Linas Braukyla
2016-04-17

Klubas. Never again

Šeštadienio rytas, pora minučių iki rytinių mišių šv. Kazimiero koplyčioje.

gyvenimo_luziai

Penktadienio vakaras, jau pusė trijų. Vėloka, ir nemažai jau laiko praėjo, spėjome pralinksmėti, prabėgome kelias vieteles, bent pora kartų tikrai buvo neblogai. Tačiau iki ryto dar toli. Naktis dar jokiu būdu nepabaigta. Likti ar jau kažkur judėti? Kodėl likti? Kodėl judėti?

– Pasilik, – sako tau miestas.

– Pasiliksiu, bet ar tu tai galėsi įvertinti? Ar tau brangus mano laikas? Ar savo laiku aš tau parodau, kad esi brangus man?

– Šneki kaip merga. – jau vyriškesniu, konkretesniu balsu sako miestas, šį kartą jau tavo draugo veidu. Jis toje pačioje situacijoje ir žinai, kad dabartinis tavo buvimo tuštumas yra ir jo tuštumas. Kam sakyti garsiai, kad abiem blogai? Gyvenimas ir taip sunkus.

O iš tiesų tavo draugas tau nieko nepasakė, nes ir tu neklausei. Neklausei, nes nėra žmogaus, kuriam tie klausimai galėtų būti prasmingai keliami. Juk galėtum savo ilgą naktinę viešnagę teisinti būdamas kieno nors šventėje, pavyzdžiui vestuvėse, meile švenčiantiesiems. Tačiau čia niekas nešvenčia, o tu su bičiuliu atvykai ne į šventę. Atvykai praleisti laiko.

Miestas tau iš tiesų sakė „pasilik“. Tai buvo pats šalčiausias ir egoistiškiausias „pasilik“, nes miestas tavimi ir tokiais kaip tu minta. Paryčių gatvės puspilnės tik todėl, kad jos puspilnės; žmonės nesiskirsto, nes mato nesiskirstančius žmones; miestas gyvas, nes daug klajojančių dvasių paklūsta jo kvietimui.

Ką tau miestas žadėjo, kai ketinai į jį vykti? Pažadas tikrai buvo, tik kad jį sunku nusakyti. Išgyventi jaunystę? Galbūt. Patirti dėmesį? Gal. Grožį? Gal. Gyvybę ir polėkį? Gal. Kažką, kas slypi vakaro prieblandoje, gailiose populiariose melodijose ir svaigioje vėsumoje. Kažką geistino.

Šiąnakt to neradai.

„Never again“ yra posakis, sklandantis žmonėms prisimenant Holokaustą. Ką jie turi omenyje? Kad nebus antro Holokausto? Kad nebus kitų tokio masto žudynių? Kad niekada niekas nepaliks žmonių neginamų?

Turbūt „never again“ reiškia tik tiek, kad jie pripažįsta, jog tai, kas įvyko, yra blogai. Tai nuojauta, kad viskas turi vykti kitaip. Nebūtinai mes žinome, kaip kitaip viskas turi vykti toliau, tačiau kai priartėjame prie to, kas įvyko, suprantame, kad nebenorime grįžti ten, iš kur išėjome su viltimi nebegrįžti.

Teigti, kad barų ar klubų (o bendriau – miesto) „kultūra“ yra tuščia, bergždžia ir bloga, neapdairu, nes apginti tokią poziciją neįmanoma. Juk „kartais reikia atsipalaiduoti“, kartais „esame dar jauni“, kartais „yra šventė“, kartais „reikia socializuotis“. Taip sakančiam žmogui neįteigsi kitaip.

Tačiau ryto prablaivėjimas, kuris, tiesa, kartais būna pažymėtas pernelyg dideliu nusiminimu, tačiau vertina šaltai ir realistiškai, sako „never again“. Tikras noras gyventi sako „never again“.

Penktadienio popietė.

gyvenimo_dziaugsmas

Nuotrauka nr.  1 iš asmeninio archyvo; Nuotrauka nr. 2: nightclub.com

16 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Atrodo, kad klubų aktyvių klubų (šokiai, daug šokių, garsi ritminga muzika, blyksinčios šviesos) kultūra dabartinių žąsinukų (16-25 m.) ir taip gęsta – populiarumas krenta lyginant su praeitais lygiais, kiek pastebėčiau. Kita vertus, barų kultūra kyla, kyla ir kitos alternatyvos.

Leave a Reply to Martynas π Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *