Kam reikia tos piligrimystės?

2012-07-30, parašė

Įsivaizduok, kad su vaiku išėjai į miestą ir jis pamatė didžiulę, nuostabią karuselę. Žinoma, jis ėmė tavęs prašyti, kad leistum jam pasisupti, bet paaiškėjo, kad karuselė yra be galo brangi. Vis dėlto vaikas taip prašė, jog iškrapštei visą savo piniginę, kol galų gale radai reikiamą sumą – ir štai jis gavo išsvajotas penkias minutes ant didžiulės spalvingos karuselės.

Tu stovi apačioje, žiūri kaip jis sukasi karuselės ratu. Pagaliau nulipa ir prieina prie tavęs. Ką tikiesi, kad jis tau pasakys? Įsivaizduok, jis tau sako:

– Aš puikiai susiplanavau šias penkias minutes. Prieš sėsdamas apsivilkau  megztinį, tad nė kiek nesušalau. Į kišenę įsidėjau tabletę nuo pykinimo, tad žinojau, kad karuselėje man tikrai nebus bloga. Rankomis tvirtai laikiausi už rankenų tad nesvyravau, o akis visą laiką buvau užmerkęs, kad nesvaigtų galva.

Ir jokios padėkos už tai, kad taip brangiai sumokėjai, ir jokio džiaugsmo jo akyse. Juk ne tokio atsakymo tikiesi. Juk nori, kad jis vos nulipęs dar svyruodamas pribėgtų prie tavęs, apsikabintų ir sušuktų:

– Labai tau ačiū. Tai buvo nuostabios penkios minutės, tai buvo fantastiška, – ir vėliau tu jį rengsi šiltesniais drabužiais, nes karuselėje sušalo, pasodinsi ant suoliuko, kad bent kiek nurimtų. O jis be perstojo čiauškėtų, kaip buvo gera, kaip buvo smagu, netikėta, kartais baisu, bet paskui jau nebe baisu. Juk to tikiesi brangiai mokėdamas už karuselę.

Tas vaikas karuselėje esu aš, o Tėvas, leidęs man jon įsėsti – Dievas. G. K. Čestertonas vienoje savo esė kuria vaizdą – dar negimęs vaikas sėdi mamos pilvelyje. Jis žino, kad anapus yra nuostabus pasaulis, spalvingas, netikėtas pasaulis, ir jis be galo svajoja tą pasaulį išvysti. Ateina Dievas ir jo klausia:

– Ar žinai, kad ten tau bus sunku, kad ten daug pavojų ir kančios?

O vaikas atsako:

– Taip žinau, bet leisk mane ten. Tik leisk man gimti, leisk bent pabandyti pabūti tame pasaulyje. Leisk bent jį pamatyti.

Ir Dievas dovanoja gyvybę – brangiausią iš dovanų žmogui, trokštančiam įžengti į šį pasaulį. Leidžia sėsti gyvenimo karuselėn. Ateinam ne į saugumo, ne į jaukumo ir patogumo žemę – ateinam į labai pavojingą, seną, suklypusią, vis dėlto nuostabią karuselę. Tik labai greitai pamirštam dėl ko čia atėjom ir ką turėtume čia veikti.

Vėl prie šios minties grįžau kai pirmą ruošiausi žygiui į Santiago de Compostelą, o vėliau kelionei per visą Ispaniją. Kai buvo likę labai nedaug laiko, staiga supratau, kad gali tekti stipriai rizikuoti. Ir tada sukilo didžiulis panikos jausmas – troškimas viskuo pasirūpinti tiek, kiek tik įmanoma. Suskaičiuoti, suplanuoti detales taip, kad pavyktų išvengti rizikos, pavojaus. Tada tėtis priminė Camino de Santiago istoriją. Į Santjago de Kompostelą – šventą miestą, kuriame ilsisi švento Jokūbo palaikai, iškeliaudavo ir vargšai, ir karaliai – išeidavo į kelią mėnesių mėnesiais. Apie šiuos piligrimus žinojo plėšikai, kurie laukdavo prie kelio. Jei keliu eidavo didikas, karalius, žinoma, jį nužudyti ar nuskriausti būdavo daugybė priežasčių. Bet žmonės vis tiek išeidavo, tikėdamiesi taip gauti nuodėmių atleidimą.

Iš pradžių man tai atrodė juokinga mistika – nueik takeliu, gauk indulgenciją. Tik vėliau supratau šio reiškinio prasmę. Išeidamas į kelią, atiduodi save į Viešpaties rankas ir valią. Gali būti, kad jau nebegrįši, bet jei grįši, tai grįši kartu su Juo. Ta kančia, kurią būsi perskaudėjęs, ta nežinomybė, kurią būsi priėmęs išlauš tavyje tai, kas skyrė tave nuo Dievo. Tavo valia nebeturi galimybių prieštarauti Jo Valiai. Tad ir pati sau pažadėjau: jei grįšiu gyva, grįšiu artume su Viešpačiu. Jei labai sunkiai kentėsiu, kentėsiu artume su Viešpačiu. Nėra labai svarbu, kaip praleisiu tas penkias minutes savo gyvenimo. Svarbu, kad nulipusi nuo karuselės galėčiau prie Jo pribėgti ir padėkoti, svarbu, kad patirčiau tą gyvybės džiaugsmą, už kurį Jis sumokėjo

Tik tada suvokiau, kokia milžiniška dovana, kad apskritai vis dar esu gyva. Juk nereikia išvažiuoti į pavojingą kraštą, kad žūčiau. Praeitą savaitę gatvėje mano dviratį pagavo kažkokie du girti vyrai . Pasikalbėjau su jais ir kažkaip paleido, matyt, nė nebuvo piktai nusiteikę, ko gero, šiaip norėjo pajuokaut. Bet kodėl įvyko būtent taip, kodėl pagavo būtent jie, kodėl baigėsi viskas taip ramiai? Kodėl šiandien pabudau savo lovoje, kodėl nepatekau į avariją? Kodėl nemiriau vos gimusi – gimiau labai sunkai, bet štai ėmiau ir nemiriau. Man vis dar sunku patikėti, kad mano gyvybė yra dovana. „Be mano valios tau nė vienas plaukas nuo galvos nenukris“.

Dėl ko man reikia keliaut per nežinomybę? Nes ši padėka už gyvybę kasdienybėje tampa formali. Mes taip užsiimame savęs valdymu, savo dienų planavimu, kad nebepaliekam vietos Šventajai Dvasiai veikti. Ir mūsų valios nebėra kartu. Aš darausi kaip kvailas vaikas, skaičiuojantis smulkmenas, užuot dėkojęs Tėvui už galimybę pasisukti karusele. Ir tokiu būdu pražiopsome visą gyvenimą.

Šiandien išskrendu į Camino de Santiago antrąkart. Dabar viskas ten paprasčiau nei viduramžiais – nei plėšikų, nei riterių, kurie nuo plėšikų apgintų. O visgi erdvės susitikti savo gyvenimą yra apsčiai. Tepadeda man Dievas.

35 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Žymos: , , , , ,

Komentarai (2) įrašui “Kam reikia tos piligrimystės?”

  1. Vytautas Girdzijauskas sako:

    Labai žaismingas tekstas, pasijutau kaip karuselėje. Linkiu Tau Dievo artumo kelionėje!

  2. Dardanelijus sako:

    Rugile, o vis dėlto, Jūs esate tokia gėriška, tokia evangeliška, tokia grožiška, tokia dieviška, Rugile, Jūs- Meilė :)

Pakomentuoti