Juozas Šutas
2013-12-09

Išskirtinis lietuvio šansas

Ką veikė mano tėvas, kai jam buvo devyniolika metų? Maždaug 8 iš 10 skaitančiųjų tikrai atsakytų tą patį, kaip ir aš. Jei atsakymas vis dar neaškus, paieškok devyniolikmečio tėčio nuotraukų. Ką matai? Uniformą ir penkiakampę žvaigždę? Nepamiršk nepavaizduotų dalykų – alkio, diedovščinos, o fotografas, turbūt, tikrai neprašė sakyti „sūris“, geriausiu atveju, „cыp“ ir kokį keiksmą viršaus. Nuotrauka daryta toli nuo Lietuvos. Viskas jungiasi į porą žodžių – Raudonoji armija.

lietuvos-kariuomenė

Pažvelgę į poros pastarųjų amžių istoriją ir paskaičiavę, kiek lietuvių kartų turėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje, o kiek galėjo pareigą atlikti savo tėvynei, pamatysime, kad šiandien lietuviai (tiek vyrai, tiek moterys) turi iš tiesų išskirtinę galimybę – tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Ji yra garantija, kad ateinančios kartos prisiektų kovoti būtent už savo šalį. Garantija, kad mes gyvensime savo valstybėje. Lietuvos kariuomenė yra mūsų saugumo garantija. O ar galima ja pasitikėti? Patikimumas priklauso nuo patikėjimo. Kitaip sakant, kuo daugiau jai patiki, tuo labiau ji vertina savo sargybą. Bet kuri kariuomenė be visuomenės palaikymo šaudo tuščiais šoviniais. Ji būna alkana, susiskaldžius, o žemė po kojomis neatrodo ta, už kurią turėtų kovoti. Visai kaip tose nuotraukose…

Ryšys tarp civilių ir kariškių yra būtinas Lietuvos saugumui. Formali to užuomazga – civiliai yra aukščiausi kariuomenės vadai (Prezidentas, Krašto Apsaugos ministras), o išlaikymas yra visų mokesčių mokėtojų reikalas. Šios taisyklės numatytos įstatymuose, tačiau yra ir nerašytų taisyklių. Visuomenei turi būti aiškūs kariuomenės uždaviniai ir nauda. Galų gale, ar apskritai jos reikia. „Kam ta kariuomenė?“, „su kuo gi jūs pakariausit?“ – tokius klausimus kariai išgirsta daug dažniau, nei, pavyzdžiui, „Ačiū, vertinu jūsų darbą“. Dar menkai vieni kitus suprantame. Dar menkai vieni kitus pažįstame.

Žinoti daugiau juk visada apsimoka. Sekti kariuomenės naujienas bent jau facebook‘e (ji turi savo puslapį jame) yra vienas būdų. Socialiniais tinklais nesinaudojantys gali sekti naujienas spaudoje, klausytis radijo laidos “Laisvai” transliuojamos nacionaliniame radijuje sekmadieniais 18 val. Ji skirta būtent civiliams. Tačiau geriausias būdas atnaujinti žinias ir formuoti supratimą apie kariuomenę yra kalbėtis su pačiais kariais. Kartais ilgi pavadinimai, specialūs žodžiai trukdo suprasti esmę. Būtent patys kariai gali paprastai paaiškinti dalykus, o paprastai kalbėti jie tikrai moka. Kai kurie žmonės bijo karių, gatvėje pamatę juos su uniforma jaučiasi nejaukiai, suka į šalį akis. Bet tai tokie patys žmonės kaip ir visi. Juk augo ir žaidė kartu su tais, kurie šiandien dirba kioskuose, ministerijose ar tapo paveikslus.

Šiandien galime pažinti ir vertinti. Rytoj gali tekti ir padėti. Įsivaizduok, vyksta karas. Jeigu priešo nublokšta saujelė Lietuvos karių atklystų į tavo namus, ar priimtum į vidų sušilti? Jeigu ta saujelė pasakytų, kur ją rasti, ir paprašytų tavęs įspėti apie priešą, ar sutiktum? O jei anas priešas tave tardytų, ar išduotum? Pavojaus akivaizdoje neišvengiamai turėsime prisiimti atsakomybę vieni už kitus. Todėl verta būti tam pasiruošus – domėtis ir pažinti, kad galėtume ir tikėti, ir pasitikėti.

Napoleonas Bonapartas sakė, kad tauta, kuri nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą. O mes susivokime, kad tada ryšio ir pasitikėjimo kūrimas bus jau tik žodžiai.

Nuotraukos šaltinis
18 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. „Kai kurie žmonės bijo karių, gatvėje pamatę juos su uniforma jaučiasi nejaukiai, suka į šalį akis.“

    Kai kurie – gal ir taip. Bet, pavyzdžiui, iš patyrusių tranzuotojų esu girdėjęs, kad niekada nebūna taip lengva tranzuoti kaip žmogui su Lietuvos kario uniforma: kas nors sustoja pavežti praktiškai iš karto atsistojus į pakelę.

  2. Priminė kai kurias Br. Krivicko įžvalgas apie visuomenės ir kariuomenės susiartinimą. Vertinu jūsų darbą. Manau, kad Lietuvai reikalinga kariuomenė. Ir gerbiu tuos, kurie jai priklauso. Šaunuoliai :)
    p.s. O jūsų FB paskyra – tikras dinamitas. Būna labai gražių foto.

  3. Tranzuot su uniforma niekad nebandžiau, nei patvirtinčiau, nei paneigčiau.
    BNS 2013 pavasarį užsakė tyrimą apie pasitikėjimą Lietuvos institucijomis (ir valstybinėmis, ir privačiomis). Pirmauja:

    1. Ugniagesiai gelbėtojai – 91,2% respondentų.
    2. Kariuomenė – 56,7%.

    Iš tikrųjų, procentas nemažas. Jei kariuomenė būtų dažniau sutinkama ir matoma kasdien (kaip ugniagesiai), turbūt, atotrūkis nebūtų toks ryškus. Tam reikia, kad dažniau tvintų upės, be žinios LR teritorijoj pradingtų žmonės, reiktų naikint senus sprogmenis :)

  4. Puiku, jei viešieji ryšiai veikia lyg dinamitas. Informaciniame kare sprogmenys baisiai reikalingi. Tarp kitko, apie informacinį karą kalbant, Lietuvos Karo akademijoj gruodžio 17 d. 14 val. vyks atviras seminaras šia tema. Kviečiu.

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *