Audrius Makauskas
2012-01-13

Kai buvau liberalas

Kas mane pažįsta ilgiau, žino, kad kažkada buvau liberalas. Vaikščiojau po Antakalnio laiptines su oranžiniu šaliku, raginau visus balsuoti už kažkokią keistą partiją ir, svarbiausia, tikėjau Laisve. Ar bent tuo, ką tikėjau laisvę esant.

Kai buvau liberalas, skaičiau Orwello 1984-uosius. Puiki knyga, ne tiek literatūriniu, kiek idėjiniu atžvilgiu. Padarė man didelį įspūdį, bet viena vieta labai nuvylė. Į pagrindinio knygos veikėjo – nebepamenu vardo, liberalas buvau jau senokai – lūpas Orwellas įdėjo maždaug tokius žodžius: „laisvė yra tada, kai gali pasakyti, kad dukart du yra keturi“. Mane tie žodžiai nustebino ir papiktino. Kai savo veikale, smerkiančiame visagalės valstybės kontrolę, vienintelės teisingos nuomonės diktatą ir kitaminčių priespaudą, Orwellas turi progą pagaliau išdėstyti, kas yra laisvė, jis pasako būtent tai. Tik tai! Gerai, galvojau, galimybė pasakyti, kad dukart du yra keturi, tikrai svarbi. Bet ar tai jau laisvė? Ar laisvė yra ne tada, kai gali sakyti ne tik, kad dukart du yra keturi, bet ir kad tai yra penki, aštuoni arba vienas? Arba, jei tik taip užsimanysi, kad dukart tuo pat metu gali būti ir keturi, ir penki?

Kai buvau liberalas, pas prof. Jokubaitį lankiau šiuolaikinės politinės teorijos seminarus. Seminarai labai patiko, nepaisant sunkiai paaiškinamo profesoriaus prisirišimo prie kai kurių konservatyvių idėjų. Šiaip ar taip, jaučiau simpatiją konservatoriškų polinkių žmonėms, gal dėl to, kad pats buvau iš tokios šeimos, o gal todėl, kad, reikia pripažinti, jie buvo šiokia tokia atsvara už kiekvieno neliberalaus kampo tykantiems socialistams. Skaitėm pas prof. Jokubaitį visus svarbiausius liberalų autorius, labai patiko Hayekas, bet turbūt niekas neprilygo Nozicko veikaluose triumfuojančiai nenuginčijamai libertarizmo logikai.

Pasak Nozicko, bet koks pasikėsinimas į nuosavybės šventumą morališkai niekaip nepateisinamas. Mokesčiai (apie progresinius apskritai net nekalbu) yra baisybė, prilygintina priverstinio darbo stovykloms, nes dėl jų žmogus trisdešimt valandų per savaitę dirba sau, bet dešimt – priverstinai! – kitiems. Hitlerinė tvarka. Be to, iš tikrųjų tų mokesčių juk niekam ir nereikia, nes gi vienam žmogui patinka skaityti knygas, kitam patinka žiūrėti į saulėlydžius. Kaip tai susiję su mokesčiais? Akivaizdu. Kadangi knygoms įsigyti reikia pinigų, pirmasis nusprendžia turėti gerai apmokamą darbą. Į saulėlydžius žiūrėti pinigų nereikia, todėl antrasis nusprendžia turėti prastai apmokamą darbą arba jo apskritai neturėti. Kadangi kiekvienas pats pasirinko prioritetus – žmonės juk laisvi – kodėl turėtume dalį pirmojo pajamų atiduoti antrajam? Kam skriausti knygas skaityti mėgstančius žmones saulėlydžiais besižavinčių žmonių sąskaita? Logika aiški ir triuškinanti, pagaliau kažkas taip paprastai paaiškino tą iš pirmo žvilgsnio sudėtingai atrodantį pasaulį.

Tikrai smaginomės per seminarą apie Nozicką – mūsų grupė buvo intelektualiai visai pajėgi, o liberalas joje buvau ne aš vienas. Nesutramdoma nozickiška logika vieną po kito triuškinom dabartinės tironiškos socialistinės santvarkos principus, ribojančius tikrąją žmogaus laisvę. Tada prof. Jokubaitis paklausė, ką reikėtų daryti, jei kokio labai vertingo paveikslo, neįkainojamo pasaulio paveldo objekto – tebūnie, Claude Monet „Įspūdis, saulėtekis“– savininkas, koks ekscentriškas kolekcionierius, nuspręstų, kad jam didžiausią malonumą suteiktų paveikslą imti ir sudeginti? Ar kažkas turėtų teisę jam tai uždrausti? Nozicko logika tvirta, bet protą kažkaip užplūdo abejonės – tikriausiai dėl jame privisusių socialistinės visuomenės prietarų. Dėl vieno buvau tikras: uždrausti tikrai negalima. Tavo nuosavybė – elgiesi su ja kaip nori. Kita vertus, sudeginti tokį paveikslą irgi kažkaip nei šis, nei tas. Seminaras jau ėjo į pabaigą, daug laiko mąstyti nebuvo, bet atrodo, išeitį radau. Kad niekas negalėtų kištis į laisvą privačios nuosavybės naudojimą, o monet ir van goghai kas savaitę nedegtų snobiškuose milijonierių vakarėliuose, reikėtų uždrausti tų daiktų, kurie turi didelę istorinę, visuomeninę reikšmę, privačią nuosavybę! Paveikslai, dvarai ir gražiausi senamiesčių namai privalėtų būti valstybės nuosavybė, o ji jau pasirūpintų jų saugumu. Savaime suprantama, vien tik privačios nuosavybės šventumo ir neliečiamumo principo užtikrinimo vardan. Logiška.

Klodas Monė „Įspūdis, saulėtekis“

***

Į Milaną po pusantros savaitės atkeliauja Romeo Castelluccio spektaklis Apie Dievo Sūnaus veido sąvoką. Jo metu į scenos gale pakabintą Jėzaus veidą mėtomi ekskrementai, prieš jį piktžodžiaujama ir t.t. Emilija savo puikiame straipsnyje rašė apie tai, kad dalis Paryžiaus katalikų nusprendė į jį sureaguoti, kai jis buvo rodomas jo mieste – išeidami į gatves su protesto mitingais ir rožinio malda. Atrodo, panašiai bus ir Milane. O aš labai gerai atsimenu tą nenuginčijamą logiką, su kuria į tą spektaklį būčiau reagavęs dar prieš keletą metų. Būčiau pagalvojęs, kad taip, man Jėzaus veidas yra tikrai šventas. niekada neičiau į tokį spektaklį ir nežiūrėčiau, kaip iš jo tyčiojamasi, nesiklausyčiau, kaip burnojama prieš mano Atpirkėją. Bet jeigu jam, režisieriui, ir jiems, žiūrovams, Jėzaus veidas nėra šventas, kaip aš galiu reikalauti, kad jie iš jo nesityčiotų arba kad to nedarytų mano miesto teatruose, aikštėse ir gatvėse? Kiekvienas gi turi teisę suvokti pasaulį savaip. Ir gyventi pagal tą suvokimą. Aš savo suvokimo negaliu primesti kitiems, net jeigu asmeniškai ir tikiu kad ir tokį keistą dalyką, kad Paskutiniojo teismo dieną lygiai man, kaip ir jiems bus priminta, kad „kas nori būti išganytas, labiau už viską reikia, kad laikytųsi katalikų tikėjimo. Kas jo gryno ir nepažeisto nesilaikys, be abejonės per amžius pražus“ (Atanazo tikėjimo išpažinimas).

Nes religija, brangusis Skaitytojau, yra labai asmeniškas dalykas, toks privatus. Ar aš turiu kokią teisę norėti, kad mano tikėjimas į Kristų turėtų kažkokią viešą reikšmę? Savaime suprantama, aš tvirtai reikalausiu pripažinti mano teisę Kristų tikėti ir mylėti, eiti į bažnyčią, o namuose turėti jo, nukryžiuoto už mūsų nuodėmes, atvaizdą. Bet ar tas mano tikėjimas gali būti laikomas objektyviai teisingesniu ar politiškai reikšmingesniu nei mano kaimynės tikėjimas horoskopais arba pusbrolio meilė hamburgeriams? Arba nei paryžiaus bobo susižavėjimas Castelluccio spektakliais?

Ar apskritai galima reikalauti, kad kažkieno šventumas viešoje erdvėje būtų pripažįstamas ir gerbiamas, o reikalui esant – ginamas visuomenės institucijų? Kai buvau liberalas, žinojau atsakymą: ne, nelabai galima. Na, nebent tai Nuosavybė. ♦

7 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. Aiškiai ir sklandžiai parašytas tekstas, Audriau. Tikiuosi sulauksime ir daugiau.

    Pora minčių, kurios kilo jį paskaičius. Iš teksto galima susidaryti vaizdą, kad egzistuoja ryšys tarp požiūrio į privačią nuosavybę bei progresinius mokesčius ir Castellucci „meno“. Nežinau, ką pats Castelluci mano apie mokesčius ir nuosavybę (iš to, kad jis pats studijas baigė Italijos kairiųjų „tvirtovėje“ Bolonijoje žinoma negalima automatiškai daryt išvados apie jo socialines pažiūras), tačiau susidaro įspūdis, kad jo gerbėjų ir palaikytojų tarpe būtų kur kas daugiau tų, kurie pasisako prieš nuosavybės „šventumą“, nei tų, kurie pasisako prieš progresinius mokesčius. Pavyzdžiui aktyvus Castelluci performanso gynėjas Paryžiaus meras Bertrand Delanoe, nurodęs miesto administracijai imtis teisinių veiksmų prieš protestuotojus yra Socialistų partijos atstovas. Be kitų dalykų pasisakantis ne tik už mokesčius, bet ir kitus nuosavybės teisės apribojimus tokius, kaip nuomotojų teisių apribojimai ir pan..

    Kita vertus, Lietuvoje palaikyti Italiją krucifikso byloje (tuo pačiu ir teisę į sakralinius simbolius viešojoje erdvėje) daugiausiai iniciatyvos rodė liberalas Teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Tuo tarpu tam aršiai priešinosi progresinių mokesčių šalininkai socialdemokratai. Trumpai tariant, santykio su religija ir vertybėmis negalima suredukuoti tik buvimą ar nebuvimą liberalu ar požiūrį i mokesčius bei privačią nuosavybę.

  2. Ar galima tikėtis, kad kažkada papasakosi apie tą tikrąją priežastį? Labai įdomios tos priežastys, kurios pakeitė “libertarian`ą”. :]

  3. Vygantai, labai malonu sulaukti Jūsų komentaro.

    Ko tikrai nenoriu teigti, tai kad socialistai yra kažkokiu būdu “katalikiškesni” už liberalus – priešingai, manau, kad atviras jų antiklerikalizmas ar net antikrikščioniškumas yra visiems žinomas. Taip pat žinau, kad liberalų ar libertarų stovykloje nemaža tokių, kurie nuoširdžiai prisirišę prie to, ką mes pratę vadinti “tradicinėmis vertybėmis” – kad ir tas pats mano minėtas Hayekas (beje, galėčiau lažintis, kad jis – mėgstamiausias ministro Šimašiaus politikos teoretikas).

    Taip pat jokiu būdu nesu nusistatęs prieš nuosavybę – ji yra bet kokio sveiko ir teisingo ūkio pagrindas, tikrai nesusijęs būtinais ryšiais su laisvosios rinkos ekonomika. Tiesiog niekad negalima išleist iš akių socialinės jos reikšmės ir fakto, kad vis tik yra ir šventesnių už ją dalykų.

    Į ką norėčiau atkreipt dėmesį, tai į liberalams – kaip ir, beje, socialistams – būdingą tendenciją subjektyvizuoti tikrovę ir tiesą. Pagal laisvosios rinkos logiką aš galiu būti už Kristų, bet Kristus turės joje tiek pat teisių, kiek ir bet kuris kitas įmanomas pasirinkimas. Apie Socialinę Kristaus karalystę (Leonas XIII, Pijus XI) čia negali būti nė kalbos.

    Bėkim nuo socialistų, bet nepasimaukim ant liberalų. Turim ir savo nuostabią socialinę doktriną.

    Simonai, manau, autobiografinis aspektas čia ne pats svarbiausias, be to, aš uždarokas žmogus, nelinkęs apie save daug pasakoti. Tikiuosi supratimo.

  4. Grynai liberalus straipsnis.
    Isvardintos malonios liberalios vertybes, ju “neva paneigimui” uzrasant Anti – liberalistini pavadinima ir viena sakini rasinio gale: “Kai buvau liberalas, žinojau atsakymą…”
    Ir Viskas. Neissakyta ne viena svari mintis, neigiancios liberalu poziuri, ar teigianti, kodel autorius NEBERA liberalas.
    Mazu maziausiai kvepia – jei ne liberalia agitacija, tai bent nostaligija liberalizmui.

    O sitas sakinys (autoriaus isvada)- “Paveikslai, dvarai ir gražiausi senamiesčių namai privalėtų būti valstybės nuosavybė, o ji jau pasirūpintų jų saugumu”
    kvepia komunizmu arba dar geriau – totalitariniu rezimu. Tokiu istorija mate visasi simtmeciais.

    Kyla klausimas – apie ka jus cia rasete ?

Leave a Reply to Audrius Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *