Kas nutiktų, jei Hamletas išliptų iš „Hamleto“ konteksto ir pradėtų mąstyti apie savo kūrėją? Kas jis toks ir kodėl mane sukūrė? Jis nežinotų kūrėjo vardo, tad kiltų klausimas kaip į jį kreiptis. Ir apskritai, ar galima kaip nors kreiptis? Vienintelis būdas jiems susitikti kiltų iš Šekspyro malonės „Hamlete“ pasirodyti personažu Šekspyras [1. Kam įdomu iš kur ši mintis, o ji ne autorės, siūlau paskaityti K. S. Luiso „Apstulbintas džiaugsmo“.].

Yra dalykų, kuriuos reikia išmokti priimti. Na, pavyzdžiui, Kitas man daro gera ne dėl to, jog esu puikus žmogus ir net ne dėl slapto kėslo iš manęs pasipelnyti. Gali būti, kad Kitas gerai elgiasi, nes yra geras arba stengiasi toks būti. Arba kartais gyvenime pasitaiko progų, kurios tik ir laukia, kad jomis pasinaudotume. Žinoma, galima stabtelėti ir pagalvoti „dabar duoda, o po to atims“ ir per daug nesidžiaugti. Gerai paieškojus, tikrai atsirastų logiškas šios progos įtartinumo įrodymas. Bet gali būti, kad geri dalykai nutinka kaip dovana, kurią svarbu išmokti priimti. Juk gali būti, kad mums duodama dovanai, idant patys išmoktume dovanoti.

Sulaukus ketvirto Advento sekmadienio norisi prisiminti Mergelę Mariją, kuri gavo neprašytą dovaną. Vargu bau nepriimkim, jog dovana buvo nenorima, bet greičiausiai jaunai merginai nekilo mintis melsti Dievą, kad galėtų Jį pagimdyti.  Jei pasitikėsime angelo Gabrieliaus empatijos gebėjimais, Marija išsigando. Angelas ją pasveikino ir pranešė, jog „Viešpats su tavimi“, o toji išsigando. Racionaliai pasvarsčius, žmogus turėtų apsidžiaugti Dievo artumu. Visgi, sunku patikėti tokiu artumu, kaip ir pačiu angelu. Ir apkritai, kodėl aš?

Bet yra žmonių, kurie patikėjo. Panašu, kad patikėjo tie, kurie rašė ikonas. Kai angelas aplankė Mariją, greičiausiai kur netoliese vyko gyvenimas: kas nors dirbo, o gal miegojo, galėjo aplinkui slankioti koks asilas arba nebūtinai jis. Ikonoje to nepamatysi. Greičiausiai todėl, kad evangelistas Lukas apie tai nerašo. Atsakingai naudojantis rašytiniais šaltiniais, skylių užkamšymas suinterpretuotais asilais būtų neatleistinas. Bet galbūt Marijos aplinka nėra tokia esminga, tad jos ir nematyti.

Visgi, į akis krinta auksas. Visas fonas užteptas auksu. O tai jau interpretacija. Menotyrininkas pasakytų, jog tokia ikonų tapymo tradicija: auksas – amžinybės simbolis. Angelas į Marijos laiką įsiveržė su amžinybe, nušluodamas kaimyninius pastatus ar asilus. Visai tikėtina Marijos dienoraštyje rasti tokią frazę: „Tuo metu viskas dingo, buvome tik jis ir aš“. O jei dienoraštis būtų pieštinis, fonas galėtų būti geltonas, toks intensyvus ir nušluojantis visa, kas nėra susitikimas su Angelu. Jei tikėčiau kaip ikonų rašytojas, kitokio fono ir negalėčiau užtepti, nes Marija buvo amžinybėje. O gal amžinybė Marijoje? Bet ar taip įmanoma?

Jei Šekspyras kreiptųsi į Hamletą, ką skaitytume Hamleto dienoraštyje? Įdomu koks būtų paveikslo fonas (tikrai kas nors tokį nutapytų). Greičiausiai ir pats Šekspyras prie jų susitikimo remarkose paliktų dangaus kūnų pasirodymus ar šviesos spindulius. Bet galbūt jis pasirodytų kaip paprastas žmogus ir tiesiog su Hamletu pasikalbėtų. Arba pjesėje pats ir gimtų, kaip koks Hamleto pusbrolis ar kaimynas. Sunku patikėti, bet galbūt Šekspyras tikrai norėtų susitikti su Hamletu.

Juk gali būti, jog Dievas pirmas panoro į mus kreiptis. O kreipėsi taip, kad mes galėtume Jam atsakyti. Jis gimė. ♦