Svečias
2012-09-11

Gimdyti ar… žudyti?

Apie tinklaraštyje atidžiau neaprašytą (bet labai svarbią!) temą – gyvybę ir jos apsaugą – rašo studentė Greta Motuzaitė.


Šiais lengvų, neįpareigojančių santykių laikais yra labai neliberalu kalbėti apie gyvybės vertę, moralę ir abortus kaip nepriimtinus dalykus. Kadangi tinklaraščio pavadinimas yra įpareigojantis būti neliberaliai, taip ir prabilsiu. Iškart įspėju – tema sudėtinga, morališkai sunki ir, galbūt, estetiškai nemaloni, tačiau kai viešai svarstoma apie aborto legalizavimą, kiekvienas turėtume turėti nuomonę apie šią „procedūrą“.

Žodį „procedūra“ pasirinkau ne veltui. Daugelio ginekologines paslaugas teikiančių klinikų kainoraščiuose rasite, kad nėštumo nutraukimo kaina – nuo 100 iki 400 litų. Visa tai trunka 15-20 min., pacientei net nereikia pasilikti klinikoje, jei viskas įvyksta be komplikacijų. Legaliai nėštumą nutraukti galima iki 12 nėštumo savaitės.

O kas yra 12 nėštumo savaitė? 11 savaičių vaikelis jau reaguoja į šviesą, garsą, šilumą, gali jausti skausmą ir prisilietimą. Pradeda funkcionuoti žarnynas. Išryškėja lyties požymiai. Mažylio ūgis – 5-6 cm., svoris – apie 7-10 gr. Rankos ilgesnės už kojas, tačiau jau visiškai susiformavusios, aiškiai matyti pirštukai. Šią savaitę baigia formuotis ir krūtinkaulis, širdies kraujagyslių sistema. Pradeda funkcionuoti inkstai. 12-ąją, lemtingąją savaitę, vaikelio širdis jau plaka.

Kodėl toks klausimas – gimdyti ar žudyti – apskritai kyla? Juk gyvybės dovanojimas yra ne žemiškas, o dieviškas darbas. Psichologai, moterų konsultantai, interneto forumų nariai teigia, kad dažniausiai abortas yra kraštutinė priemonė, jei apvilia kontracepcija, prezervatyvai. Kitaip sakant, ieškoma santykių be atsakomybės, „meilės be pasekmių“.

Neretai moterys svarsto, kad neturi pakankamai pinigų, palaikymo iš gyvenimo partnerių arba net nepažįsta vyro, kurio vaiką augina savyje (ar tai ne keista?), trokšta karjeros, kuriai gali sutrukdyti gimęs kūdikis, yra išlaikomos tėvų ar tiesiog nenori turėti vaikų. Kalbama apie nepakankamas galimybes išlaikyti naujagimį, tačiau iš tikrųjų sakoma, kad teks atsisakyti savo poreikių dėl neplanuotos, nenorimos priežasties.

Liūdniausia istorija, kurią apskritai yra tekę girdėti šia tema, yra apie moterį, turinčią sutuoktinį ir du vaikus. Ji nusprendė darytis abortą dėl nepakankamų finansinių išteklių – jiems keturiems ir taip nepakanka pinigų duonai, o čia – dar dvi gyvybės beldžiasi. Praėjus daugybei laiko ji vis dar skaičiuoja, kiek jiems būtų metų, svajoja, kad keturi jos vaikai jau visi būtų studentai. Ir, žinoma, gailisi, galvodama apie tai, kad tada viską būtų buvę įmanoma suderinti, dovanoti gyvybę ir gyventi be sąžinės priekaištų. Ir tokių istorijų ne viena.

Štai tas aspektas, kuris man aktualiausias – moralinės aborto pasekmės. Abortą patyrusi moteris, net jei neiškilo jokių fizinių komplikacijų, patenka į psichologinę krizę – ji leido nutraukti joje užsimezgusią gyvybę. Suprantama, kad šia tema itin sunku kalbėtis su artimaisiais, antrąja puse (jei šioji apskritai sutinka bent prisiminti tai), draugėmis.

Bažnyčia šiuo atveju taip pat kategoriška – abortas prilyginamas žmogžudystei ir užtraukia ekskomuniką. Pašalinimą iš Bažnyčios užsitraukia ne tik moteris, padariusi abortą, bet ir katalikas gydytojas, kuris tą abortą padarė, katalikas vyras ar katalikai tėvai bei kiti, prispaudę moterį abortą pasidaryti. Tad kai kuriais atvejais moteris ne pasilengvina, o atvirkščiai – apsisunkina savo gyvenimą.

Ką daryti, kad netektų net svarstyti apie nėštumo nutraukimą? Kontracepcinės tabletės neapsaugo nuo nėštumo: 50% moterų, atvykstančių į abortų klinikas, teigia, kad pastojo naudodamos kontracepciją. Dabar jos reikalauja aborto, kadangi „pavedė“ kontraceptikai. Prezervatyvai irgi ne ką patikimesni. Lateksas, iš kurio jie gaminami, yra itin reta medžiaga, tempimo metu galinti praleisti spermatozoidus patekti ten, kur jiems reikia. Spermicidai, kuriais sutepti prezervatyvai, paralyžuoja spermatozoidus – t.y. greičiausios, sveikiausios ir stipriausios ląstelės eliminuojamos, taip suteikiant progą prastosioms apvaisinti kiaušialąstę. Abortuojančioje aplinkoje užsimezgusi gyvybė turi mažai šansų išgyventi arba daug šansų apsigimti.

Dalykas, kurį kiekvienas vyras ir kiekviena moteris turėtų žinoti – pažinti savo vaisingumą. Net ir neturint pastovių santykių, ko savo tekstu nenoriu skatinti, tai yra geriausia, pigiausia ir morališkai sveikiausia išeitis. Vaisingumo pažinimas turi ir daugiau pliusų, tačiau pagrindinis iš jų – gyvenimas susilaikant vaisingiausiomis dienomis, taip visiškai apsisaugant nuo nepageidaujamo nėštumo.

Pabaigai noriu pasidalinti merginos, išgyvenusios abortą druskos injekcija, liudijimą ir kvietimą gyventi. Injekcijos metu ištraukiama 200 ml vaisiaus vandenų ir įšvirkščiama 20 ml 20% druskos tirpalo. Paprastai po 1-1,5 val. vaiko širdis nusilpsta ir sustoja. Tarp 12-72 val. po injekcijos motina pagimdo negyvą kūdikį. Tačiau ši mergina (tuo metu buvusi, atrodytų, veik bejėgiu kūdikiu) privertė abortą atlikusį gydytoją pasirašyti ne ant jos mirties, bet ant gimimo liudijimo:

-
Nuotrauka priklauso  onkel_wart (thomas lieser)
16 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 12 )

  1. Labai jautri tema, kuria man visada norisi ir nejautru kalbėti… Kaip vyras sakyčiau, kad mes neturėtume niekada moteris versti, o tik atkalbinėti nuo tokių psichiką (dažniausiai, ir kūną) žalojančių žingsnių.

    Iš etinės perspektyvos esu įsikibęs į vienoje diskusijoje išryškėjusį argumentą. Užsimezgęs vaisius jau yra žmogus (ne teisiniu, bet praktiniu požiūriu). Todėl mane visada stulbina tie, kurie sako, kad abortas yra moters teisė. O kaipgi vaisiaus, vaikelio teisės? Eilinį sykį gražiais ir iš pažiūros teisingais žodžiais (taip, moteris turi teisę į savo kūną, bet vaisius – jau ne jos kūnas, nors ir esantis joje, bet tai nauja gyvybė, turinti naują chromosomų rinkinį, savitą DNR), dangstoma stipresniojo silpnesniajam primetama teisė. Apie tai verta susimąstyti.

    Dar man labai kraugeriškas atrodo tas įsivaizdavimas, kad galima neturėti pakankamai pinigų vaikeliui išauginti, tai geriau jį nužudyti… Pirmiausiai tai rodo, kad žmonės neatsakingai planuoja tėvystę, renkasi lengviausią būdą (nepasidomėta, kokia nepatikima kontracepcija; natūralus šeimos planavimas daug veiksmingesnis, nors jam reikia ir daugiau pastangų). Antra, atrodo, kad tokie žmonės nesupranta, ką šneka. Vaikui gyvybė brangesnė už naujausius barškučius ir vežimėlius. Valstybė irgi remia nepakankamai pajamų turinčias šeimas. Susidaro įspūdis, kad tai nėra tikra priežastis, veikiau pasiteisinimas…

  2. Laba diena, norėčiau pasakyti iš savo patirties tai žiauri moraliniu požiūriu “procedūra”.
    Aš nešiojau vaikelį, tikėjausi su vyro susilaukti, o mums 12 savaite praneša, kad vaikelio širdelė neplaka ir jis jau nebegyvas.
    – Ruoškis daryt valymą, – pasakė gydytojas.
    Tai gi ta procedūra yra žiauri žinant, kad turiu gelbėti savo gyvybę. O dar skaudžiau kai pasikartojo tokia pati situacija su kitu neštumu.
    Kai gydytojai kalbasi, kad vėl atvažiavo valymo net nepasigilinę kas parašyta….

    Mylėkit save moterys, o vyrams linkiu nepamiršti dar karščiau mėti ir rūpintis savo mylima moterimi.

  3. ***

    Tikiuos, bioetikos tema šiame tinklaraštyje tai ne paskutinis įrašas.

    Buvo įdomu paskaityt, atradau iki tol negirdėtų dalykų.

    Aišku, būtų smalsu pamatyti, kur slypi šaltiniai teiginių apie kontraceptikų nepatikimumą. Jeigu laikome tokius teiginius teisingais, tada iškyla klausimas, kodėl žmonės apskritai perka kontracepciją, kodėl apie jos nepatikimumą nėra plačiai žinoma. O čia jau gal ir viso atskiro straipsnio būtų verti klausimai.

    Kažkada teko girdėt, kad už abortų įteisinimą balsuojantys katalikai politikai taip pat save ekskomunikuoja. Įdomu, ar tai tiesa.

    Šiandien perskaičiau „The Economist“ žurnale straipsnį apie tai, kaip gyvybės judėjimas JAV kovoja už abortų skaičiaus sumažinimą. Siūlau ir jums. Reiktų ir Lietuvoj tokio dalyko, reiktų.

  4. Šiaip sutinku su straipsniu tiktai norėčiau draugiškai atreikpti dėmesį į vieną pastabą. Siūlau patikrinti informacija apie preservatyvus, spermocidus ir apsigimimus. Dauguma epidemiologinių tyrymų nuo ~1985 iki šios dienos rodo kad nėra padidėja apsigimimų nuo spermocidų ar preservatyvų (straipsnius ieškojus per US National Library of Medicine National Institutes of Health straipsnius). Aišku tai nereiškia kad yra argumentas už preservatyvus tiktai kad manau negalime naudotis straipsnyje pateikta priežastim kovoti prieš juos.

    Štai keli straipsniai:

    “The first widely publicized report of an association between spermicidal contraception and congenital malformations and spontaneous abortion had considerable impact on obstetric practice. A large number of more recent epidemiologic studies have generally failed to support the earlier finding, and it is concluded that no such association has been demonstrated. The available evidence precludes the need for additional regulation of spermicidal contraception.”

    Bracken, M B. “Spermicidal contraceptives and poor reproductive outcomes: the epidemiologic evidence against an association.” American journal of obstetrics and gynecology 151.5 (1985):552-556.

    “There was no significant association between maternal use of male condoms during the first 3 months following conception and any of 32 types of birth defects.”

    Gallaway, M S, et al. “The association between use of spermicides or male condoms and major structural birth defects.” Contraception 80.5 (2009):422-429.

  5. tema apie abortus yra tikrai morališkai sunki.
    nes kai kalbame apie abortus, kalbame apie tuos vaikus kurie dėl apsisprendimo teisės negimė.
    tačiau kalbėdami apie abortus nešnekame apie tuos kurie gimė. ir gimė, ne šeimai. o gimė niekam. apie tuos vaikus, kurių tėvai mieliau rinkosi butelius, narkotikus ar kitokius brudus ir nesirinko aborto. paleido į pasaulį krūvą vaikų su protinėm, fizinėm ir emocinėm negaliom. manau prieš keliant klausimą apie abortų draudimą paraleliai riekia kalbėti apie tuos vaikus, kurie gims ir bus niekam nereikalingi. išmesti kaip atliekos, šiukšlės ir niekam nereikalingi.

    nepateisinu aborto tos moters ir vyro, kurie patys gyvenantys pilnavertį moralinį gyvenimą tokį gali ir suteikti kitam. šeimą, meilę, moralines vartybes.
    bet.
    bet tikrai pritarčiau sprendimui, kad psichinę negalią turinčioms moteris, asocialioms šeimoms (t.y. kai akivaizdu, kad šeimai,asmenims ne vaikai yra vertybės) abortai netgi būtų 100% kompensuojami.
    nes kaip bebūtų gaila, deja bažnyčia neišgali ir kartais net nevisada stengiasi rūpintis tais tėvų pamestais vaikais.

    tikiu, einu į bažnyčią ir ten vedu savo šeimą.
    didžiuojuosi savo tikėjimu.

    14 metų buvau išprievartauta. tėvai už rankos nuvedė į kliniką.
    ten man buvo atliktas abortas.
    o kaip reaguoti į šią situaciją?
    ne savo noru tapti 14 metų mama, tam kad bažnyčia neekskumunikuotų?
    ar jaustis visą gyvenimą kalta, kad kažkam ėmiau ir pasipainiojau po kojom?

  6. Antroji puse, atrodysiu šiuo komentaru labia nejautrus ir nejausmingas (tiesiog klaikiai neturiu laiko rašyt ilgą gražų komentarą), bet jei jau didžiuojatės savo tikėjimu, tai būkit tokia maloni ir neskleiskit viešoje vietoje į emocijas apeliuojančių demagogijų, kurios visiškai tam tikėjimui prieštarauja.

  7. Beje, kitiems skaitytojams brūkštelsiu, kad tokie anoniminiai komentarai kaip „Antrosios pusės“ neatsiranda atsitiktinai. Žinau tai gana gerai, nes esu pasidomėjęs visokiais viešaisias ryšiais (tiesą sakant, šiuo metu sėdžiu vienos VR agentūros biure šitai rašydamas). VR prasme abortų rėmėjams svarbiausias dalykas yra sukurti „maloniųjų katalikų“ vaizdinį – opozicinę grupę Bažnyčios viduje, kuri pritaria abortams ir LGBT agendai. Po šio vaizdinio sėkmingo sukūrimo iš tiesų tokia grupė ir atsiranda. Įdomu, ar ir Lietuvoj tai įvyks.

  8. Blogis yra blogis. Ir niekaip jo negalima pateisinti… Vis dėlto, man atrodo, kad turėtume stengtis, kad to blogio būtų kuo mažiau.

    Kalbant apie pamestinukus arba asocialias šeimas, nepritariu tokiems radikaliems siūlymams. Jie ir atrodo racionalūs, tai per daug šalti, be meilės, kuri turėtų įkvėpti kiekvieną žmogišką santykį ir jį lemti. Mačiau iš arti asocialias šeimas. Vaikų negalima iš anksto pasmerkti, jie turi teisę išbandyti savo gyvenimą. Vieni išsikapsto ir prigyja visuomenėje, kitiems būna sunkiau, bet tai nesuteikia jokių teisių atimti iš jų galimybę gyventi.

    Ir išvis, geriausia spręsti priežastis (kodėl atsiranda asocialios šeimos), o ne pasekmes ir nepažeidinėti negimusių asmenų teisių.

    Kažkaip mistiškai mes tą bažnyčią įsivaizduojam, rūpintis pamestinukais, socialiai sudėtingais žmonėmis, yra kiekvieno geros valios žmogaus pareiga. Žinoma, pagal išgales. Reikia pastebėti ir tai, kokia prieštaringa yra mūsų laikų visuomenė. Ji pasisako ir už abortus, ir už dirbtinį apvaisinimą. Nors jei nevaisingieji daugiau dėmesio skirtų tiems, kuriems taip reikia jų meilės…

    Ką reiškia tikėti, eiti į bažnyčią, didžiuotis savo tikėjimu ir kartu neigti žmogaus teisę į gyvybę? Prieštaringas elgesys, reikėtų sau užduoti rimtą klausimą, kuo iš tiesų tikiu, kuo didžiuojuosi tame tikėjime. Eiti į bažnyčią gerai, bet vien to nepakanka.

    Kitų dalykų geriau nekomentuosiu… Apie juos reikėtų kalbėtis asmeniškai. Akis į akį, o ne monitoriuje.

  9. Martynai, labai įdomus komentaras apie viešuosius ryšius.

    Mano galva, manipuliacija yra įmanoma tik ten, kur trūksta sąmoningumo. Sąmoningumo trūksta ten, kur tingimasi gilintis į tiesą.

    Neįmanoma pritarti abortams. Ne todėl, kad Bažnyčia taip sako, o todėl, kad tai yra žmogžudystė. Smagu žinoti, kad bažnyčia tiesiog nevynioja šio reikalo į vatą.

    Beje, aborto padariusiųjų niekas nesmerkia, tik skatina pasitaisyti ir įsisąmoninti, kad pasielgė blogai su negimusiu žmogučiu. Smerkiamas yra veiksmas, ne asmuo.

  10. Sveikinimai Tomui, laimėjusiam 300-ojo komentaro prizą!
    Buvo galima nuspėti tai, kadangi Tomui priklauso 14% šio tinklaraščio komentarų. Apie prizą laiškas bus išsiųstas el. paštu vėliau.

Leave a Reply to Sonata Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *