Gintarė Demenytė
2013-11-08

KKK: Moteris – pašaukta, o ne sugundyta

 

le-amiche8

Krikščioniškojo kino klubo metu Ramūnas Aušrotas pastebėjo, jog žodis „pašaukimas“ yra kilęs iš veiksmažodžio pašaukti. Pašaukti esame, kai mus šaukia kitas. Taigi atsiliepimas į pašaukimą – klusnumas, nes mus kviečia ne vidinis daimonas, bet tai, kas yra už mūsų pačių. Šiuo atveju šaukiantysis yra grynoji esencija, visai kūrinijai suteikusi prasmę.

Trečiąjį spalio šeštadienį Vilniaus jėzuitų gimnazijos salėje buvo rodomas italų režisieriaus Mikelandželo Antonionio filmas “Draugės” (“Le Amiche”, 1955, Italija) sukurtas kiek socialistiniais atspalviais nuspalvinto Čezarės Pavezės apsakymo  “Tarp vienišų moterų” (“Tra donne sole”, kn. “La Bella Estate”, 1948) motyvais.

Ekranizacijoje užkabinta pašaukimo moterystei problematika bei  tragikomiškai piešti iškylančių sunkumų sprendimo būdai.

Apie siužetą trumpai: pagrindinė veikėja siuvėja Klelija sutinka šaunų vyrą. Netrukus jie vienas kitą įsimyli gražia, romantiška meile. Meilė tęstųsi ilgai, o gal ir net amžinai, jei ne merginos troškimas pristatyti autorinę drabužių kolekciją Romoje. Savo gimtajame mieste ji pasilikti nenori – šeimyninis gyvenimas ne jai.  Taip pat vos tik Klelijos draugė Rozetė pabando nusižudyti dėl meilės be atsako, pagrindinė veikėja  randa išeitį. Ji įdarbina bičiulę savo drabužių salone. Darbas turėtų išgydyti visas širdies žaizdas. Kaip galime numanyti, toks gydymas nėra veiksmingas. Pabaigoje sukrečia  įvykis, kuriuo pasiekiami ankstesni Rozetės tragiški užmojai.

Darbas nėra panacėja. Nors darbas užtikrina socialinį statusą, finansinį stabilumą, bet kažin ar jis gali atstoti santykius tarp žmonių. Kai darbas tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu, galime suprasti, kad kažkas su mumis nebe taip. Nesvarbu, koks mūsų profesinis pašaukimas, esame pakviesti mylėti. Taigi mylėti yra kur kas daugiau nei dirbti.

Lygiai taip pat šeimos gyvenimas nėra panacėja. Daugelis mano aplinkos jaunų merginų  paslapčiomis svajoja apie dideles  šeimas. Tokie troškimai yra nuostabūs, nes svajonėms realizavusis bus atnešama nauja gyvybė į pasaulį. Tačiau giliausia vyro ir moters santykių esmė slypi dvasiniame jų bendravime.

„Moteris nėra tik į moterišką kūną įspraustas žmogus, bet yra moteris ligi giliausių savo būties gelmių; ir vyras nėra tik vyro kūnu apvilktas žmogus, bet vyras ligi menkiausio dvasios virptelėjimo. <…> Čia reikia idealo paslapties, kuri dvelkia amžinybe ir savo gelmėse slepia kosminę vyro ir moters buvimo prasmę. Deja, ir teologai čia dažnai virsta biologais. Jie turėtų kartą suprasti, kad krikščioniškos moterystės giliausia prasmė nėra kūdikis, kad pirmoje vietoje čia stovi dvasinis vyro ir moters bendravimas – tą liudija celibatinės moterystės galimumas – nes tik vyriškumo ir moteriškumo sintezė kuria pilnutinį žmogų.“ A.Maceina

 

Taigi vyras ir moteris, po gimtosios nuodėmės atsiskyrę nuo Dievo, darnia savo sąjunga turėtų siekti grįžti pas Jį – įtempti klausą ir išgirsti pašaukimą.

 

23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *