Svečias
2013-03-20

Eutanazija. Kokios arbatos pageidausite?

Straipsnio autorė – Gabija Sakavičiūtė, medicinos studentė, ateitininkė.

Turiu klausimą: kaip nusprendžiate, kokią – juodą ar žalią arbatą gersite per pietų pertrauką? Žinoma, pagalvojate ir apie kavą. Galiausiai nutariate, kad kavos šiandienai pakaks, juk pusryčiams nemenką puodelį išmaukėte. Atsisakysite ir juodos – tai juk tas pats, kas pusė puodelio kavos. Galop patenkinti savimi gurkšnosite žaliąją.

Nenuostabu, kad jei rinkdamiesi karštąjį gėrimą ieškome sveiku protu suvokiamų argumentų, su kur kas didesniu įkarščiu tą patį darome svarstydami gyvybės pradžios ar pabaigos klausimus. Pastarasis klausimas – eutanazija – kelia nemažai įtampos patiems katalikams, kurie paprastai net ir sunkiais  turi nuoseklią vertybinę poziciją. Užsikaiskite nebūtinai žalios arbatos ir pakalbėkime, kad „gerai, aš katalikė, o katalikai turėtų galvoti taip…“ nėra svarus argumentas, jeigu nori būti kitiems rūpimus kampus galintis išaiškinti nuoseklios ir žmogiškos pozicijos eutanazijos klausimu gynėjas. Šalia  turi stoti konkretūs ir toliaregiški žmogiškumą palaikantys teiginiai.

Tuoj bus aiškiau. Pakalbėkime apie publikacijas Vakarų dienraščiuose, kai 45 m. nuo gimimo kurti broliai dvyniai belgai, sužinoję, kad ilgainiui apaks, prašėsi eutanazijos, kuri medikų buvo atlikta. Motyvas prašymui – broliai nėra sukūrę šeimų, nuo pat gimimo gyvena kartu ir yra prisirišę vienas prie kito, bendrauja tik gestų kalba, todėl visiškas apakimas būtų nepakeliamas. Rašoma, kad vyresnysis brolis ir tėvai bandė dvynius atkalbėti, bet galop buvo jų įtikinti, kad ,,gyvenimas turi būti nutrauktas pagal Belgijos eutanazijos įstatymą“ (Belgijoje eutanazija įteisinta nuo 2002 m.) Nemaža visuomenės dalis tai, kas nutiko Briuselyje, vertina teigiamai. Atsieit tokiu būdu suteikiama galimybė „pasitraukti oriai“. Tačiau lazda turi du galus: kad ir koks laimėjimas tai pasirodytų, reikia suprasti, kad medicinai tuo pat metu yra milžiniškas pralaimėjimas.

Sutapimas ar ne, kitądien po dvynių mirties Belgijos socialistai pristatė įstatymo pataisą, leisiančią vaikų ir sergančiųjų Alzheimerio liga eutanaziją. Visai gali būti, kad Alzheimerio gydyti neprireiks. O laikui bėgant gal ir navikinių susirgimų? Šis atvejis, kai eutanazija atliekama ne dėl fizinių kančių ar nepagydomos ligos, be abejo, turi tapti medžiaga rimtai diskusijai: juk šiandien dar neišgydomos ligos ir yra tai, kas kelia mokslininkų susidomėjimą, skatina atlikti tyrimus. Ankstyvas pasitraukimas iš gyvenimo yra per didelė prabanga mūsų visuomenės gerovei.

Prieš akis matau olandų gydytoją Hans Stevens, kuris per bioetikos  kongresą Romoje, į kurį vykau praėjusį lapkritį, dalindamasis savo patirtimi atsakingai pasakė, kad nėra tokio fizinio skausmo, kuris būtų vaistais ar fizioterapijos priemonėmis nenumalšinimas (išskyrus retus atvejus, pvz., skausmą, sąlygotą psichikos sutrikimų, stiprių emocijų). Matau ir tuos skaičius, iliustruojančius, kad ne taip ir ne tą problemą sprendžiame: net du trečdaliai žmonių eutanazijai ryžtasi iš baimės būti našta. Ar žinote, kokią svarbią žinią šis gydytojas perduoda savo pacientams? „Jums nereikės eutanazijos, aš padarysiu viską, kad jums jos neprireiktų.“ Ir tikrai: rūpestinga slauga, gera priežiūra, tinkamas nuskausminimas daro stebuklus.

Yra ir kita pusė. Ta, kuri rūpi valstybės ekonomikai. Panašu, kad kas jau kas, bet Belgijos socialistai skaičiuoti tikrai  moka. Jų kolegų iš JAV Oregono valstijos paskaičiavimais, ligonio slauga atsieina bent tūkstantį kartų brangiau, nei kainuoja vaistai taip vadinamai savižudybei su kitų pagalba (slauga kainuoja 35-40 tūkst. $, medikamentai eutanazijai atlikti – 35$). Vis dažniau tenka pagalvoti: „savanoriška eutanazija šiandien – nebesavanoriška rytoj“. Ir nepasakysi, kad tai netiesa?

-
Nuotrauka priklauso  Castorp Republic.
24 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 5 )

  1. Kalbant apie dvynius – įsivaizduok pasaulį, kuriame nėra nei šviesos nei garso, vienintelis bendravimas yra per prisilietimą (brailio raštas?), 99% laiko tu esi su savim vienu ir gyveni prisiminimais apie tai, kai dar turėjai gyvenimą. Ką pati manytum apie tokį gyvenimą?

    Aš manau, kad žmogus pats nusprendžia, kokį kelią rinktis. Galbūt, jeigu eutanazija būtu lengvai prieinama (spėju, pusė jau pradėjo piktintis ir nebenorės girdėti mano argumento), tai būtų vienas iš būdų sumažinti savižudybių skaičių, o prieš tai suteikiama profesionali psichologinė pagalba padėtų tiems žmonėms, kurie vis dar nėra tvirtai apsisprendę.

  2. Tema verta didelės diskusijos. Gal būsiu grubus, bet man eutanazija nelabai atrodo toli nuo savižudybės. Jei jau yra įtvirtinama sunkių ligonių eutanazija, kas yra savižudybė tam tikromis aplinkybėmis, tai pirmasis moralinio prakapsėjimo lašas iki savižudybės įteisinimo. Žmogaus norų kvailumui ribų nėra.
    Pagrindinis argumentas šiuo klausimu man atrodo šis – žmogus turi ne tik teisę, bet ir pareigą gyventi. Dvynių istorija tai irgi įrodo – artimieji juos visiškai natūraliai atkalbinėjo nuo šio žingsnio.
    Žvelgiant iš ekonominės pusės į įvairius skaičiukus, pagal sąnaudų ir naudos analizę, vieno žmogaus gyvybė remiantis įvairiais paskaičiavimais verta nuo milijono iki kelių milijonų dolerių (nors pats manau, kad žmogaus gyvenimo vertė daug didesnė už visus ekonominius rodiklius). Kodėl taip lengvai prarandama tokia ekonominė vertybė kaip žmogus? Medikų norą sutaupyti galima spręsti ir kitaip. Be to, klausimas ar tai yra taupymas, kai išleidžiant keliasdešimt dolerių prarandami milijonai.

    O šiaip, Gabija, labai patiko tavo pagrindinė mintis, kad rinkdamasi lengvesnį kelią, pataikaudama pacientui, medicina išsižada savo pirmojo tikslo – gydyti žmogų ir padėti jam išspręsti ligos priežastis. Šiuo atveju tikroji eutanazijos priežastis nėra simptomai, o nenoras būti našta, kuris mūsų į produktyvumą orientuotoje visuomenėje yra labai aktuali psichologinė problema.

  3. Gyvenimas yra gyvenimas. Sutinku, kad reikia drąsos priimti ekstremalias aplinkybes. Pamenu, kažkada intensyviai galvojau, kas būtų jei neturėčiau kurio iš pojūčių… Būčiau kurčias arba aklas… Žiauriai sunku būtų.

    Bet sakyti, kad žmogus turi teisę spręsti gyventi ar mirti, reiškia sakyti, kad žmogus turi teisę žudytis arba ne. Labai egocentriškas požiūris į savo gyvybę.

  4. Manau, kad labai geras argumentas, išsakytas ir Gabijos, ir VDU bioetikos dėstytojų yra tai, kad eutanazijos momentu yra nebepasitikima medicinos mokslu. Vis iš naujo sugrįžtančioje modernybės, bandančios mokslu ir technologiniais pasiekimais iš esmės padėti žmogui susikurti savo gyvenimą tokį, kokio jis ir pageidauja (prisijungiant bionines akis ar rankas, gūglo akinius ir kitus žmogaus “tęsinius”), epochoje toks sprendimas sako, kad yra sritis, kur žmogaus protas yra ryškiai ribotas.

    Medicinos pasiekimai visada buvo po padidinamu stiklu, tačiau jie jau nesugeba įtikinti, kad kada nors viskas bus išgydoma. Liūdnas faktas, kurį galbūt galima vertinti ir kaip socialinę krizę – niekas nebegali sergančio paguosti, nei artimieji, nei ir gydytojas, nei neišvengiama evoliucijos teorija kasmet apie save pranešanti naujais aifounais ar samsungais.
    Berods tik Schopenhaueris pilnai suprato liberalaus žmogaus tragediją susiduriant su faktu, kad mano kūnas priklauso gamtos pasauliui ir pilnai paklūsta jo tvarkai. Tik jis vienas ir siūlė mirtį.
    Tai jei jau taip giliai išgyvenama būties krizė – kam iš vis naudotis medicinos paslaugomis ir erzinti tau besąlygiškai padėti norinčius gydytojus?

Leave a Reply to Vytautas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *