Emilija Pundziūtė Gallois
2014-10-27

Dovanojimo sociologija

10455002_10203489197487466_5060346457766987018_o

Labai apsidžiaugiau skaitydama Vytauto tekstą apie mokėjimą priimti dovanas. Tai labai svarbi tema. Daugybė krikščionybės nekentėjų negali pakęsti gailestingumo ir meilės darbų (charity, caritas). Jie teigia, kad tas, kuriam duodama, yra pažeminamas, jaučiasi vargšas, o duodantysis lieka savimi patenkintas: nes jis turtingas, geras ir t.t. Kairuoliški sociologai įžvelgia dominavimo mechanizmą bet kokioje humanitarinėje veikloje o gerumo darbuose  nelygybę. Tai tampa priežastimi kritikuoti ir krikščioniškąją moralę.

Antropologas Marcelis Maussas, pavyzdžiui, aukština pagoniškų genčių tradicijas, kur tikima, jog kiekvienas kam nors duodamas daiktas įkūnija davėjo dvasią, todėl už dovaną būtina atsilyginti vienokiu ar kitokiu pavidalu, kad būtų atkurta lygybė ir harmonija. Tokie šiuolaikiniai mąstytojai kaip Didier Fassinas pretenduoja rašą moralės istoriją kritikuodami humanitarinį (o tuo pačiu ir krikščionišką) mąstymą: žvilgsnį į visus pasaulio žmones kaip į brolius, tos pačios žmonijos narius ir iš to kylantį troškimą padėti vargšams ir silpniems. Toks mąstymas kuria valstybių ir piliečių solidarumą: juo pagrįstas humanitarinės pagalbos siuntimas į nelaimių nusiaubtus kraštus, jis kažkada skatino mus SMS žinutėmis kaupti finansinę paramą tsunamio aukoms, o šiandien kelia ant kojų kovotojus už emigrantų, žūvančių ties Italijos krantais, ar už Afrikoje badaujančių vaikų gyvybes. Tam tikra prasme humanitariniu mąstymu pateisinami ir Vakarų valstybių kariniai veiksmai Libijoje, Irake ir Sirijoje.

Ko gero humanitariniai darbai tampa prieštaringiausi, kai jų imasi valstybės. Nes jos, kitaip nei atskiri individai, visuomet gina ir tam tikrą savo interesą (vyriausybės sukurtos tam, kad gintų savo piliečių interesus tiek valstybės viduje, tiek užsienyje). Problema tampa, kai Vakarų vyriausybės pačios nusprendžia, ką ir kaip jos rems, nepaisydamos vietinių poreikių, o šalia dar būtinai įperša sąlygas, kurias paramos gavėjas privalo išpildyti (pavyzdžiui, ES nuolat iškyla siūlymai reikalauti, kad paramą gaunančios valstybės liberalizuotų abortus reguliuojančius įstatymus).

Tenka sutikti, kad humanitariniai veiksmai (o gal kartais ir išmaldos davimas – žiūrint kaip ji duodama) gali būti kritikuotini. O būti vargšu ir nuolat priklausyti nuo kito malonės taip pat nėra labai malonus dalykas. Tačiau dėl to nė kiek nekalta krikščioniškoji moralė! Nebent iškreiptas jos supratimas.

Blogiausia, kad minėti kairuoliškų pažiūrų mąstytojai apsiriboja nelygybės kritika, bet nesiūlo realių išeičių. Kažin ar palengvės pasaulio vargšams, jei pastarieji pakils į revoliucinę kovą su visuomenės struktūroje įsigalėjusia neteisybe (esame patyrę tokių tragiškai pasibaigusių bandymų visus paversti lygiais). Krikščioniškoji moralė, tuo tarpu, įsisąmonina tam tikrų visuomenės reiškinių neišvengiamybę ir siūlo ją švelninti meilės darbais. O iš kitos pusės moko meilę priimti: juk save reikia mylėti taip, kaip ir savo artimą. Jei suprastumėm, kaip rašo Vytautas, kad mokėjimas priimti ir padėka gali būti puikiausias atlyginimas duodančiajam, harmonijos ir džiaugsmo būtų apsčiai. Mano manymu, daugiau, nei įteisinus formalų paprotį už kiekvieną daiktą atsilyginti tokios pačios vertės objektu.

Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad Kristus, be visų kitų gerų dalykų, dar buvo ir puikus sociologas.

 Rido Damkevičiaus nuotrauka 
9 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 3 )

  1. Svarbu pastebėti, kad meilės darbai netolygūs labdarai. Ir dažnai reikalauja iš mūsų širdies atsivėrimo, todėl yra reikalingi ir mums.

  2. Smagu, kad krikščionys nori dovanoti ir dovanoja. Manau, kad tai gražiausia meilės išraiška, ypač kai dovanojama ne pinigais, bet laiku, meile, supratimu ir t.t. (pinigai, tiesą sakant, lengviausias ir dviprasmiškiausias, mažiausiai įstiraukimo ir meilės reikalaujantis aktas, panašiai kaip tėvai siekia išpirkti savo kaltę neskiriant laiko vaikams pirkdami jiems žaislų). Visiškai sutinku su autore dėl vyriausybių, kurios atbula ranka, neapgalvodamos, o dažnai turėdamos kitų interesų, dalina pinigus.

    Tačiau nesutinku, kad tik krikščionys pabrėžia dovanojimo svarbą. Dabar tarp įvairių žmonių, budistų ar kitokių religijų atstovų, net ir ateistų, itin populiarėja dovanojimo kitam, dėkingumo, bendruomeniškumo mada (teigiama prasme), šios sąvokos tyrinėjamos moksliškai. Egzistuoja daugybė autentiškų labdaros organizacijų, kurios nuoširdžiai dirba kitų naudai, yra be galo daug savanorių, norinčių savo laiką dovanoti kitiems. Ir krikščionimis jie savęs nelaiko.

    Ir nepastebėjau, kad kas nekęstų krikščionių, ypač jei jie daro gera, o teko darbuotis su plačia auditorija. Aš vis dėl to labai pasigendu praktiško krikščionių aspekto, girdžiu daugiau kalbų negu matau darbų. Pavyzdžiui, kad ir ateitininkų organizacija. Kokiais meilės darbais galėtų pasidžiaugti žmonės? Kiek vietinių bendruomenių dirbo su vargšais, apleistais seneliais, benamiais, kaliniais, prostitutėmis, vienišomis motinomis ir tt.? Ne, ne ką nuveikė Motina Teresė ar šventasis, bet ką nuveikėme mes patys. Atsakykime pirmiausia sau, ar daugiau kalbame nei darome. Nes kai veikiame, mažiau laiko lieka nerimui, kad mus kažkaip netinkamai priima, kritikuoja. Tegul darbai patys už save kalba, tegul sprogsta iš pavydo kritikuotojai. Tačiau dirbdama ateistiškoje aplinkoje nepastebėjau, kad būtų kas kritikavęs krikščionį dėl per daug gerų – kalbu apie nuoširdžius, reikalingus – darbų.

    Ir manau, kad jei krikščionys ir gauna pylos, tai visai dėl kitų dalykų, dažniausiai dėl to, kad bando pasirodyti teisuoliški, visažiniai ir vargiai priima kitokį į savo ratą ar širdį.

    1. Evelina, kalbu apie intelektualų ir mokslininkų kritiką krikščionims ir cituoju Didier Fassin, Marcel Mauss. Tokių yra ir daugiau. Ypatingai Vakarų Europoje. Bet smagu, kad Tavo aplinkoj kritikos krikščionių atžvilgiu nebuvo. Ir dar smagiau, kad labdara užsiima ne tik krikščionys. Tai tik parodo humanitarinio mąstymo universalumą. O kas liečia ateitininkus, tai meilės darbų šioje organizacijoje apstu ypatingai vietiniame, kuopų lygmenyje, kur moksleiviai lanko senelių, vaikų namus, organizuoja ir dalyvauja socialinėse akcijose. Pandėlio kuopa, pvz. vasarą padėjo vietinėms močiutėms išsiravėti daržus. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Leave a Reply to Evelina Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *