Juozas Šutas
2015-01-29

Kibiras stiprybės iš praeities

1293899028dsc_2491

Tikriausiai Vincas Kudirka taip ir norėjo pasakyti, kad „tegu tavo vaikai iš praeities kibirais stiprybę semia.“ Juk ne puodeliais ir ne rieškučiomis. Praktiški žmonės rinktųsi kibirą. Tad leiskite tiesiai ant jūsų užpilti gerą kibirą gaivios praeities.

Tamsiems karo debesims vis labiau telkiantis ties mūsų galvomis, dažniau ir dažniau tarsi iš dangaus nukrinta klausimas: o kaipgi aš? Ar aš galiu ką nors apginti? Na, tai še tau sklidinas stiprybės kibiras – lietuviai davė į skudurus!

Visi myli partizanus, bet širdyje reikia pasilikti vietos ir partizanų tėvams – Nepriklausomybės kovų didvyriams. Šitie vyrai tikrai davė į skudurus. Bolševikams. Bermontininkams. Na, ir lenkams. 1919 metai buvo tikras tvanas Lietuvoje. Vienu metu čia trynėsi trys skirtingos kariuomenės. Tikriausiai buvo labai saugu pasilikti.

1919 m. sausio 5 d. bolševikai užėmė Vilnių ir stabtelėjo išsiskleidę ties Alytumi, Kaišiadorimis, Kėdainiais, Kelme ir Telšiais. Lietuviai dar tik rinko kariuomenę. Ir surinko ~1750 šautuvų, ~900 rankinių granatų, 8 kulkosvaidžius, 2 patrankas ir visa tai skirta maždaug 5000 karių. Padauginimo stebuklas neįvyko ir lietuviai žiemai įsibėgėjus stojo į kovą apsiginklavę tuo, ką turėjo. Turėjo daug drąsos ir įkrėtė bolševikams – išstūmė juos iš Sedos ir Mažeikių, perėmė dalį priešo ginkluotės. Lietuvių ryžtą dar labiau sustiprino Vokietija, atsiųsdama ginkluotės ir pastiprinimo kariais. Persekiojimas tęsėsi. Bolševikai išvaryti iš Šiaulių, Radviliškio, per Rokiškį ir Zarasus rugpjūtį nublokšti iki Daugpilio.

Tačiau Lietuvos kariams kaunantis šalies rytuose, tuo pačiu metu į Žemaitiją, į užnugarį, pradėjo plūsti bermontininkai. Vokiečiai, Antantės šalims užprotestavus, pasitraukė iš tolimesnių kautynių. Dalis jų prisidėjo prie bermontininkų. Bet lietuviai buvo užtektinai sustiprėję tiek ginkuote, tiek karo patirtimi. Savo jėgomis smarkiai įkrėtė ir bermontininkams – nuo 1919 m. gruodžio Lietuvoje jų niekas nebematė.

Tenesusijaukia jūsų smegenys: visą šį laiką šalia dviejų minėtų grėsmių lietuviai kovėsi dar ir su lenkais, kurie stūmė bolševikus Maskvos link. Nors kai kurios operacijos prieš raudonuosius vykdytos kartu, tarpusavyje peštasi buvo nemažai. Kol lietuvių dėmesys buvo sutelktas į kovas su bolševikais ir bermontininkais, lenkai užėmė liniją Merkinė-Butrimonys-Vievis-Bagaslaviškis-Balninkai-Salakas. Į pasiūlymą norom ar nenorom prisiminti geriausius ATR laikus, lietuviai atsakė smarkiomis kautynėmis ties Giedraičiais ir Širvintomis – ponai, ačiū, bet ne. Ir sukūrė naują modernią Lietuvą, kuria mes žavimės.

Kai pagalvojame apie šiandieną ir nusimename, kad turbūt nieko nenugalėtume, geriau užsipilkime šitą stiprybės kibirą sau ant galvos: mūsų proseneliai iš tikrųjų davė į skudurus! Turėjo svajonių, stovėjo už jas ir neleido savęs trypti. Tai nėra tolimi karaliaus Mindaugo ar Vytauto Didžiojo laikai. Šitai drąsai nesukako nė 100 metų. Ir jeigu jiems pavyko, tai argi mes negalėtume? Jeigu stiprybė kibire būtų vanduo, prieš užsipildamas, žmogau, pasižiūrėk į savo atspindį jame – tai tas, kuris gali duoti į skudurus.

Nuotrauka priklauso www.15min.lt
15 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Kalbant apie ateitininkus, verta paminėti kad net moksleivių kuopos, pvz. Marijampolėje, šimtus narių sudariusios, išėjo ginti Lietuvos per Nepriklausomybės kovas. Daugelis jų taip ir negrįžo, bet būdami 14-16 m. paaukojo savo karštas širdis dėl Lietuvos laisvės! “Tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta!” – sakė Herminegildas Žvirdzinas, Telšių gimnazijos moksleivis, ateitininkų kuopos pirmininkas, nužudytas Rainiuose. Jis ne tik sakė, bet įrodė tai savo kankinyste!

    Turime prikelti šių Lietuvos herojų atminimą, nes jie yra pavyzdys mūsų dienų jaunimui! Iš praeities te stiprybę semkim!

Leave a Reply to Gabrielius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *