Oi, ne, čia ne skeptiškas rašinėlis apie Europos Sąjungą, mielas Skaitytojau. Pavasaris yra puikus metas pažvelgti į dangų. Vieni sakytų, jog žmogus žvelgdamas į dangų nemato, kur einąs, ir tai jam gali baigtis skaudžiu parkritimu. Vis dėlto ar daug esate matę žmonių, kurie eitų ne šiaip iškėlę galvas, bet žvelgdami į dangų (Dangų)? Tuoj Jums pasakysiu, kuo čia dėta Europa per savo dieną ir kuo čia dėti tie pilki debesys (lengvi ir kartu pilki).
Kai galvoju apie Europą, tai dažnai automatiškai susieju tai su Europos Sąjunga. Tada vienas pirmųjų žmonių, kurį prisimenu yra Robertas Schumanas. Siūlau šiandien prisiminti šio Europos Sąjungos tėvo mintį: „Demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei, tai demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus iš viso“. Sumaniai šią mintį viename interviu Marijos radijui pakomentavo prof. Vytautas Landsbergis: „Demokratija – tai pagarba žmonėms (jų visuma – Dievo paveikslas), kuri reiškia ir tarpusavio pagarbą artimui. Reikalinga ir pagarba sau – su pareigomis ir atsakomybe. Čia krikščionybės – kiek tik nori.“
Turime labai stiprios istorinės patirties. Galbūt ją šiandien, o ir nesenais „gerais“ laikais, mėgstama įvairiai painterpretuoti, tačiau vieną faktą neseniai dar kartą gyvai išgyventi teko perskaičius Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray). Tai viena iš nedaugelio knygų anglų kalba apie lietuvių tremtį. Mes per istorijos pamokas jau mokykloje sužinome šitą faktą. Vienas kitas dar turi gyvą tremtinį senelį ar močiutę. Vis dėlto neretai tai mumyse lieka tik istoriniu faktu arba skaičiumi lentelėje. Bet kai giliai įsijauti, kokia tai buvo nelaimė, koks tai buvo mūsų šalies (ir daug kitų šalių) gyventojų ir autentiškos kultūros sunaikinimas, širdis suspurda kartu su protu. Kyla ir pyktis, kad šitą nusikaltimą bando paslėpti. Bet ne todėl, kad reiktų žmones bausti, o todėl, kad tuo kartu palaidoja ir galimybę atgimti sunaikintai kultūrai. Netrukęs supranti, kad didelė dalis tavo pareigų šiandien yra neįkainojama dovana. O kaip su šita dovana elgiesi? Kaip ją brangini?
Matau Europą ir Lietuvą, kaip vietą (įskaitant žmones), kurioje girdisi alkio klyksmas. Bėda ta, kad eidamas su ausinuku aš to klyksmo negirdžiu. Kartą vienas mano gyvenimo patarėjas yra pasakęs, kad Lietuva gali Europą nustebinti dorovingumu. Sakytum, nesąmonė, nes labiau nusikalstamumu, savižudybėm, kt. Ir taškas. Bet iš tiesų, mes užgimę esam pašaukti bendradarbiauti kuriant. Kuriant kažką gražesnio. Tai gali būti išpuoselėta ir išmokta sava kalba („Užtektų be keiksmažodžių iš užsienio kalbų“, – sakau sau), o ir kita kalba gerai išmokta. Labai gerai skamba mūsų liaudies dainos, tačiau mums reikia kurti toliau. Pabrėžiu – ne kopijuoti, o kurti. Kurti autentiškai. Galime Europą pasveikinti gražiomis šeimomis, kur žmogus tampa žmogumi ir jam nekyla didesnių tapatybės paieškos problemų. Padovanokim Europai pilnesnes tikinčiųjų bažnyčias, kad galėtų vėl svečiai suprasti, jog čia ne muziejai. Labai norėtųsi šį dovanų sąrašą pratęsti Jūsų pasiūlymais.
Pažinti, atpažinti ir kurti. Visa tai suteikia (ne-)sutiktas Kūrėjas.
-
Nuotrauka priklauso futureatlas.com16 – paspausk ir pagirk!
Iš Vytauto Radžvilo paskaitos apie Europą ir krikščionybę:
Jei nesi skaitęs, labai siūlau visą tos paskaitos išrašą perskaityt. Čia pirma dalis, jų kelios yra. Susigūglinsi.