Emilija Pundziūtė Gallois
2014-01-20

Jei nori taikos, sukurk ką nors gera

Michailas Kalašnikovas keldamas taurelę degtinės mėgdavo sakyti tostą: „tegul mūsų vaikai gyvena taikoje“. Keistokas tostas žmogui, sukūrusiam ginklą, nuo kurio kulkų kasmet miršta apie ketvirtis milijono žmonių. Sakoma, kad nuo AK-47 yra žuvę daugiau žmonių nei nuo visos pasaulyje naudotos artilerijos, oro ir raketų antskrydžių kartu sudėjus. Nepaisant to, kalašnikovo išradėjas, sako, naktimis miegodavęs ramiai.

6084000322_6f16af7841

Na, po geros smegenų mankštos gal ir galima būtų suvesti galus: ginklas sukurtas ginti tėvynę nuo piktų priešų, o juos išnaikinus tėvynė gyvens ramiai ir taikiai. Vis dėlto Kalašnikovo tostas man atrodo kiek šizofreniškas, beje, pritinkantis ir jo autoriaus gyvenimui. Stalinui sunaikinus M. Kalašnikovo „buožes“ tėvus, šeimą ir namus, jis vis viena šlovino „didįjį vadą“ ir aukojo visą savo gyvenimą ir kūrybinę energiją Sovietų Sąjungos labui, nuolatos slėpdamas savo tikrąsias šaknis.

Taip, sakysite, pats daiktas iš savęs nėra blogas (kaip ir daugybė kitų išradimų, pritaikomų tiek civilinėje, tiek ir karinėje pramonėje), blogas gali būti tik jo panaudojimas. Deja, kai kuriems daiktams tai negalioja. Imkime pavyzdžiu kad ir peilį. Su juo galima nuveikti daugybę gerų dalykų: atriekti duonos, nutraukti pančius. Su peiliu galima ir žudyti, bet peilis dėl to nekaltas. Kitaip yra su kalašnikovu: su juo nieko praktiško nenuveiksi, su juo gali tik šauti į žmogų.

Kai kurie daiktai, galima būtų sakyti, įgauna savo gyvenimą. Juos sukuria kokiam nors vienam tikslui, pavyzdžiui, apginti Sovietų Sąjungą, o jie, žiū, patenka Afganistano mudžahedinams į rankas ir nukreipiami prieš tuos pačius sovietus. Kur tu besuvaldysi virš šimto milijonų pasaulyje cirkuliuojančių ginklo vienetų!

Keisčiausia, kad žmonės, galvodami apie taiką, vis dar labai dažnai galvoja apie ginkluotę. Štai 2013 metų gruodį iki šiol itin pacifistinė Japonija paskelbė didinsianti savo išlaidas ginkluotei, norėdama teigiamai „prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje“. Aišku, galima suprasti Japoniją sparčiai galvą keliančios ir karinį potencialą puoselėjančios Kinijos pašonėje. Bet kurgi galiausiai nuves nuolatinis ginkluotės didinimas?

R. Kaganas knygoje „Apie rojų ir galią“ pasakoja vieną palyginimą. Įsivaizduokite, kad einate mišku ir sutinkate suirzusią mešką. Jei esate ginkluotas tik peiliu, veikiausiai ieškosite geresnio takelio pabėgti. Tačiau jei turite pašonėje gerą šautuvą, pasistengsite pirmas iššauti. Taigi nesvarbu, kokie geri ir taikūs esame, žudymo prietaisas į mūsų rankas patenka su labai didele pagunda žudyti. O ką jau kalbėti apie tuos asmenis, kurie nėra geri ir taikūs? Arba apie tas situacijas, kai už ginklų slepiasi didžiuliai pinigai..?

Žinoma, naivu būtų įsivaizduoti pasaulį be ginklų, taiką be vadinamųjų kietojo saugumo priemonių, valstybę be policijos ir kariuomenės ir t.t. Karas kartais gali būti pateisinamas, o ir pistoletą ar bent jau gerą beisbolo lazdą tam tikru metu ir tam tikrose vietose kartais atrodo saugiau turėti.

Vis dėlto, tokių kaip ponas Kalašnikovas šlovės nė kiek nepavydžiu. Jei jau trokštame tėvynėje ir pasaulyje taikos, tai sukurkime ką nors gera. Pavyzdžiui, stalo žaidimą ketvirtokams. „Taika pasaulyje“, konfliktų sprendimo ir tarpininkavimo metodiką arba organizaciją, dirbančią su pačiais vargingiausiais ir padedančią spręsti krizes. Pagaliau šiaip kokią nors gerą, meilei ir geriems darbams įkvepiančią  dainą, eilėraštį ar kokį teigiamai vaizduotę lavinantį „app’są“ išmaniajam telefonui.

Nuotraukos autorius - David Diego
10 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Įdomu tad, jei mūsų kariuomenė yra taikos gynėja, kokia jos turėtų būti veikla? Ką jie šiandienos aplinkybėmis gero gali/turi sukurti? Čia nebandau provokuoti, bet tikrai klausiu. Ir smagiausia būtų Juozo Šuto arba Almino Sinevičiaus pasvarstymus šia tema išvysti :]

  2. Nori taikos, ruoškis karui :) Emilija, man suprantamas tas noras sukurti ką nors gero, bet reikia pripažinti, kad pasaulyje egzistuoja ir dalis žmonių, kuriems daug smagiau ne kurti, o griauti. Jokie žaidimai ir šypseną keliantys apps’ai nepadės susidūrus su realia agresija ir smurtu. Yra nemažai atveju, kai antroji pusė nenori jokio dialogo.
    Žinoma, čia yra savų pavojų, kad tas, kuris nugali drakoną, pats taps drakonu, bet ši galimybė nepanaikina svarbos ginti savo ir kitų gyvybes, ginti savo tėvynę nuo grėsmių. Todėl tiek ginklai, tiek kariuomenė yra reikalingi.
    Aišku, bėda, kad turtingi magnatai lobsta iš ginklų, bet ne mažesnė bėda, kad turtingos korporacijos lobsta iš farmacijos pramonės. Nesakyčiau, kad ginklai skirti tik žudyti. Užtenka vien į asmeninį lygmenį pasižiūrėti – ginklai perkami savigynai.

  3. Taikos metu Lietuvos kariuomenė užsiima ir visuomenei matomais, suprantamais dalykais. Šitoj srity geriausias pavyzdys – Juozo Vitkaus Inžinerijos batalionas.

    Kai Rusnėj potvynis, su savo amfibijom perkėlinėja žmones, automobilius.
    Kai upėse susigrūda ledai, kažkam reikia juos prasprogdinti, tą daro irgi jie. (pvz.: prieš porą metų Neris prie Kauno šitaip galėjo užliet N hektarų kolektyvinių sodų)
    Kai kas nors kasinėdamas randa nesprogusį artilerijos sviedinį, jį sunaikina tie patys inžinieriai.
    Bendriau:
    Jei konkrečioj teritorijoj dingsta žmogus, tą teritoriją šukuoja mūsų kariai.
    Jei dega Kuršių Nerijos pušynai, gaisrininkams pirmieji padeda kariai.

    Šiandien kariuomenė labiausiai pasitarnauja kaip mobili ir greitai reaguojanti jėga.
    Aišku, yra aibė kitų darbų, kuriuos atlieka kariai, bet jie nėra matomi. O ir geri jie atrodo tik pasigilinus.

Leave a Reply to Vytautas Markūnas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *