Tomas Taškauskas
2015-03-30

Kodėl bijojau tapti šauktiniu?

Lietuvos-kariai-a-pliadzio-nuotr-kam-lt

Mokyklą baigiau 2005-aisiais, kai Lietuvoje dar galiojo šauktinių sistema. Po poros metų ji buvo panaikinta ir pereita prie profesionalų kariuomenės. Bet dar prisimenu, kaip nešdavau, o vėliau siųsdavau pažymas, kad studijuoju universitete. Dar ryškiau atsimenu stiprią išankstinę nuostatą – jokiu būdu nenoriu tapti šauktiniu. Kiek pamenu, ši nuomonė buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuris vienijo mane su praktiškai visais bendraamžiais. Keista vienybė, kai pagalvoji.

Spaudoje, radijo laidose, naujienų portalų skiltyse netylant diskusijoms dėl šauktinių sistemos dalinio grąžinimo, norisi pasidalinti keliais prisiminimais ir mintimis. Ypač todėl, kad priešingai nei savo komentare „Ką šaukia šauktiniai?“ teigia Bernardas Gailius, man atrodo, jog psichologiškai motyvuotas nenoras stoti į kariuomenę vertas dėmesio.

Kokios buvo minėtos išankstinės baimės priežastys? Ne tik iš visuomenės nesąmoningai perimtas neigiamas kariuomenės įvaizdis, kurį tikriausiai lėmė palyginti gyvi mūsų tėvų kartos prisiminimai apie tarnavimą sovietinėje kariuomenėje. Skatinimas vengti karinės tarnybos primena tėvų spaudimą iškart po mokyklos stoti į universitetą. Požiūrį, kad šauktinių kariuomenė yra žvėriškumo, o ne vyriškumo mokykla, suformulavo ir girdėti šauktinių pasakojimai. Pavyzdžiui, pamenu, kai būdamas pirmų kursų studentas ir iš Vilniaus grįždamas namo autobuse susitikau buvusį bendraklasį. Dėvėjo uniformą. Tarnavo kaip šauktinis. Papasakojo apie mokymus miškuose. Lyg tarp kitko užsiminė apie patyčias ir fizinį smurtą. Tokios istorijos noro tarnauti tikrai neskatina.

Žinoma, ilgainiui pats minėtos baimės nebejutau. Ne tik dėl įvykusio šauktinių sistemos panaikinimo. Požiūrį keitė ir bendravimas su keliais kariūnais, patriotinį nusiteikimą įkvepiantys partizanų prisiminimai. Galiausiai – gilinimasis į Bažnyčios socialinį mokymą. Kaip rašoma „Gaudium et spes“: „Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigą, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo.“ Be taikos palaikymo, šauktinių sistema prisideda ir prie solidarumo ugdymo visuomenėje. Šios šauktinių funkcijos niekaip negali pakeisti liberalų garsiai ginama profesionalų kariuomenė. Dėl šių priežasčių pasisakau ir už visuotinio šaukimo grąžinimą.

Vis dėlto bent pora dalykų itin svarbūs, kad atnaujinta šauktinių tarnyba nepasuktų senais šunkeliais. Pirmiausiai, Krašto apsaugos ministerijos vadovybė privalo užtikrinti, kad naujai sukurtuose dariniuose nebus taikstomasi su psichologiniu ir fiziniu smurtu. Antra, būtina pasirūpinti teigiamos šauktinių tarnybos patirties surinkimu ir kryptinga sklaida. Eilinių šauktinių nuomonės būtų patikimas atmosferos kariuomenėje liudijimas.

Nors vien šios dvi prielaidos prielaidos nėra pakankamos, jos galėtų reikšmingai prisidėti, kad  užuot buvusi baimės šaltiniu, tarnyba šauktinių gretose ilgainiui taptų garbinga ir norima pareiga.

Nuotrauka priklauso A. Pliadžiui ir Alkas.lt 
12 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. Sunkūs uždaviniai. Apie patyčias ir smurtą turėtų greitai atsirasti straipsnis.
    Ties gerąja patirtimi išties dirbama, skelbiami geriausi savaitės BKM kariai ir pan.
    Bet kai kurie visvien ateis su nuostatam, kad čia juos įvairiai užgaulios ir visur vien tą įžvelgs.
    Prieš pusę metų viena moteris, teisininkė, einanti BKM, skundėsi lryte, kad kuopa turėjo atlikti žygį prie -10 laipsnių, neva neteisėta. Jokios nuovokos, kam ji ruošiasi, kam yra skirtas BKM ir kad priešą spaustų lygiai tas pats šaltis.

  2. Taigi, kad nelengvi. Ypač atsižvelgiant į tai, kad labai daug kas priklauso ne tik nuo kariuomenės ir šauktinių vadovų, bet ir nuo visos visuomenės, kiekvienos atskiros šeimos požiūrio. Reikia, kad būtume atviri keisti požiūrį :) Vis dlėto yra ta įtampa tarp asmenybės ugdymo ir jos smugdymo. Ji tikrai gali atsinaujinti naujuosiuose šauktinių daliniuose. Labai lauksiu paties straipsnio ir pamąstymų!
    O apie tą moteriškę bei kitus panašius nesusipratėlius – net komentaro neverta.

  3. Teisingas straipsnis. Pats nesu susidūręs ar girdėjęs apie jokį fizinį smurtą šiuo metu. Manau, kad seniai išsivaduota iš sovietinio požiūrio į tau pavaldų karį, taikomi vakarietiški standartai, o štai Rusijoje ir Baltarusijoje kai kur iki šiol dedovščinos liekanų yra. Kas čia liečia psichologinį smurtą – man atrodo, kad tai gan aptaki sąvoka. Tikriausiai turi omenyje patyčias ir žeminimą, o ne elementarų spaudimą, kariškai vadinamą “drožimu”. Tokiu atveju esu įsitikinęs, kad Lietuvos kariuomenėje ir su tuo daugiau ar mažiau susitvarkyta. Kai jau esame perėję prie visai kitokio mąstymo, nemanau, kad ir su šauktinių kariuomene galėtų grįžti panašūs dalykai. Vienaip ar kitaip, baimės pagrįstos ir reikia stengtis, kad tarnavimas atrodytų kaip pareiga, o ne katorga. Tikiuosi, kad kariuomenės vadovybė sugebės viską taip apipavidalinti ir pateikti.

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *