Emilija Pundziūtė Gallois
2014-03-27

Dešimt metų užtikrintos laisvės

Stovintis vanduo užsitraukia, nelaistomas medis nudžiūsta, nevalomi sidabriniai indai pajuosta. Kai gyvenimas tampa vis geresnis ir geresnis, kai turime už ką pavalgyti, kai galime laisvai kalbėti, keliauti į tolimas šalis, linksmai leisti laisvalaikį, labai lengva pamiršti, kiek buvo dirbta ir kiek pastangų kažkas deda iki šiol, kad visu tuo galėtumėm džiaugtis. Dar vienas kitas nuo nerūpestingo gyvenimo apsvaigęs žingsnelis ir, žiū, galime imti nebevertinti to, kuo džiaugiamės kasdien. Štai kodėl tokie reikalingi yra gimtadieniai, valstybinės šventės ir svarbios datos, švenčiamos ir minimos kasmet ir primenančios mums tai, kas tikrai svarbu.

b050421al

Labai džiugu, kad Lietuva dar alsuoja gyva atmintimi to, kas buvo išgyventa per pastaruosius 20-30  metų. Dėl to dar su dideliu užsidegimu švenčiame abi nepriklausomybės dienas: kepame trispalvius sausainius, siunčiame twitter žinutes „Proud to be Lithuanian“. Daugelyje šalių nepriklausomybės diena jau yra praradusi savo prasmę.

Prie šių gimtadienių siūlau pridėti ir dar porą: narystės NATO ir ES sukaktis. Šią savaitę švęsime pirmąjį narystės NATO dešimtmetį. Įvykiai Ukrainoje mums ne visai linksmai priminė apie narystę NATO. Išgyvename momentą, kai tikrai galime vertinti tai, kad 2004-aisiais įstojome į Aljansą. Ne dėl to, kad mums tai kainuoja mažiau nei vienas alaus butelis žmogui (taip kažkada buvo skaičiuojama narystės NATO kaina), o dėl to, kad saugumo garantijos, kurias ši organizacija mums duoda, tikrai yra vertingos.

Įstodami į NATO pasiekėme keletą itin svarbių dalykų. Visų pirma – sąjungininkių solidarumą, kurio realų veikimą galime stebėti šiandien. Antra – įgavome tam tikrą atgrasymo galią: jau taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos, Baltijos šalių „paklibinti“ nebegalima. Trečia ir svarbiausia – statusą ir narystę Europos saugumo bendruomenėje. 2004-ieji buvo metai, kai žengėme lemtingą žingsnį į laisvą pasaulį, kuriame pripažįstama mūsų teisė spręsti savo likimą, kuriame esame laikomi lygiaverčiais, esame gerbiami, kuriame galime su didesniųjų pagalba stiprinti savo valstybę, kurti savo šalies gerbūvį ir žengti pirmyn.

Belieka tik šis tas, ko reikėtų iš mūsų pusės: prisiminti, kad esame NATO nariai, įvertinti tai ir tuo naudotis. Užtenka nuolatos drebėti, kad NATO galbūt mūsų negins, galbūt nespės, galbūt nenorės… Tai sėja sumaištį mūsų visuomenėje ir maitina tamsias mintis tų, kurie šį nepasitikėjimą norėtų išnaudoti mūsų nenaudai. Pasitikėkime, jei jau kartą įstojome, tegul tai tampa išsipildančia pranašyste.

O tuo tarpu – dirbkime, laistykime Euroatlantinės bendruomenės medį. Nelaikykime narystės jau atliktu pasiekimu, kurį galima dėti į stalčių. Būkime sąmoningi, branginkime draugystę su sąjungininkais, visų pirma – kaimynais (!), remkime išlaidų gynybai didinimą, palaikykime tuos, kurie stiprina ryšius tarp NATO valstybių, gerbkime savo kariuomenę ir padėkime ją išlaikyti. Kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio parama Aljanso solidarumui – tegul ji pasireiškia tik per rinkimus ar per pokalbius prie vakarienės stalo – yra labai svarbi.

Na, o sukakties proga man norėtųsi padėkoti tiems, kurie šį nepaprastą pasiekimą įgyvendino: mūsų valstybės vadovams, politikams, ministerijų (ypatingai Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos) darbuotojams, diplomatams, visuomenės veikėjams ir lobistams (Amerikos lietuviams, kurie mynė kelius į JAV Kongresą!). Gera ir svarbu dėkoti. Gal panorėsite ir jūs: urm@urm.lt, pilieciuaptarnavimas@kam.lt, kanceliarija@prezidentas.ltpriim@lrs.lt, arba jbanc@jbanc.org

Fotografijos šaltinis - politologas.lt
10 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

  1. Esame gerbiami tiek, kiek save gerbiame. Mano galva, nereikėtų pasiduoti naiviam šventiniam, proginiam optimizmui ir galvoti, kad didžiosios pasaulio valstybės visada laikosi savo pažadų. Žinoma, aš noriu tikėti, kad NATO mus gins. Žinoma, man patinka gražūs Obamos žodžiai. Bet kaip yra pastebėjęs Baliukevičius-Dzūkas, sėdėdamas bunkeryje, kur dabar tie, kurie gražiais žodžiais kalbėjo?

    Prisimenant II Pasaulinio karo scenarijų man tikrai neramu, kad atiduodant Krymą, Rusijai tik duodama laiko labiau pasiruošti neišvengiamam karui. Labai tikiuosi, kad klystu.

    Kažkaip užkliuvo pasiūlymas minėti narystes ES ir NATO. Kalbant apie NATO, gal pirma reikėtų kariuomenės dieną labiau švęsti? Juk visas prasideda nuo mūsų pačių daržo. O kalbant apie ES – svarbu turėti išgrynintą bendrijos viziją. Nes dabartinė, laicistinė ES atmosfera man visai nepatraukli.

  2. Žinoma, pasitikėjimas neturi būti aklas. Todėl ir sakau: dirbkime. Kad Lietuvai nebūtų taip kaip II Pasauliniam kare (kai beje, nebuvo jokių Vakarų pažadų. Tik mūsų tikėjimas), turime tapti tokia valstybe, kurią sąjungininkai norėtų ginti. O proga ir skirta tam, kad apie tai prisimintumėm.

Leave a Reply to tt Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *