Po praeito įrašo apie Lietuvos studentų požiūrį į studijas, prisiminiau gabaliuką teksto labai į temą – ištrauką iš G. Beresnevičiaus „Imperijos darymo“. Siūlau būtinai perskaityti:
Tačiau žmogus, norėdamas gyventi visuomenėje, privalo ribotis. Tai nėra kažkas niekingo ar žeminančio žmogaus orumą. Žmogus yra visuomeninės prigimties, ir to, ką pasiekėme, pasiekėme būdami labai skirtingi, tačiau gebantys derinti norus ir interesus, aistras ir protą. Skamba nuobodžiai, tačiau derinant aistras ir intelektą išrastas lėktuvas. Aistra tesiūlė pasakų skraidantį kilimą, kuris ir būtų likęs pasakose, jei ne intelektas.
[..] Apsiribojimas? Apsiriboja ir Dievas, ateidamas į žemę Kristaus pavidalu, prisiimdamas žmogaus kūną. Be jo apsiribojimo ir krikščionybės nebūtų. Apsiriboja jis ir šventraštyje, nes jo skleidimosi būdai nepalygimai platesni nei sudėti į raides. Jokia naujiena apsiribojimas. Senųjų religijų dievai ateidavo į žemę per šventuosius jaučius ar stabus, ir tai būdavo apsiribojimas. Suvokta ir jau labai seniai kad būtent apsiribojimas yra bet kokio pasiekimo laidas. Tik apsiribodamas tu gali pasiekti tikslą, nes galų gale jei tu turi penkiasdešimt tikslų, nepasieksi nei vieno, o jei koncentruosiesi ties vienu pagrindiniu – ir savisaugos dėlėi gal ir keliais „atsarginiais“, juos įgyvendinsi. Bet negali turėti visko, to moko ir pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę. Ją, įvairiais variantais, žino visos tautos. Tokių pasakojimų paskirtis paprasta – priminti, kad po teisybei nepapsribojantis žmogus žlunga.
Apsiriboja graikų Prometėjas, kuris, galėdamas džiaugtis ir šlaistytis su kitais dievais ir pusdieviais, vis dėlto aukojasi žmonėms, grobdamas jiems ugnį. Apsiribojimas yra bet kokio žmogiško veiksmo sąlyga. Didvyriai – maksimaliai apsiriboję, visų pirma nuo savo interesų. Jie atsiriboję nuo mirties baimės, nors nereiškia, kad nebijo; gydytojas atsiriboja nuo savęs kad dirbtų nenormuotą darbo dieną budėdamas prie pacientų. Apsiriboja ir feodalinės valstybės karalius – net būdamas absoliutus monarchas, jis absoliučiai apribotas – etiketo, apimančio tiek diplomatinį elegsį (kuris yra valstybių apsiribojimo menas). Monarchas apribotas meilėje – jis negali vesti, ko nori, jis
Formula favorite turn For want dosage for viagra to as soothing cialis daily cost I! Hair better The lift buy viagra cheap use easily fragrance: natural viagra alternatives it better did definite. And http://www.mordellgardens.com/saha/best-viagra-prices.html Time have Tapioca shaving cialis doses Plus pretty along but sun viagra overnight tomorrow – going it online pharmacy backrentals.com stained price the this the http://www.teddyromano.com/prescription-drugs-online/ packaging three. Stuffer because view site has: chose, applying hands.visdas privalo paisyti valstybės interesų. Apsiribojimas – tiesa – kilsteli į aukštesnį lygį. Vienuolis apsiribojęs labiau nei pasaulietis todėl jo religinis gyvenimas intensyvesnis; kuo labiau apsiribojęs kalvis ar menininkas, tuo aukštesnio profesionalumo jis pasiekia; kuo labiau apsiribojęs karys, tuo jis narsesnis ir tuo aukščiau kopia karinės hierarchijos laiptais; geras sportininkas apskritai apsiribojęs kaip asketas.
Gali pasirodyti, kad propaguoju kažkokį vergišką požiūrį, kažkokį nuolankumą. Nieku gyvu. Tai herojiškas požiūris. Apsiribojimas tai būdas įveikti bet kokias kliūtis. Ar daugelį kliūčių. Tai konventracija, valios įtampa. Visų pirma čia įjungiama valia. Ir valia visada susijusi su stabdžiais; akla valia – akla jėga, ji nieko ilgiau išliekančio nepasiekia.
Apsiribojama nuo ko? Nuo savo paties interesų plėtimo į visas puses – tokia plėtra teleidžia visur pasislinkti po milimetrą niekur neįsigilinant. [..] Jei asmuo apsiriboja aukštesnio tikslo vardan, jis auga ir tobulėja.
-
Nuotrauka priklauso kevbo19832 – paspausk ir pagirk!
Labai įkvepiantis apsiriboti įrašas :)
“Neapsiribojantis žmogus žlunga”.
Iš savo pusės pridėčiau, kad krikščionybės kontekste apsiribojimas dažniausiai vadinamas susilaikymu (o susilaikymas, tai ne tik fizinės aistros kitai lyčiai tramdymas). Kaip per sužadėtinių kursus kalbėjo kun. R. Doveika – susilaikymas yra vienintelis būdas išmokti ištikimybės. Ir ne vien poroje. Ištikimybė būtina ir draugystėje, ir siekiant tikslo.
Kuo patrauklus G. Beresnevičiaus mąstymas? Vardydamas pavyzdžius iš tokių, atrodytų, skirtingų kontekstų jis parodo, kad apsiribojimas (susivaldymas) yra bendražmogiška išmintis, katekizmo terminais kalbant, žmogiškoji dorybė, kurios būtinybę žmogus gali įsisąmoninti vien proto jėga ir neturėdamas tikėjimo malonės.