Marija Antanavičiūtė
2012-10-08

Centralizacijos

Šmirinėjant Paryžiaus gatvėmis, aikštėmis ir tiltais vis tenka nugriūti kur ant suoliuko ir stebėti praeivius, kurių daugiausia – turistai. Įdomu, kaip žmonės sustoja, palaukia, kol bendrakeleiviai pasiruošia fotoaparatą, patys tuo metu pasitaiso plaukus, nutaiso šypseną, duoda paskutinius nurodymus fotografams ir kelioms akimirkoms sustingsta, lyg pozuotų biustui ant būsimo kapo. Kiti fotografuojasi patys, kuo toliau atkišę dešinę ranką su aparatu. Treti prašo praeivius juos nufotografuoti. Kai kuriose turistų itin lankomose vietose yra specialūs nedideli „bokšteliai“, skirti pasilypėti, kad nuotraukoje žmonės atrodytų tokio paties dydžio kaip Eifelio bokštas ar Triumfo arka.

Žiūriu kaip žmonių veidai pasikeičia tas kelias sekundes bepozuojant, ir vis galvoju: kas yra nuotraukos centre – žmogus, ar paminklas, vieta? Kažin ko siekia žmonės spausdami mygtuką? Daugelis skuba ir sustoja tik trumpam cakt, nusifotkinom, varom toliau. Lyg rinktų įrodymus, kad tikrai buvo toje vietoje, idant turėtų ką įkelti į feisbuką ir patenkinti savo puikybę besigiriant, jog buvo Paryžiuje.

O man vis norisi juos sustabdyti ir pasakyti, kad jie ne ten žiuri; kad apsisuktų; juk Luvras tau už nugaros, keliauninke; į fotoobjektyvą gali pasižiūrėti bet kada, o dabar mėgaukis Paryžiumi. Jeigu nesugebėsi to vaizdo, jausmo ar atmosferos išlaikyti savo atmintyje, vargu ar yra daug prasmės fotografuotis. Atvirkščiai, nei manoma, ji nepalengvins darbo tavo smegenims pakeisdama atminties funkciją: tikras prisiminimas yra daug pilnesnis, nei nuotraukos iššauktas, nes apima ne tik vaizdą, bet ir jausmą, kvapą, orą. Turistai neklausytų manęs: jie atstato save ekspozicijai; nuotraukos, o ir pasaulio centre puikuojasi jie patys, pasaulis aplink tėra atributas, fonas žmonijos istorijoje.

J.R.R.Tolkienas kūrinyje „Silmariljonas“ pateikia puikią parabolę: Kūrėjas Eru ir dievai Ainurai savo muzika sukūrė pasaulį ir padovanojo jį žmonėms – Vaikams,  leido gyventi ir daugintis jame. Pasaulis ir mums dovanotas, bet vis kažko nepavyksta gerbti dovanos, vis kažkaip akys krypsta į save, o ne į tą pasaulį, gerą ir sukurtą mums juo džiaugtis.

Ilgainiui pabosta visi tie maži visatos centriukai, besifotografuojantys kas dešimt metrų, ir einu namo. Pabosta ir atrodo beprasmė ta individo centralizacija (kvepia Apšvietos įtaka), sąmonės, kaip išeities taško fiksavimas, pozicija, iš kurios reikia stebėti ir suprasti pasaulį. Nesuprantu, kaip jie visi gali susikalbėti ir suprasti vienas kitą: atrodytų, jei vienas žemės branduolys susidurtų su kitu, įvyktų didžiulis sprogimas. Tie sprogimai ir vyksta, tik socialinio bei politinio vakuumo forma. Pats metas apsisukti ir pradėti atvirkštinę centralizaciją, kuri ne tik atitrauktų nuo puikybes ir savęs garbinimo, leisdama išvysti kažką daug puikesnio už mus pačius, bet ir leistų geriau pažinti kitą žmogų, leistų pamatyti tam tikras tendencijas ir tradicijas, sankirtos taškus, dėl kurių mes visi sutariame. Tik peržengęs save, pasijutęs dalimi kažko, didesnio už save, žmogus gali siekti didesnio tikslo (nei asmeniniai interesai), bendro tikslo; tik nematydamas savęs, kaip pasaulio centro, jis gali gali pastatyti bendruomenę į tą centrą ir pradėti kurti tos bendruomenės ateitį, atsižvelgiant į bendrą jos narių viziją.  Tada atsirastų galimybė atgimti ir politinei erdvei bendruomenėje, ir imtų skilinėti puikus naujas (bet vienišas ir anominis) individualistinis žmogaus paveikslas.

Vis norisi sustabdyti tuos turistus, beatodairiškai skubančius dovanotame pasaulyje, ir pasakyti, kad galbūt būtų geriau fiksuoti ir koncentruotis ties visu pasauliu, kuriame mes, skruzdės milžiniškame labirinte, gyvenam, patraukti veidrodžius ir žvilgtelėti pro langą.

-
Nuotrauka priklauso danorbit.
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 10 )

  1. Kad ir kaip mane erzintų turistai daugelyje nuostabių pasaulio vietų nepaliaujantys spragsėti savo aparatais ir taip atimantys pusę tų vietų žavesio, turiu suabejoti.

    Nuotraukos gali būti nuostabus įrankis praplėsti savo atmintį. Manau per daug nesuklysių sakydamas, kad mūsų atmintis yra skylėta kaip rėtis. Mūsų vargšos smegenėlės tieiog nepakelia tokių inormacijos kiekių kokius gauname iš mus supančios aplinkos ir daugybė akimirkų tiesiog dingsta praeityje (daugybė nuostabių akimirkų!). Tad nuotrauka išties gali pasitarnauti kaip tam tikras išorinis stimulas prisiminimui iššaukti (kai prisiminimas iššauktas atsiranda visos galimybės grįžti ir jausmui ir kvapui ir visam tam kas supo tave tą akimirką). O asmenybė turinti turtingesnę praeitį kurią sąmoningai prisimena, visai tikėtina jog bus stipresnė visumos dalis, nei ta kuri pamiršta matytus žmones, patirtas emocijas bei aplankytas vietoves.

    Galbūt nuotraukos nėra saves sureikšminimas, o kaip tik pripažinimas, kad esam labai netobuli. Ir spragtelėjimas tėra išreikštas siekis būti bent šiek tiek geresniais.

  2. Man tai beskaitant Tavo surašytas mintis, Marija, iškilo atminty berods Franklio pasakymas, kad žmogus turi poreikį save transcendentuoti, išeiti iš už savęs. O tai ir yra visokių santykių pagrindas :)

    Kita vertus, ką gi reiškia tas išėjimas iš savęs? Juk kūno nepalieki, tiesiog perstatai dėmesio centrus. Taigi, Vytautai, manyčiau, kad didesnis dėmesingumas kitam, jau yra žingsnis kristocentralizacijos link… Vienas mažas žingsnelis.

    O pasaulio kaip nuosavybės ir pasaulio kaip dovanos dilema yra labai svarbi; ją tiesiog būtina įsisąmoninti, norint būti laimingam. Labai įstrigusi yra Čestertono mintis, kad, kaip galiu nedėkoti gimimo dienos proga gavęs gimimą? Bet kartu, mes turime polinkį savintis, įsikalbėti, kad mano gyvenimas yra tik mano. Nors savęs nesugalvojome ir nesukūrėme :)

    Kalbant apie turistus ir Paryžių. Kažkada ir aš labai nemėgau besifotografuojančių turistų. Jie man atrodė keisti :) Bet reikia atsargiai sverti kitų intencijas. Galbūt jie taip supranta keliavimą ir vietų pažinimą, nebūtinai tai užslėptas ar demonstruojamas egocentrizmas. Man, pvz, keliauti daug įdomiau (turiningiau), kai vietose yra ir žmonių, linkusių bendrauti (šią vasarą su sužadėtine keliavome po Prancūziją couchsourfing’u – labai gera patirtis). O Paryžius, nors ir Luvras stovi jame (savaičių reikėtų jį išlankyti), gana purvinas ir nykus miestas, ne itin patrauklus. Nors vaizdai iš viršaus (Eifelio bokštas, Montparnasas) atsiveria gražūs.

  3. Kristupai, antrinu. Bet ar ne keista, kad skaitmeniniai fotoaparatai sudaro galimybes pasidaryti tiek nuotraukų, kurių net peržiūrėti nespėsi? Ar negalima čia įžvelgti ir nesusitvarkymo su technologijos teikiamomis galimybėmis? :)

  4. Kristupai, o kaip anksčiau žmonės viską atsimindavo ir be nuotraukų? Šiukštu neteigiu, jog nuotraukos yra savaime negeras dalykas, akivaizdu, jog fotografija ne tik palengvina darbą atminčiai, bet atveria kūrybinių galimybių . Man tiesiog įdomu, kas žmones motyvuoja daryti nuotraukas vienoje ar kitoje situacijoje. Kita vertus, turistų fotografavimasis nėra esminis dalykas šiame straipsnyje, manau jis tik atspindi bendrą pasaulėžiūros ir “centrų” slinktį.

    Tomai, aš suformuluočiau kiek kitaip: ne tik didesnis dėmesingumas kitam, bet ir mažesnis dėmesingumas sau yra žingsnelis kristocentralizacijos..

  5. Marija, griežtai nesutinku su dėmesio sau mažinimu :) Gal čia mūsų gyvenimiškos patirtys išsiskiria, gal kiek kitokį krūvį į žodžius dedame… Tad gali būti, kad vienas kitam nė neprieštaraujame. Vis dėlto, manau, kad žmogus turi būti labai dėmesingas sau (kalbu apie savęs pažinimą; kaip be jo atpažinsi ir keisi visas savo dvilypės prigimties neigiamas puses). Pasimokiau ir iš Čestertono – egoizmas gali būti ir sveikas. Nes mes esame įpareigoti ir rūpintis savimi.

    Be to, jei ramybės šis klausimas neduoda, o kodėl nepabandžius paklausinėti pačių turistų, kodėl jie fotografuojasi? Gali maloniai nustebti ir jų paprastu mąstymu :) Nemanai?

  6. Tomai, aš net nesiginčiju, kad Marija būtent apie tą žingsnelį ir kalbėjo, aš tik pamatęs pavadinimą “Centralizacijos” kažkaip galvoj tikėjausi teksto apie centralizuotą valdymą, autokratijas, visokių korporacijų monopolijas ir t.t., o tekstas buvo visai kitoks. Beskaitant tekstą vis skambėjo tas pavadinimas, kuris mane kažkaip vedė prie tokio naujadaro “kristocentralizacija”, kaip centralizacija iš apačios, o ne iš viršaus. Na bet čia matyt jau mano išsigalvojimai ;)
    Belieka Marijai padėkoti už sukeltus prisiminimus, kai po Paryčių vaikščiojau prieš 15 metų ir puikia prisimenu, kaip “kreizėjom” lipdami laiptais į Eifelio bokštą. Prisimenu, kaip juokėmės iš žmonių, lipančių žemyn, nes absoliučiai visi buvo liūdni ir paniurę. Nustebom, kai pastebėjom savo nuotaikos nukritimą, pradėję lipti žemyn.
    Beje, dar turiu nuotrauką, kai naktį bandėm nusifotografuoti nuo Eifelio bokšto balkono su apšviestais Eliziejaus laukais apačioje… Labai žavi nuotrauka gavosi su dviem studentais prie kažkokios tvorelės juodame fone :) Tokia tat nauda iš tos muilinės…

  7. Tomai, visiškai sutinku su tavimi, jog dėmesys sau ir savo ugdymui, dvasiniam bei intelektualiniam tobulėjimui yra būtinas, tačiau tą dėmesį reikia mažinti, jei jis trukdo matyti kitus žmones ir pasaulį, kuriame gyvename. Manau pavojus slypi žmogui pasidarius vieninteliu visa ko matu.
    Gal kurią dieną ir paklausiu kokios itin bepozuojančios personos, kam gi ta nuotrauka skirta :)

Leave a Reply to Tomas Taškauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *