Europos diena. Tarp pilkų debesų

Oi, ne, čia ne skeptiškas rašinėlis apie Europos Sąjungą, mielas Skaitytojau. Pavasaris yra puikus metas pažvelgti į dangų. Vieni sakytų, jog žmogus žvelgdamas į dangų nemato, kur einąs, ir tai jam gali baigtis skaudžiu parkritimu. Vis dėlto ar daug esate matę žmonių, kurie eitų ne šiaip iškėlę galvas, bet žvelgdami į dangų (Dangų)? Tuoj Jums pasakysiu, kuo čia dėta Europa per savo dieną ir kuo čia dėti tie pilki debesys (lengvi ir kartu pilki).

Kai galvoju apie Europą, tai dažnai automatiškai susieju tai su Europos Sąjunga. Tada vienas pirmųjų žmonių, kurį prisimenu yra Robertas Schumanas. Siūlau šiandien prisiminti šio Europos Sąjungos tėvo mintį: „Demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei, tai demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus iš viso“. Sumaniai šią mintį viename interviu Marijos radijui pakomentavo prof. Vytautas Landsbergis: „Demokratija – tai pagarba žmonėms (jų visuma – Dievo paveikslas), kuri reiškia ir tarpusavio pagarbą artimui. Reikalinga ir pagarba sau – su pareigomis ir atsakomybe. Čia krikščionybės – kiek tik nori.“

Turime labai stiprios istorinės patirties. Galbūt ją šiandien, o ir nesenais „gerais“ laikais, mėgstama įvairiai painterpretuoti, tačiau vieną faktą neseniai dar kartą gyvai išgyventi teko perskaičius Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray). Tai viena iš nedaugelio knygų anglų kalba apie lietuvių tremtį. Mes per istorijos pamokas jau mokykloje sužinome šitą faktą. Vienas kitas dar turi gyvą tremtinį senelį ar močiutę. Vis dėlto neretai tai mumyse lieka tik istoriniu faktu arba skaičiumi lentelėje. Bet kai giliai įsijauti, kokia tai buvo nelaimė, koks tai buvo mūsų šalies (ir daug kitų šalių) gyventojų ir autentiškos kultūros sunaikinimas, širdis suspurda kartu su protu. Kyla ir pyktis, kad šitą nusikaltimą bando paslėpti. Bet ne todėl, kad reiktų žmones bausti, o todėl, kad tuo kartu palaidoja ir galimybę atgimti sunaikintai kultūrai. Netrukęs supranti, kad didelė dalis tavo pareigų šiandien yra neįkainojama dovana. O kaip su šita dovana elgiesi? Kaip ją brangini?

Matau Europą ir Lietuvą, kaip vietą (įskaitant žmones), kurioje girdisi alkio klyksmas. Bėda ta, kad eidamas su ausinuku aš to klyksmo negirdžiu. Kartą vienas mano gyvenimo patarėjas yra pasakęs, kad Lietuva gali Europą nustebinti dorovingumu. Sakytum, nesąmonė, nes labiau nusikalstamumu, savižudybėm, kt. Ir taškas. Bet iš tiesų, mes užgimę esam pašaukti bendradarbiauti kuriant. Kuriant kažką gražesnio. Tai gali būti išpuoselėta ir išmokta sava kalba („Užtektų be keiksmažodžių iš užsienio kalbų“, – sakau sau), o ir kita kalba gerai išmokta. Labai gerai skamba mūsų liaudies dainos, tačiau mums reikia kurti toliau. Pabrėžiu – ne kopijuoti, o kurti. Kurti autentiškai. Galime Europą pasveikinti gražiomis šeimomis, kur žmogus tampa žmogumi ir jam nekyla didesnių tapatybės paieškos problemų. Padovanokim Europai pilnesnes tikinčiųjų bažnyčias, kad galėtų vėl svečiai suprasti, jog čia ne muziejai. Labai norėtųsi šį dovanų sąrašą pratęsti Jūsų pasiūlymais.

Pažinti, atpažinti ir kurti. Visa tai suteikia (ne-)sutiktas Kūrėjas.

Nuotrauka priklauso  futureatlas.com

16 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Iš Vytauto Radžvilo paskaitos apie Europą ir krikščionybę:

Bet kaip reikėtų suprasti europiečių, ištisus amžius Europoje gyvenusių ir save europiečiais visada laikiusių tautų, ypač senųjų – anglų, italų, prancūzų ar vokiečių – europėjimą? Belieka manyti, kad primygtinis ir iš pažiūros keistas joms keliamas reikalavimas europeizuotis yra maždaug tokia pat beprasmybė kaip užmojis „pasviestuoti sviestą“ arba vis dėlto jį keliant mėginama įtvirtinti visiškai kitokia – anaiptol ne tradicinė – paties europietiškumo samprata. Kadangi europiečių europeizavimo reikalui ES negaili pastangų ir lėšų, antroji prielaida atrodo esanti kur kas arčiau tiesos. Didėjantį pagreitį įgyjančios Europos integracijos pagrindas ir idėjinė varomoji jėga iš tiesų yra ultramoderni – transgresyvi – europietiškumo samprata. Jos požiūriu europietiškumas nėra duotybė, o nuolatinio kūrimo, tiksliau – konstravimo rezultatas. Ši nuostata galutinai įsitvirtino kaip tik vadinamosios postmodernybės tarpsniu. Neatsitiktinai postmoderno pradžia beveik sutampa su lemtingu Europos integracijos posūkiu, kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje buvo galutinai atsisakyta Europos, kaip laisvos krikščioniškų tautų ir valstybių bendrijos, vizijos ir pereita prie grynai funkcionalistinės integracijos sampratos ir ją įgyvendinti leidžiančios strategijos. Tuo tarpu ankstesnioji – tik moderni – europietiškumo samprata vis dėlto dar nebuvo radikaliai konstruktyvistinė. Moderniuoju Europos raidos tarpsniu tik griovimo aistros apsėstų visokiausio plauko revoliucionierių protai bjaurėjosi mintimi, kad akivaizdi Europos kultūros formų kaita nepaneigia tam tikrų žemyno tapatumą laiduojančių dvasinių ir metafizinių konstantų. Žvelgiant iš plačios teorinės ir istorinės perspektyvos matyti, kad funkcionalistinis Europos integracijos posūkis buvo savaip dėsningas. Dabartinis Europos integracijos projektas iš tiesų galėjo tapti tikrove tik todėl, kad kantriai, lašas po lašo skiepytas bjaurėjimasis daugiau kaip du tūkstantmečius besiskleidusiu savuoju tapatumu, o iš tikrųjų – pačiais savimi, akla neapykanta savo praeičiai ir patiems sau pamažu užvaldė milijonų europiečių sąmonę ir tapo jų dvasine savastimi ir neatskiriama jų tapatumo dalimi.

Jei nesi skaitęs, labai siūlau visą tos paskaitos išrašą perskaityt. Čia pirma dalis, jų kelios yra. Susigūglinsi.

Komentarai ( 1 )

Martynas Pilkis says:

2013-05-11 at 21:16

Iš Vytauto Radžvilo paskaitos apie Europą ir krikščionybę:

Bet kaip reikėtų suprasti europiečių, ištisus amžius Europoje gyvenusių ir save europiečiais visada laikiusių tautų, ypač senųjų – anglų, italų, prancūzų ar vokiečių – europėjimą? Belieka manyti, kad primygtinis ir iš pažiūros keistas joms keliamas reikalavimas europeizuotis yra maždaug tokia pat beprasmybė kaip užmojis „pasviestuoti sviestą“ arba vis dėlto jį keliant mėginama įtvirtinti visiškai kitokia – anaiptol ne tradicinė – paties europietiškumo samprata. Kadangi europiečių europeizavimo reikalui ES negaili pastangų ir lėšų, antroji prielaida atrodo esanti kur kas arčiau tiesos. Didėjantį pagreitį įgyjančios Europos integracijos pagrindas ir idėjinė varomoji jėga iš tiesų yra ultramoderni – transgresyvi – europietiškumo samprata. Jos požiūriu europietiškumas nėra duotybė, o nuolatinio kūrimo, tiksliau – konstravimo rezultatas. Ši nuostata galutinai įsitvirtino kaip tik vadinamosios postmodernybės tarpsniu. Neatsitiktinai postmoderno pradžia beveik sutampa su lemtingu Europos integracijos posūkiu, kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje buvo galutinai atsisakyta Europos, kaip laisvos krikščioniškų tautų ir valstybių bendrijos, vizijos ir pereita prie grynai funkcionalistinės integracijos sampratos ir ją įgyvendinti leidžiančios strategijos. Tuo tarpu ankstesnioji – tik moderni – europietiškumo samprata vis dėlto dar nebuvo radikaliai konstruktyvistinė. Moderniuoju Europos raidos tarpsniu tik griovimo aistros apsėstų visokiausio plauko revoliucionierių protai bjaurėjosi mintimi, kad akivaizdi Europos kultūros formų kaita nepaneigia tam tikrų žemyno tapatumą laiduojančių dvasinių ir metafizinių konstantų. Žvelgiant iš plačios teorinės ir istorinės perspektyvos matyti, kad funkcionalistinis Europos integracijos posūkis buvo savaip dėsningas. Dabartinis Europos integracijos projektas iš tiesų galėjo tapti tikrove tik todėl, kad kantriai, lašas po lašo skiepytas bjaurėjimasis daugiau kaip du tūkstantmečius besiskleidusiu savuoju tapatumu, o iš tikrųjų – pačiais savimi, akla neapykanta savo praeičiai ir patiems sau pamažu užvaldė milijonų europiečių sąmonę ir tapo jų dvasine savastimi ir neatskiriama jų tapatumo dalimi.

Jei nesi skaitęs, labai siūlau visą tos paskaitos išrašą perskaityt. Čia pirma dalis, jų kelios yra. Susigūglinsi.

NELIBERALIAI

Europos diena. Tarp pilkų debesų

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply