Linas Braukyla
2013-08-15

Jūs nepakartojami, brangieji

x5

 

Tai, kas geriausia, yra nepakartojama. Nepakartojami yra daug dalykų, o geriausias jų – žmogus.

Jei tu esi bebaigiąs mokyklą arba studijuoji, jei dar neturi šeimos ar nesi įsipainiojęs į kažką panašaus, jei tavo širdis gera ir randa pagrindą geriems darbams, tu neretai sutinki savanoriauti kokioje nors vasaros stovykloje. Jos pabaigoje, kažkodėl negalėdama atsikvošėti nuo vienybės su visata, kokia nors mergaičiukė tiesdama rankas sako: „Iki, vadove”. Tu nori ją paguosti ir sakai „Iki kitų metų”.

Taip guosti gal ir tinkama, bet nedera vien tokiu nusistatymu apriboti atsisveikinimo apmąstymo. Jei viskas, ką gali duoti vaikui, tėra nesibaigianti, todėl betikslė stovyklų grandinė, atlieki tokį pat kartu ir prasmingą, ir beprasmį darbą kaip ir kolegė Laikrodžio Gegutė. Tačiau ji pranašesnė – jos galva tuštesnė, tad nei apie šiapusybės prasmingumą, nei apie anapusybę ji negalvoja. O žmogus stringa, jei jaučiasi einąs ratu arba veikiąs bergždžiai, jei jis tegali skaičiuoti vasarą po vasaros, žmogeliuką po žmogeliuko. Stovyklautojai atvyksta ir išvyksta, jie praleidžia vasarą ir vėliau praleidžia dar vieną ir taip be galo. Taip viskas atrodo, jei apsiriboji tik paguoda „tai dar pasikartos”.

Tačiau dera pamąstyti ir apie tai, kas jau įvyko, ir tai įvertinti. Dera mintyse atskirti stovyklą nuo kitų stovyklų ir žvelgti į ją kaip į vienkartinį įvykį, nes, iš tikrųjų, ji nebepasikartos. Kaip sakė graikai, į tą pačią upę du kartus neįbrisi.

Nepakartojamos ne tik stovyklos, nepakartojama viskas mūsų gyvenime. Ypač žmonės.

Tokios nuostatos pagrindas yra žmogaus laikymas asmeniu – asmeniškai Dievo sukurtu nepakartojamu kūriniu. Dažniausiai tos mergaičiukės vardo nežinai, bet žinai, kad ji yra asmuo. Ir ji nepasikartos, nors gal ir kalba pakartojamais žodžiais ar atrodo atkartojamai. Todėl kiti metai yra kiti metai, jie neverti būti minties centru. Svarbu, ar šiemet ji buvo pastūmėta link Dievo.

Tokia nuostata, rodos, turi būti įsigėręs ir mokytojų darbas. 28-oji 45-osios vidurinės karta, kad ir kaip bebūtų keista, nepasikartoja. 1853-asis išmokytas rašyti vaikas irgi nepasikartoja. Išskrenda ne paukščiai, bet Raimundas, Aloyzas ir Birutė.

Tokia nuostata online casino turi būti įsigėrę kiekvieno krikščionio kasdieniai darbai. Artimas nepasikartoja.

Tokia nuostata, be abejo, turi būti įsigėrę ateitininkų ir kitų patriotų žygiai. Lietuva nepasikartoja. Veikimas ir buvimas joje  yra didinimas arba mažinimas sąlygų kitam lietuviui gyventi žmoniškai. Tad kiekviena valanda, kurioje dar galima laisvai mokyti ir patarti artimiesiems, kurioje dar galioja teisinga tvarka ir teisingi įstatymai, gali būti lemtinga kad ir vienam žmogui. Vadinasi, ji verta kovos.

Kai imamės skaičiuoti, ar didėja mūsų būriai, ar gausėja mūsų bažnyčios, ar daug atvyksta į mūsų stovyklas, ar teigiamas katalikų prieaugis , nežiūrėkime šio pasaulio akimis, kurios mato tik visus, daugumą arba nieko, kuris nerimsta, kol nepasiekia kraštutinumo (komunizmo, sąmoningumo arba perpildytų bažnyčių). Žiūrėkime, kaip nuostabu priimti dar vieną žmogų, net jei šis būtų paskutinis parapijos narys.

Laikini yra mūsų darbai, laikinos pergalės, nes šiapus dangaus skliauto nieko nėra amžino. Bet žmogaus siela yra amžina, todėl kiekvienas darbas, kuris veikia žmogų, turi ne santykinę, bet absoliučią prasmę. Štai, ką reiškia mintis, kad žmogus nepakartojamas.

Nuotraukos šaltinis
36 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Nepakartojamas Lino įrašas :D
    O šiaip, prisiminiau vieną puikią mintį apie nepakartojamumą ir katalikų prieauglį – Dievas moka skaičiuoti iki vieno :) Jam kiekvienas žmogus svarbus, kiekvienas asmeniškai. O mums labai dažnai tokio atidumo kitiems pristinga.
    Be to, nors ir esame įpareigoti dalintis gerąja naujiena bei padėti aplinkiniams pažinti ir geriau suprasti Bažnyčios mokymą, labai nuramina faktas, kad ne mes esame atsakingi už apaštalavimo veiksmingumą. Jį reikia palikti Dievui :)

  2. Tikra tiesa. Kiekviena dieną čia žemėje Dievo duota, kad būtume jautrūs ir iš visų jėgų bendradarbiaudami kurtume. Ką autorius ir pabrėžią kontekstu – artimo meilė neleidžia mums likti abejingais, arba neabejingais būti tik savaite per metus. Ačiū, Linai.

  3. “… Dažniausiai tos mergaičiukės vardo nežinai, bet žinai, kad ji yra asmuo. Ir ji nepasikartos, nors gal ir kalba pakartojamais žodžiais ar atrodo atkartojamai. Todėl kiti metai yra kiti metai, jie neverti būti minties centru. Svarbu, ar šiemet ji buvo pastūmėta link Dievo…”

    Bandziau isivaizduoti ta “pastumejima”. Su stipriu spyriu i sedimaja (kaip cia apsieisim be sio elemento)… Nors cia labiau berniukams tinka toks elgesys, su mergaitemis reik svelniau :)
    Link ko lenkiu… Manyciau, zmogus turi pats pribresti bendravimui su Dievu, jo nereikia stumdyti spardyti, nes tai tik dar labiau atitolina nuo Dievo. Prievarta siame reikale yra kenksminga.
    Kas be ko, Dievas pirmas padaro zingsni link zmogaus, o ne atviorksciai. Na, o zmonems “stumdyti” kitus zmones, mazdaug, eikit prie Dievo- toks stumdymas, manyciau, ne tik kad neetiska, grubiai pazeidzia asmens laisves, panaikindamas laisva apsisprendima, bet yra ir izeidziantis prievartinis, komersantu megiamas veiksmas.
    Sory, jei kazka ne taip supratau ir interpretavau, esu netobulas :) …

Leave a Reply to Vincentas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *