Antrasis pavyzdys: rimtam iššūkiui pasiruošę keliautojai Islandijoje pamato daugiau. Atsivertus bene rimčiausią amerikietiškojo Didžiojo Pasakojimo pavyzdį – prabangų kelionės palydovą „Lonely planet”, galima rasti top 10 must see in Iceland. Kraupiu mūsų įsitikinimu – dauguma šių objektų yra savotiškas Islandijos muliažas, nukreipiantis dėmesį į parengtas globaliam turistų antplūdžiui vietas. Tarkime, numeris vienas – vadinamoji „Blue lagoon”, sukurta kelių termoelektrinių pašildyto vandens, vilioja mėlynu atspalviu ir maudynėmis po atviru dangumi. Numeris trys – istorinę parlamento vietą imituojanti didžiulė stovėjimo aikštelė su suvenyrų krautuve ir informacinėmis lentomis. Numeris devyni – Eyrarbakki pliažas, padengtas puspėdžio gylio jūros dumblių pelke, kuri traukia turistus kaip taškas, nuo kurio iki pat pietinių ledynų neegzistuoja jokios žemės.

Akivaizdu, kad tai nėra leidėjų absurdiškos klaidos, tai tiesiog įprastos turistų lankymo zonos, tarp kurių egzistuoja susisiekimas ir veikia 3G interneto ryšys. Stengiantis išvesti funkciją, ji galėtų atrodyti taip: kuo labiau esi pasiruošęs kelionei – nusipirkęs visų kelių žemėlapį, atlasus, savaime užsidegančius primusus, parsisamdęs gidus ar sraigtasparnius, – tuo daugiau pamatai šių disneilendų. Juose dauguma dalykų yra suvidurkinti – normalus gyvenimas tik hipsteriškame KEX hostelyje, kelionė į kalnus tik su islandišku megztiniu, o susisiekimas įmanomas nebent monstrų džipais ir autobusais. Laukinis tranzavimas – ir tas pažabotas, pakelėse įtaisant ženklus, kuriais galima pasinaudoti kaip nuorodomis į tikslą. Tikėtis, kad pavyks keliauti dar niekieno nepramintais takais, yra pakankamai naivu – visos įmanomos žmogui įžengti vietovės yra sunumeruotos, įvertintos pinigine išraiška ir sudėtingumo lygiu.

Iš dalies atrodo, kad tai yra natūralu – be turizmo dauguma islandų neįsivaizduoja savo miestelių gyvuojančių. Tačiau nesistengiant išreikšti jokių neigiamų aspektų, simuliakrinė situacija vis tiek lieka save rašančiu raštu. Ryškios skirties tarp teoriškai egzistuojančio „natūralaus” Islandijos kultūrinio tapsmo ir praktiškai matomo, įvairių mistinių kanotacijų pilno, globalios kultūros poveikio, nėra. Ši šalis pasaulio piliečio sąmonėje yra tas elfų kraštas, kurį nusižiūrėjo J. R. R. Tolken’as kurdamas savo knygas – juo labiau, kad jis pats keliavo čia minimais takais. Rezonuodamas su įtaigiais vienišo klajūno-filosofo vaizdiniais, Ledo kraštas traukia jį įsimylėjusius žmones, o vietinių turizmo centrų didžiausia problema lieka sužadinti šiems bepročiams bent kažkokį savisaugos instinktą.

Taigi naujoji, svajingomis sielomis ir vėjo nugairintais veidais pasižyminčių turistų karta padeda sukurti atšiaurumo Meką. Pagaliau po visą pasaulį išmėtyti vikingų palikuoniai susirenka namo ir kasydamiesi barzdas tag’ina viens kitą instagram nuotraukose. Nieko nestebina tavo didelė kuprinė ir purvini batai – būti klajūnu yra netgi privaloma, tai patvirtina bendrą Ledo krašto patirties istoriją. Šalia to, žinoma, gali klestėti ekologinis judėjimas, vegetarizmas, šamanizmas, bet kokio tipo meniškumo atmainos, tačiau nebūtinai. Islandija kviečia pas save būtent tokius turistus, o šie jai sukuria islandišką efektą.

Kelionių magijai verta pasiduoti dėl to, kad ji priverčia patikrinti savo turimas verčių sistemas. Susmumrikas – Snusmumrikas, Sigur Ros, žirgai, kalnai, šiaurės pašvaistės atrodo universaliomis vertybėmis (fenomenologiniu požiūriu): lengva savo gyvenimą pripildyti šių svajingų figūrų ir tikėtis, kad jos pakeis nykią kasdienybę. Patekus į tokią situaciją, kur kasdienybė tampa ypatingai romantinė, norisi visą tą saldėsį nubraukti ir pažiūrėti, kas slypi gilumoje. Norisi vėl prisiminti dialogą, dainą, darbą, maldą, kurie visiškai nepriklauso nuo tavo rezidavimo vietos.

P.S. Ryškiausia istorija, kurią prisimenu iš savo pasaulio pažinimo mokytojo, yra apie tai, kokia nesąmonė yra islandiška vasara su savo baltosiomis naktimis. Kaip žmogus gali išsimiegoti esant amžinai dienai ir kaip neišsimiegojęs jis gali būti laimingas? A?