Linas Braukyla
2015-02-16

Keliautojo dvasia, kuri taip tinka Dievo darbui

big fish

„Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“

Ar visos kelionės veda namo? Dažniausiai kelionės baigiasi namuose, o namai ir apibrėžiami kaip vieta, kur baigiasi kelionė. Visuomet keliaujant galima guostis, kad grįši namo. Visuomet viltį teikia žinojimas, kad kelionė nėra begalinė, kad ji anksčiau ar vėliau, sunkiau ar lengviau pasibaigs. Protas sako, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tad kelionės veda namo.

Visgi kelias namo nėra kelias atgal. Epai, poemos, pasakos, istorijos ar Holivudo filmai atspindi svarbią gyvenimo tiesą: namus palikę herojai namo grįžta jau kitaip, ne tokie, kokie buvo. Dar daugiau, kai veikėjas pradeda kelionę, jis nebegali tiesiog grįžti atgal. Jis privalo atlikti savo užduotį. „Kelias namo veda per Mordorą“: „grįžti“ reiškia eiti pirmyn, ne atgal.

Kažkas man kužda, kad keliautojo dvasia čia ir pabunda – supratus, jog reikia išeiti, ir nebesitikint „grįžti“. Greta jau minėtos proto nuostatos, kad prasidėjęs kelias kažkur ir pasibaigs, keliautojas turi ir unikalų pasiryžimą kelionės metu nesižvalgyti atgal. Tuomet jo, keliautojo, širdis atsiveria keliautojo dorybėms.

Pirmiausiai jis įgauna gebėjimą stotis ir išeiti. Inkšti, nežinoti, dejuoti, nuogąstauti, bet išeiti. Jei nepavyksta atsistoti, pradžioje galima ir ristis. Kad tik išjudėtų, nes sąstingis pats niekada nesibaigia.

Daug daiktų nereikia – keliautojas ima tik tai, kas būtina. Be to, jis nebijo savo kuklų turtą panaudoti: juk tam, galų gale, jis ir skirtas.

Keliautojas neša nedaug: vis daugiau aprėpdamas širdimi jis gali nebevargti bandydamas visa apglėbti rankomis.

Gavęs progą atgauti jėgas, jis taip ir padaro. Negi ne beprasmiška bandyti padalinti jėgas visai kelionei, kliautis tik savimi ir viltis apsieiti be papildomų rūpesčių ir be poilsio, kai netikėti nuotykiai laukia už kiekvieno kampo? Todėl keliautojas ir pavargsta. Todėl jis ir ilsisi.

Keliautojas lengvai prašo, dar lengviau ima, o duoda dykai. Mažai yra žmonių, kuriuos jis dar kada nors sutiks, dar mažiau yra galimybių už pagalbą atsiskaityti. Todėl visa, ką belieka padaryti, yra nuolatos jausti dėkingumą ir tik dar labiau casino pa natet rūpintis tais, kuriems gali pagelbėti pats.

Šv. Paulius, didysis keliautojas, sako: „Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš“ (1 Kor 7, 7). „Tokie“ neveda, jie yra vedami. Jau nebe sau gyvenantys, nebe namo kelio ieškantys. O jei ir „namo“, tai tikrai ne atgal, tik į priekį.

Turbūt tokia ir yra kelionių prasmė: sužadinti keliautojo dvasią visam gyvenimui ir ją gaivinti. O keliautojo dvasia yra tas mylintis neprisirišimas prie pasaulio, būtinas Dievo darbininkui ir naudingas bet kuriam žmogui.

„Aš privalau palikti Begendą, palikti Grafystę, palikti viską ir išeiti, – atsiduso Frodas. – Žinoma, aš kartais galvojau apie išėjimą, tačiau tai įsivaizdavau kaip atostogas arba kaip gerai pasibaigusią nuotykingą Bilbo kelionę. Bet dabar išėjimas reiškia ištrėmimą, bėgimą nuo vieno pavojaus į kitą ir mirtį, sėlinančią mano pėdomis. Ir aš suprantu, jog privalau eiti vienas, jeigu noriu išgelbėti Grafystę. Tačiau jaučiuosi labai mažas, labai silpnas ir, kaip čia pasakius – beviltiškas. Juk Priešas toks stiprus ir baisus.“

Austėjai už pabudintą keliautojo dvasią.

Paveikslėlis yra kadras iš filmo „Big fish“

 

32 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Perskaitęs pirmąsias dvi eilutes iškart prisiminiau tą nuostabų Gendolfo ir Bilbo dialogą iš pirmojo „Hobito“ filmo… :] Ačiū už straipsnį ;]

  2. Be abejonės, ojė, kodėl neparašius ir to paveikslėlio, to filmo režisieriaus???

  3. Taip, ačiū! Pati ruošiuosi iškeliaut, ir kai nerimas pradėjo graužti, priminei, kodėl taip nuostabu keliauti. ;)

  4. Galbūt todėl pirmieji krikščionys buvo laikomi “kelio bendrija”, o tikėjimas vadinamas “keliu”.
    Perskaitęs tavo straipsnį prisiminiau ateitininkų sukurtą giesmę – “Sveikas, Dievo piligrime”. Ji išties šauni! Esame piligrimai šioje žemėje! Beje, tikime, kad išganymo istorija prasidėjo, kai Abraomas paklausė Viešpaties kvietimo ir išsiruošė į ilgą kelionę, kuri dar ir šiandien tęsiasi mūsų gyvenime. Kas būtų, jei jis nebūtų priėmęs šio iššūkio? ;) P. S. šalia jo nebuvo Gendalfo. Ačiū Abramui, kad jis išdrįso ir tapo Abraomu, tapo mūsų tikėjimo tėvu!
    Ypač svarbus istorinis įvaizdis nusakyti Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo kelionei yra Išėjimo įvykis, kai izraelitai išsiruošė iš vergovės į laisvę, iš mirties į gyvenimą. Šioji kelionė tęsiasi ir baigsis mūsų prisikėlimu amžinam džiaugsmui, laisvei, meilei. Šiam perėjimui, šiai Paschai naują prasmę suteikė Kristus – naujasis Adomas, mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas.
    Man patinka, kad Jėzus sako, jog Jis yra Kelias (“Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas). Galbūt tai reiškia, kad mes Jį galime sutikti kelionėje, iššūkyje, o ne būdami vienoje vietoje. Galbūt tai reiškia, kad Jėzus apsireiškia Jo ieškantiems, o ne tiesiog kažko laukiantiems.

    Ačiū, Linai. Daug apmąstymų sukėlei.

Leave a Reply to Kotryna Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *