaus :) Bet kiek suprantu, dar negreit, nes pats Kaune reziduoji su žmona? :) Jei kada būsi Vilniuje – susisiekim.

   Reply