Emilija Pundziūtė Gallois
2013-02-14

Dvi istorijos – viena Europa

Vasario 14-ąją Katalikų Bažnyčia mini Šv. Kirilą ir Metodijų, evangelizavusius Rytų ir Vidurio Europos tautas, kitaip dar vadinamus „slavų tautų apaštalais“. Pal. Jonas Paulius II juos paskelbė Europos globėjais, kartu su Šv. Benediktu, Vakarų Europos vienuolijų tradicijos patriarchu. Šis popiežiaus sprendimas svarbus ne vien dėl savo turinio – Europa įgijo didžius šventuosius globėjus – bet ir dėl savo simbolinės reikšmės. Trys šventieji, vienos Bažnyčios, dviejų krikščioniškųjų tradicijų – Rytų ir Vakarų – atstovai, gerbiami skirtinguose vienos Europos kraštuose. Šis sprendimas ypatingas dar ir tuo, kad jis buvo priimtas 1985 metais. Tuo metu dar niekas neįsivaizdavo suvienytos Rytų ir Vakarų Europos, ją per pusę dalijo bjauri geležinė uždanga, tačiau pal. Jono Pauliaus II vizijoje Europa buvo viena.

Vienos Europos problema šiandien aktuali kaip niekad. Geležinė uždanga vis dar skiria Rytų ir Vakarų, „naują“ ir „seną“ Europas, tik šiandien ši uždanga ne fiziniame pasaulye, o mūsų galvose.

Minint Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetį Briuselio debatų klube lietuviai, dirbantys Europos Sąjungos institucijose, skundėsi, kad rytų europiečiams vis dar sunku laimėti gerus postus, nes juose vyrauja Vakarų Europos atstovai. Europos Parlamente ir kituose forumuose palyginti neseniai tik prasidėjo ir dar ilgai nesibaigs debatai dėl komunistinio totalitarizmo nusikaltimų pripažinimo. Tai tik pora iliustracijų. Jų yra ir daugiau. Philippe Perchoc, Baltijos šalių istorija besidomintis akademikas, savo tinklaraštyje svarsto, jog iš tiesų, ES integracijos istorija remiasi Vakarų Europos kultūros palikimu: Karolis Didysis, Renesansas, Apšvieta, Prancūzijos Revoliucija. Įprastai pasakojamoje ES istorijoje iš viso nėra jokių nuorodų į Rytų Europą, išskyrus datas, kai prie ES prisijungė naujos šalys (pavyzdžiui, čia) . Prestižiniame Europos Koledže kiekviena absolventų laida gauna įžymaus europiečio vardą. Tarp jų – menkutė mažuma „naujos“ Europos įžymybių, o ir pastarosios – tik nuo 1990-ųjų metų.

Tam tikra prasme skųstis nelabai turėtumėm dėl ko, mat Europos Sąjunga kaip tokia gimė būtent Vakarų Europoje. Bet kartais tikrai susidaro įspūdis, kad Rytų Europos atmintis, istorinė patirtis ir visas kultūrinis bagažas yra kažkokio kitokio, gal netgi kiek žemesnio statuso, nei „senosios“ Europos. O juk „tikroji Europa“ – tai ne „senoji“ ar „naujoji“ – tai jos abi! Svajojantiems apie bendrą europietišką tapatybę yra apie ką pagalvoti.

Taigi yra du keliai: vienas – konstatuoti, kad esame skirtingi ir su savo skirtingais atminties ir kultūros bagažais keliauti kas sau, arba kartu ilgai ir galbūt skausmingai dėlioti mūsų skirtingo, rytietiško ir vakarietiško paveldo mozaiką į vieną gražų paveikslą. Pal. Jonas Paulius II, man rodos, siūlė mozaiką. Tegloboja mūsų kelius šventieji Kirilas, Metodijus ir Benediktas, jei tokia Dievo valia.

13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Kas yra ta taip mūsų dievinama Europa? Dėl kurios lietuvis, regis, pasiryžęs išsižadėti visko: kalbos, papročių, tautos atminties, visko- tik kad jam leistų vadintis europiečiu.

    Prancūzui, vokiečiui, norvegui,.. Europa, Europos sąjunga yra fikcija, o mums, lietuviams, tai tikrų tikriausia laimės realybė, laimės realybė kurioje mūsų tauta artimiausiu metu pati taps fikcija.

    Nejaugi mes, lietuviai, niekada taip ir neišsivaduosime iš vergiškos baudžiauninko
    lemties. Kada gi mes, lietuviai, nustosime lankstytis prieš visokiausius lyderius ir demokratus? Kada gi mes, lietuviai, pradėsime gerbti patys save, savo kalbą, savo tautą, savo ateitį? Kada gi mes, lietuviai, liausimės rūpintis Europos ir viso pasaulio ateitimi, ateitimi- dėl kurios mes, regis, pasiryžę paaukoti savo visą likusį orumą ir garbę.

    Pats laikas pasirūpinti Lietuva Lietuvoje. Pats laikas pasirūpinti Lietuvių tautos ateitimi. Kitaip mūsų tautos ateitis labai greitai taps Europa- praeitimi.

    P.S.
    Liūdna, jog šiandien kai kurie Europos parlamente Lietuvą atstovaujantys intelektualai, nesidrovi viešoje erdvėje, didžiuodamiesi savo intelektu, vadinti savo tautiečius padugnėmis, buduliais,.. Tikriausiai tai ir yra lietuvių Europa?

  2. Vienintelis kelias dirbti su tais akivaizdžiais mūsų mentaliteto skirtumais yra sąmoningai juos įsivardyti.
    Beje, Vytautai, žmonės mėgsta linksmintis labiau nei rimtom temom mąstyt, todėl ir renkas komercinį Valentiną :) Daugelį tradicijų galima taip užklausti, o prie ko naktiniai klubai mūsų padorioj šaly?

Leave a Reply to Vytautas Girdzijauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *