Svečias
2015-02-23

Kas ieško ką pametęs, randa ko neieškojęs

000007

Šio teksto autorė – Rasa Deveikytė.

Šiuolaikinis žmogus daug galvoja. Ir šis progresas išmanyme atrodo natūralus. Mąstome, aiškinamės, turime tam geros dirvos, per amžius purenamos filosofų, mąstytojų ir rašytojų, – puiki vieta mums sėti išminties gėles. Bet šiandien man pasirodė – žmogus gi kartais pernelyg daug galvoja. Ir galvoja ten, kur visiškai atsitiktinai turėtų nušviesti kažkoks pajautimas.

Stebėjome parodą dviese ir, sakyčiau, su smalsuoliu kaip reta: „noriu suprasti“ arba „nieko nesuprantu“ šįvakar girdėjau nekart, o jei iškildavo klausimas, turėdavau pateikti racionalų paaiškinimą, tačiau galiausiai tiesiog paklausiau: „o ką jauti?“. Visgi, jei prieš „ar tau gera žiūrėti į paveikslą“ turėtų atsirasti žodis, kas tai būtų – „pajausk“ ar „sugalvok“? Mintyse pasakiau sau, jog pajautimas yra svarbesnis, o kažko aiškinimui sau pasirodžiau beviltiška:

O ar galėtum tiesiog patikėti grožiu?

Na, maniau, kad estetika šiais laikais jau tapusi atgyvena.

Ir visai nėra svarbu, kokia tai buvo paroda. Čia nėra svarbūs ir detalesni mano ar draugo smalsuolio vertinimai. Visiškai atsitiktinai pamačiau tą begalinį trukdį jausmams – tas proto pastangas kažką išsiaiškinti. Svarbiausia, kad čia atradau ir mokymo: Jie ten laimingi, patenkinti. Ką daugiau mums bereikia žinoti apie juos?Ar to nepakanka mūsų smalsumui pašalinti? Klausia kartais, kodėl šiandien esi laiminga, o aš tiesiog nerandu tam paaiškinimo ir ne dėl to, kad daug kalbėti nesu linkusi. Tiesiog sakau: tikiu, dėl to ir gera.

***

„Mes ne sava ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam.“ /A. Dambrauskas – Jakštas/

Ir kažkada visai atsitiktinai nugirdau, kaip giriama menininkė Rita Ona Danielienė „Parko galerijoje“ Kaune. Ir tai buvo ne šiaip sau pagyrimai ant palangių ir pjedestalų  stovinčioms šviesioms keramikinėms lėlėms, tai buvo ir pagyrimai menininkės atsidavimui ir meilei savo kūriniams – su kiekvienu atsisveikinta – prieš iškeliaudamos lėlės pabučiuojamos, tik tada gali tūpti į dėžutę siuntimui. Man buvo gera, buvo ten kažką aukšto duodanti kūryba. Tada ir atsiminiau „Mes ne sava ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“. Ten buvo ne tik menininkės rankų darbas.

***

Gal parodose ieškojau tik idėjų ar naujų vardų, bet vis randu apie save bylojantį Dievą. Nesakau, kad jo ieškoti įmanoma nustoti, tiesiog atradimai čia pat, tarp, atrodytų, žemiškų reikalų.

Nuotrauka Rasos Deveikytės
11 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

    1. Priminei tą pačią mintį, tik kitoje formoje:

      “[…]Taip pat galima vadovautis mąstymo, protavimo lygmeniu. Argumentai stiprina tikėjimą. Tačiau čia susiduriame su ribomis. Galiausiai po ilgų ieškojimų tenka suprasti, kad šiame pasaulyje neįmanoma protui pateikti visos iki galo išskaidrintos tiesos. Tikėjimo kelyje visada liks daug nepaaiškinamų dalykų, su kuriais proto lygmeniu sunku sutikti. Tai supratus galiausiai teks rinktis, kaip kardinolas J. Ratzingeris rašė, „arba viską, arba nieko“. Teks priimti tiesą, jos iki galo nesuprantant ir ja vadovautis, jos iki galo neperpratus. Teks pirma tikėti, po to – suprasti. Antraip, jei norėsime pirmiau tobulai suprasti, tik tuomet patikėti, tai niekada neįvyks. Panašiai žmogiškuose santykiuose renkamės savo gyvenimą susieti su žmonėmis, kurių iki galo neperprantame, kurie visad lieka kartu savi, kartu neišsemiami, ligi galo neperprasti. Tai normalu ir gera. Taip pat normalu ir gera tikėti ligi galo nesuprantant; savo mažyčiu tikėjimu remtis sena apaštalų tikėjimo tradicija, žinant, kad tikėjimo supratimas neįmanomas man vienam, bet tik visai Bažnyčiai. O ji išsidriekusi nuo žemės į dangų. Tad abejojantiems jauniems žmonėms sakyčiau – pirmiausia klauskite, ne „kaip man visa tai perprasti“, bet kuo galiu šiame pasaulyje pasitikėti, kur rasti mane pranokstančią tradiciją, tikėjimo kelią, kuriuo daugelis iki manęs keliavo ir pasiekė tikslą. Rask, kuo gali pasitikėti, ir savo tikėjimą paremk šiuo pasitikėjimu.”

      Benas Ulevičius

      Rasa, ačiū!

  1. Protas dar ne viskas :) Labai svarbu šitai suvokti mums, švietimo epcohoje iškilusios Proto deivės kulto sukurtos kultūros atstovams. Popiežius Pranciškus vis kalba, kad tikėjimas pirmiausiai yra ne katekizmo tiesų išmanymas, o tam tikras buvimo ir gyvenimo būdas, apimantis protą ir pažinimą, bet juo neapsiribojantis.
    Kita vertus, ar tikrai aplink, Rasa, matai labai daug tų, kurie labai intensyviai galvoja, kažką aiškinasi? Bent jau mano bendras įspūdis, kad dominuoja abejingumo idėjoms kultūra, o mąstymas dažniausiai apsiriboja siaurais praktiniais interesais. Ir būtent tokiomis aplinkybėmis gimsta “užburtas ratas”: jei negalvoji, kaip gyveni, imi gyventi, kaip galvoji, t.y. netvarkingai, nesirūpindamas nei tikra savo laime, nei aplinkinių gėriu.

Leave a Reply to Gabrielius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *