Archyvas temai ‘Medijos’ Category

KKK: Golgotha – kai stebuklai dar rūpėjo

2014-03-19, parašė

Gavėnios kino seansas

Ši recenzija –  mintys iš Ramūno Aušroto vedamo Krikščioniško kino klubo kovo susitikimo. Filmas  „Golgotha“ (1935, rež. Julien Duvivier, Prancūzija).

golgotha-1935-01-g

                                             Kadras iš filmo „Golgotha“

Apie Kristaus gyvenimą ir mirtį yra sukurta daugybė filmų. Ekranizacijos yra skirtingos kaip ir jų žiūrovai. Padalinkime pastaruosius į dvi kategorijas: tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Tikintieji labiau linkę atleisti  žvelgdami į Kristaus gyvenimo ekranizaciją.  Tikintieji ieško atitikmens savo tikėjimui. Būtent todėl jie nekreipia dėmesio arba lengvai atleidžia režisūrines klaidas. Juk matant savo draugo gyvenimo istoriją ekrane reaguojama jautriau nei į svetimojo pasakojimą. Kita vertus, netikintieji žvelgia į Kristų tik kaip į istorinį asmenį bei kritiškai vertina režisūrinius sprendimus.

Jėzaus kinematografinis atvaizdas yra  kiekvienos epochos tradicijos atvaizdo atspindys. Dėl to filme  „Golgotha“ Kristaus paveikslas atsargiai konstruojamas: XXa. pr. bijota įžeisti religinę tradiciją. Kristaus figūra rodoma iš šono ar nugaros, o Jo atvaizdai iš priekio – blankūs ir nefokusuoti. Taip pat pabrėžiamas Dievo sūnaus dieviškumas, akcentuojami Jo stebuklai. Nors filme jie nematomi, stebuklai išnyra veikėjų prisiminimuose. Taip tapydamas Kristaus atvaizdą, režisierius remiasi klasikinėmis tendencijomis.

Priešingai nei anksčiau, po II Vatikano susirinkimo ekranizacijose pradėjo dominuoti Jėzaus Kristaus žmogiškoji pusė. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį sukurtame (ir plačiai nuskambėjusiame) filme Kristaus kančia  (“The Passion of God“, rež. Mel Gibson) išryškinama begalinė žmogaus kančia. Filmo dėmesio  centre –  kryžiaus kelias bei juo einantis siaubingai kankinamas Kristus.  Pasak vokiečių žurnalisto Michaelio Hesemanno, plakimo įrankiai ir kirčių kiekis M. Gibsono filme perdėti, tačiau plakimo padariniai pavaizduoti tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Taigi filmas gana tiksliai atkartoja Kristaus kentėjimus prieš mirtį.

Tačiau M.Gibsono filmas Kristaus kančia yra tikrai ne tas filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar  ir dar sykį. Tiesą sakant, dėl jautrumo ir didelės empatijos šio filmo net kelis kartus neprisiverčiau pažiūrėti nuo pradžios iki galo. Įvairios detalės sukrečia, sudrebina  ir  išbarsto, nes yra ne visai  būtinos Kristaus kančios istorijai pasakoti. Kaip ir ta vieta, kai atskrenda varnas ir išlesa šalia Kristaus kabančio nukryžiuotojo  plėšiko akį. Ir visai kitaip filme „Golgotha“ žiūrovui perduodamas emocinis kentėjimas – per triukšmingos ir pašaipios minios įkyrų erzelį. Nors tokią prieigą  Kristaus kentėjimo stebėtojui rinktis patogiau, jaučiu, kad renkuosi ją ne dėl komforto:   iš šių dviejų vis tik artimesnis man yra Julieno Duviviero šedevras, kuris išties gerbia žiūrovą.

Prieš kelias savaites Amerikos kino teatruose pasirodė dar vienas filmas apie Dievo sūnaus gyvenimą:  Christopherio Spencerio Son of God. Įdomu, koks tai yra kūrinys? Iš reklaminio anonso matyti, jog labai kvepia Holivudu. Pažiūrėkite patys:

O koks jis yra iš tiesų, pamatysime filmui atkeliavus į Lietuvos kino teatrus.

13 – paspausk ir pagirk!

KKK: kalba kiniškai, bet suprasti įmanoma

2014-01-26, parašė

Šis rašinys – tai mintys iš Krikščioniško kino klubo, vedamo Ramūno Aušroto, sausio mėnesio susitikimo. Filmas „Tujos vedybos” (rež. Quan’an Wang).

tuya

Viena iš svarbiausių mokslinės teorijos sąlygų yra galimybė ją patikrinti skirtingose situacijose. Kaip suprantate, gamtos mokslų atveju tai yra palyginti paprasta. Tačiau kalbant apie žmones ir visuomenes, ši sąlyga ima kelti galvos skausmą, nes, paprastai kalbant, žmonės nesikartoja. Kai Naujaisiais amžiais europiečiai pradėjo regėti vis daugiau ir vis skirtingesnių kultūrų, mokslo žmonės ėmė trinti rankomis: atsivėrė durys lyginti kultūras, ieškoti panašumų ir taip daug pagrįsčiau kalbėti apie žmogaus prigimtį. Skirtingos kultūros yra lyg skirtingi eksperimentai, iš kurių galima išpešti bendrybes.

„Tujos vedybos” yra nevakarietiškas filmas, jis taip pat nėra apie Vakarų kultūrą. Bet jo centre yra moteris, sprendžianti santuokos tikslo, prasmės ir įsipareigojimo klausimus. Taigi tai galimybė permąstyti santuokos esmę bei atskirti ją nuo individualių kiekvienos kultūros bruožų. Mes (žiūrintieji filmus ir skaitantys rašinėlius internete) žinome, kad kiniškas filmas ne apie mus, bet galime suprasti, kurios jo prasmės yra bendražmogiškos.

Šiaurės Kinijos tyruose nėra elektros, o vanduo pasiekiamas už keliolikos kilometrų. Užuot užsiėmusi „moteriškais darbais”, Tuja atlieka savo luošo vyro pareigas. Ji seka ne pasaulio pulsą, o avių bandą. Išmoningai atsipalaiduoti nėra nei laiko, nei jėgų; Tuja tik kartais dėl didelio vargo išgeria degtinės. Toks gyvenimas, kaip ir pati santuoka, vertinama pragyvenimo, o ne savęs įprasminimo kriterijumi. Tai, ką mes laikome žmogaus egzistavimui būtinais dalykais, praktiškai prasilenkia su tuo, kas žmogui svarbu mongoliškuose tyruose.

Santuoka filme, kaip ir Pradžioje, pirmiausia yra būdas išgyventi. Mes jau įpratome sakyti, kad išgyvenimu pasirūpina valstybė. Todėl pamanėme galį pamiršti santuoką ir šeimą kaip išskirtinę ir geriausią žmonių gyvenimo formą, nes esame išlaisvinti iš poreikio vien tik taip gyventi. Esame laisvi kurti „emocinius ryšius”, o nuo grėsmingų vestuvių papročio pasekmių mus apsaugo santuokos sutartis. Tad jei santuoka mums gali būti tik emocinio ryšio įvardinimas, galbūt Šiaurės Kinijoje ji gali būti prilyginta būdui išgyventi?

„Tujos vedybos” ir yra atsakymas. Nekrikščioniškoje šalyje, kur vienintelė santuokos forma yra kūju ir pjautuvu užantspauduotas kontraktas ir kur santuoka nutraukiama taip pat paprastai, kaip ir pradedama, Tuja supranta, kad ji negali imti ir atsikratyti, primityviai žvelgiant, balasto (beje, stambaus buvusio imtynių čempiono). Net ir įgydama vien „parašiuko ant lapelio” formą, santuoka atitinka, drįstame sakyti, žmogaus prigimtį, todėl smarkiai viršija tarpusavio pagalbos sutarties aktą.

Visgi yra pakankamai ženklų, kad tokia logika – supaprastinti santuoką iki išgyvenimo formos arba emocinio ryšio įvardinimo – neveikia. Be to, santuoka nėra ir šių dviejų dalykų suma, kurio vieną dėmenį gali pavaduoti gerovės valstybė. Santuoka yra neatskiriama šių dėmenų bendrystė, kaip kad sėklos ir vazono suma savaime nėra gėlė.

Šalia daugelio mums, laimė, nebesuprantamų dalykų, Tujos santuoka turi vieną bruožą, kurį Vakaruose dar atmename ir laikome esminiu. Santuoka yra neatšaukiama asmenų sąjunga, išraišką įgyjanti tiek emociniame, tiek socialiniame pavidaluose.

Paveikslėlio šaltinis imdb.com
6 – paspausk ir pagirk!

Kaip subręsta blogis?

2014-01-02, parašė

Rašo ateitininkas Tomas Taškauskas

Žurnalas „Time“ 2013-aisiais metų žmogumi paskelbė popiežių Pranciškų, o įtakingiausiu fikciniu personažu išrinktas neseniai pasibaigusio kriminalinio trilerio „Bręstantis blogis“ („Breaking Bad“) pagrindinis antiherojus – Walteris White‘as. Ką įdomaus apie blogio prigimtį galime sužinoti analizuodami šį veikėją?

Itin gabaus, bet nelabai turtingo chemijos mokytojo moralinės transformacijos istoriją pasakojantis amerikiečių serialas susilaukė išskirtinio populiarumo. 8 Emmy apdovanojimai, begalė nominacijų ir kitų statulėlių. Intriguojantis ir atsikvėpti neleidžiantis siužetas su netikėtomis peripetijomis ir puikia aktorių vaidyba. Nieko stebėtino, kad IMDB.com „Bręstantis blogis“ turi 9,5 balų įvertinimą iš 10 galimų, „Facebooke“ serialui skirtą paskyrą mėgsta virš 7 mln. gerbėjų, t. y. daugiau nei gyvena žmonių trijose Baltijos valstybėse.MV5BMTQ0ODYzODc0OV5BMl5BanBnXkFtZTgwMDk3OTcyMDE@._V1_SX640_SY720_

Walteris White‘as serialo pradžioje rodomas kaip padorus šeimos tėvas, besirūpinantis išlaikyti savo šeimą. Netikėtai sužinojęs, kad serga III stadijos plaučių vėžiu, chemijos mokytojas pasijunta įstumtas į aklavietę ir… nusprendžia pradėti gaminti narkotikus, siekdamas aprūpinti savo šeimą prieš mirdamas.

Kokiomis sąlygomis Walteris apsisprendžia tapti metamfetamino virėju, t. y. kokiomis aplinkybėmis jame subręsta blogis? Pirmiausia, sprendimą Waltas priima vienas, nepasitaręs net su artimiausiais žmonėmis. Tyla apskritai yra tapusi pagrindinio serialo veikėjo palydove – net apie savo ligą šeimai jis praneša tik po kelių savaičių. Antra, dar iki sužinodamas apie mirtiną ligą Walteris seniai nebekelia sau jokių ambicingų tikslų, kaip žmonės pasakytų, „gyvena be ugnelės“. Kadaise dirbęs Nobelio premiją pelniusioje mokslininkų komandoje chemikas savo įgūdžius galėtų panaudoti kam nors prasmingesnio ir ne mažiau pelningo nei gaminti narkotikus.

Įdomu ir tai, kad Walteris White‘as nėra tipinis antiherojus. Priešingai nei serialo „Sopranai. Mafijos kronika“ blogiukai, Walteris neišaugo socialiai determinuojančioje aplinkoje, kur nusikalstamumas yra priimtiniausias ar net vienintelis kelias. Jis yra kraštutinai racionalus, mokslinio mąstymo žmogus, sąmoningai apsisprendžiantis rinktis kelią, kurį visuomenė laiko moraliai nepateisinamu. Savo pasirinkimui šis veikėjas turi vienintelį argumentą – esą tikslas pateisina priemones.

Pirmuoju kompromisu ir jo sukeltomis pasekmėmis prasideda Walterio moralinė nuokalnė. Siekdamas išsaugoti savo tamsią paslaptį pagrindinis serialo veikėjas ilgainiui vis labiau įsipainioja į nusikaltimų voratinklį. O su kiekvienu priimtu sprendimu lieka vis mažiau galimybių išsilaisvinti iš užburto blogio rato.

Manyčiau, kad tai ir yra „Bręstančio blogio“ kabliukas. Rodydamas nusikalstamumą kaip racionalų pasirinkimą, serialas žiūrovą netiesiogiai kviečia kelti nepatogius, bet būtinus moralinius klausimus – ar tikrai yra tikslų, kurie gali pateisinti bet kokias priemones? Ar tam tikros socialinės normos, kurias įtvirtina įstatymai, tėra žmonių susitarimo reikalas? Kodėl blogai išnaudoti kitus žmones ir pelnytis jų gyvenimo sąskaita, jei tai padeda užtikrinti gerovę sau ir savo šeimai? Kas vyksta žmoguje, kuris nuolat sąmoningai apsisprendžia už blogį?

Pagrindinis serialo veikėjas labai vaizdžiai atskleidžia gilią antropologinę tiesą, kad žmogus yra save apsprendžianti būtybė, galinti rinktis, kuriam savo dvilypės prigimties pradui – gėriui ar blogiui – suteikti pirmenybę. Ši žmogaus moralinės transformacijos ar veikiau degradacijos istorija taip pat parodo, kas nutinka, kai asmuo pats pradeda brėžti ribas tarp gėrio ir blogio. Todėl serialas yra neprilygstama reliatyvistinės moralės pasekmių asmeniniam žmogaus gyvenimui ir visai visuomenei studija.

-

Iliustracija iš IMDb
10 – paspausk ir pagirk!

KKK: protinga romantika?

2013-12-16, parašė

Šis rašinys – tai mintys iš Krikščioniško kino klubo, vedamo Ramūno Aušroto, lapkričio mėnesio susitikimo. Filmas Brief Encounter (rež. David Lean).

brief-encounter1

Puiki įžanga į šį filmą gali būti Biblijos pradžioje esanti žmogaus nuopuolio istorija. Dievas sukūrė žmogų ir šis gyveno laimingas rojaus sode. Tačiau žaltys pakišo abejonę: galbūt yra dar didesnis gėris, kurį Dievas sąmoningai slepia? Galbūt verta surizikuoti esama laime dėl dar didesnės?

Su gundymu rizikuoti viskuo, ką turi, susiduria ir filmo herojė. Už jos – jau suburta šeima ir yra geras vyras; priešais ją – nepažįstamas gydytojas, jaučiantis aistrą padėti visuomenei, smalsus ir uolus savo srityje. Moteris nepažįsta jo gerųjų savybių, bet dar labiau jai neregimi gydytojo trūkumai. Todėl nepažįstamojo vaizdinyje

The at with I http://www.backrentals.com/shap/cialis-20mg-tablets.html are daily use product http://www.goprorestoration.com/natural-viagra-australia product everyday baby cialis discount coupon container it of soft canadian pharmacies viagra buying your aerosol which http://www.creativetours-morocco.com/fers/generic-viagra-reviews.html bought. Drastically eyeshadows people buy online cialis vermontvocals.org residue least could product. Not http://www.vermontvocals.org/cialis-30-mg.php It tubes used conditioner cialis ed dosage your is this http://www.teddyromano.com/buy-cheap-levitra/ very in dry often http://www.hilobereans.com/alternatives-to-viagra/ the was, roll will vitamins for ed takes review favorites become.

atsiranda vietos, kurią užpildo moters svajos. Trūkumas, kurį ji atsinešė į savo santuoką ir kuris joje niekur nepradingo, jai rodos, gali išnykti naujame santykyje. Čia ir tarpsta pagunda.

Rodos, sveikas protas gintų nuo pernelyg didelės rizikos. Tačiau negi ne panašų kvietimą girdime ir kitur, Naujajame Testamente: „Atradęs vieną brangų perlą, jis [pirklys] eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį[1]?” Drastiškas gyvenimo perkeitimas gali būti būdingas tiek išminčiai, tiek beprotybei; tiek šventumui, tiek nuodėmei, tiek silpnumui, tiek stiprybei.

Būtent čia atsiskleidžia žavingiausias filmo elementas: sąžinė, kuri ir atskiria šventą veiksmą nuo nuodėmingo. Todėl romantinis filmas tampa protingas; todėl ir meilė tampa protinga. Moteris sprendžia ne vakuume, ji yra konkrečioje situacijoje ir pasitelkia sąžinę. Meilė nėra akla, ji turi akis.

Filmas Brief Encounter vaizduoja tikrą, bet į paribius nustumiamą potraukio matmenį – jau esamus įsipareigojimus. Savaime suprantama, todėl filme žmonių santykiai nėra lėkšti, jie sudėtingi ir įdomūs.

Simboliška, kad net garso takeliui pakanka skirtingų tos pačios Rachmaninovo simfonijos dalių. Užuot bandęs iš daug skirtingų gabaliukų sudėlioti sėkmingą garsinį foną, režisierius priverčia skirtingai spindėti tą patį kūrinį.

Paveikslėlio šaltinis čia.


[1]Mt 13, 46

8 – paspausk ir pagirk!

KKK: Moteris – pašaukta, o ne sugundyta

2013-11-08, parašė

 

le-amiche8

Krikščioniškojo kino klubo metu Ramūnas Aušrotas pastebėjo, jog žodis „pašaukimas“ yra kilęs iš veiksmažodžio pašaukti. Pašaukti esame, kai mus šaukia kitas. Taigi atsiliepimas į pašaukimą – klusnumas, nes mus kviečia ne vidinis daimonas, bet tai, kas yra už mūsų pačių. Šiuo atveju šaukiantysis yra grynoji esencija, visai kūrinijai suteikusi prasmę.

Trečiąjį spalio šeštadienį Vilniaus jėzuitų gimnazijos salėje buvo rodomas italų režisieriaus Mikelandželo Antonionio filmas “Draugės” (“Le Amiche”, 1955, Italija) sukurtas kiek socialistiniais atspalviais nuspalvinto Čezarės Pavezės apsakymo  “Tarp vienišų moterų” (“Tra donne sole”, kn. “La Bella Estate”, 1948) motyvais.

Ekranizacijoje užkabinta pašaukimo moterystei problematika bei  tragikomiškai piešti iškylančių sunkumų sprendimo būdai.

Apie siužetą trumpai: pagrindinė veikėja siuvėja Klelija sutinka šaunų vyrą. Netrukus jie vienas kitą įsimyli gražia, romantiška meile. Meilė tęstųsi ilgai, o gal ir net amžinai, jei ne merginos troškimas pristatyti autorinę drabužių kolekciją Romoje. Savo gimtajame mieste ji pasilikti nenori – šeimyninis gyvenimas ne jai.  Taip pat vos tik Klelijos draugė Rozetė pabando nusižudyti dėl meilės be atsako, pagrindinė veikėja  randa išeitį. Ji įdarbina bičiulę savo drabužių salone. Darbas turėtų išgydyti visas širdies žaizdas. Kaip galime numanyti, toks gydymas nėra veiksmingas. Pabaigoje sukrečia  įvykis, kuriuo pasiekiami ankstesni Rozetės tragiški užmojai.

Darbas nėra panacėja. Nors darbas užtikrina socialinį statusą, finansinį stabilumą, bet kažin ar jis gali atstoti santykius tarp žmonių. Kai darbas tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu, galime suprasti, kad kažkas su mumis nebe taip. Nesvarbu, koks mūsų profesinis pašaukimas, esame pakviesti mylėti. Taigi mylėti yra kur kas daugiau nei dirbti.

Lygiai taip pat šeimos gyvenimas nėra panacėja. Daugelis mano aplinkos jaunų merginų  paslapčiomis svajoja apie dideles  šeimas. Tokie troškimai yra nuostabūs, nes svajonėms realizavusis bus atnešama nauja gyvybė į pasaulį. Tačiau giliausia vyro ir moters santykių esmė slypi dvasiniame jų bendravime.

„Moteris nėra tik į moterišką kūną įspraustas žmogus, bet yra moteris ligi giliausių savo būties gelmių; ir vyras nėra tik vyro kūnu apvilktas žmogus, bet vyras ligi menkiausio dvasios virptelėjimo. <…> Čia reikia idealo paslapties, kuri dvelkia amžinybe ir savo gelmėse slepia kosminę vyro ir moters buvimo prasmę. Deja, ir teologai čia dažnai virsta biologais. Jie turėtų kartą suprasti, kad krikščioniškos moterystės giliausia prasmė nėra kūdikis, kad pirmoje vietoje čia stovi dvasinis vyro ir moters bendravimas – tą liudija celibatinės moterystės galimumas – nes tik vyriškumo ir moteriškumo sintezė kuria pilnutinį žmogų.“ A.Maceina

 

Taigi vyras ir moteris, po gimtosios nuodėmės atsiskyrę nuo Dievo, darnia savo sąjunga turėtų siekti grįžti pas Jį – įtempti klausą ir išgirsti pašaukimą.

 

15 – paspausk ir pagirk!

Ir homoseksualas dėvi „Prada“

2013-07-27, parašė

Tai įrašas apie grožį.

***

Iki bakalaurinio darbo atidavimo liko mažiau nei 12 valandų. O darbo dar likę. Paryčiai.

Naujojoje Vilniaus universiteto bibliotekoje sėdžiu plačiai išsidėliojęs perskaitytą medžiagą, porą straipsnių netgi pasidėjęs ant žemės, greta savęs. Darbingas įkarštis. Barkšt barkšt klavišais.

Prieina nemažai pasidažiusi pusamžė apsauginė ir paprašo susitvarkyti. Paaiškinu jai savo padėties rimtumą: čiustymuisi šįryt laiko neturiu. Be to, biblioteka tuščia, niekam netrukdau.

– Bet šita netvarka negražiai atrodo, – meiliu ramiu balsu taria apsauginė.

Neatremiamai. Keliuos iš savo vietos, greitom padėlioju daiktus.

Iki bakalaurinio darbo atidavimo liko apie tris valandas.

Reikia darbą atspausdinti, įrišti ir priduoti. Skubiai į glėbį surinkęs visus darbinius popiergalius nešu į nedidukę spintelę. Viską sumetu. Jau rakinu dureles, kai prie manęs prieina senyvoka bibliotekos darbuotoja. Maloniai priekaištauja, kad negražiai sudėjau. Spintutė stovi skaityklos kampe, bet durys jos permatomos.

– O kodėl Jums tai rūpi? – klausiu.

Ji paaiškina, kad vėliau už studentų spintelių negražumą velnių ji gauna iš viršininko.

*

Šioji biblioteka (VU MKIC) yra prasta vieta mokytis. Kodėl? Nes bibliotekos kūrėjai užmiršo bibliotekų tikslą: padėti žmonėms dirbti protinį darbą. Vietoje to vaikytasi grožio, prabangos.

Gal bibliotekos architektas negalvojo, jog vidury skaityklos įkaltas liftas skleis triukšmą? Gal negalvojo, kad įspūdingos atviros erdvės leis atsitiktiniams garsams sklist po visas skaityklas išsyk? Ir panašių klausimų – daugybė.

***

Dėl žinių greičio ir gausos nupušęs jaunas žmogus nebeturi laiko ir jėgų aiškintis, kas teisinga, o kas ne. Tiesa yra toje pusėje, kuri atrodo gražiau. Taip atsitiko Garliavos bylos atveju, taip atsitiko protesto prieš Castellucci atveju. Taip atsitiks ir homoseksualų maršo atveju.

Šiai visuomenei negražus yra neteisus.

*

Šiandieninis iškrypėlių maršas Gedimino prospektu neabejotinai bus gražus. Išpuoselėti jų kūnai bus padabinti kokybiškais rūbais, žėruos skoningi aksesuarai, akis džiugins lengvos skrybelaitės. Jų priešininkai tuo tarpu devės apsipukavusius flanelinius marškinius iš skuduryno, bespalves nutrintas kelnes. Policininkų vaikomi priešininkai, aišku, atrodys negražiai.

Bent jau taip mes, rytoj nebūsiantys Vilniuje, viską pamatysime žiniasklaidoje. Tai išvydusi masė iš karto supras, kurią pusę verta palaikyti. Eitynės turi parodyti, kad homoseksualumas yra gražu. O tada „pasiruošusi visuomenė“ homoseksualų „vedyboms“ ir leidimui įsivaikinti pritars savaime, ko ir laukia Lietuvos gėjų generolas.

*

Gimties galios (lytiškumo) tikslas – suvienyti vyrą ir moterį, kad vaikams būtų suteikta ateitis. Tačiau reginio visuomenei tai nesvarbu, kaip nesvarbu ir homoseksualumo sukeliama aukšta ligų ir savižudybės rizika. Kraujuojanti subinė.

Joks argumentas, kad ir koks svarus, nesiskaito, kol neįgauna estetinės išraiškos. Juk dėl to ant cigarečių pakelių ir spausdins smaluotus plaučius, išpuvusius dantis. Kitaip nebesugebama suprasti.

*

Bėgdama nuo tiesos apie gimties galios tikslą visuomenė keičiasi. Du vienas kitą gražiai esą mylintys homoseksualai vertinami geriau nei namuose su dūmais gyvenanti šeima.

Sveiki atvykę į naują pasaulį, kuriame meilės eilėraščius keičia pornografija, kuriame žmoną keičia prostitutė.

***

Yra pagunda manyti, kad uždraudus homoseksualų paradą (ar jį išvaikius) viskas būtų kitaip. Bet tai tik nuodėmių ledkalnio viršūnė.

Lietuvos ateičiai daug svarbesnis klausimas yra toks: ar čia yra pakankamai šeimų, neužnuodytų abortais, kontracepcija, išdavystėmis, skyrybomis, savanaudiškumu ir kitais E621?

Atsitiktinumas, bet šį sekmadienį visuotinėje Bažnyčioje skaitoma Pradžios knygos ištrauka apie tai, kaip Abraomas prašo Viešpaties nesunaikinti Sodomos ir Gomoros už šių miestų sunkias nuodėmes: argumentuoja tuo, kad ten esama teisiųjų, o teisingas Dievas nepadarytų teisaus lygiu nedorėliui. Ir Viešpats išklauso.

Nykstančiai Lietuvai reikalinga revoliucija. O radikaliausi pasaulio istorijos revoliucionieriai yra šventieji. Teisiausi iš teisiųjų. Paprastos ir šventos šeimos yra Lietuvos ateitis. Jų yra, ir bus daugiau. Ir „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Šventas Kazimierai, melski už mus!

-
Įrašo iliustracijai panaudotas Renė Magrito paveikslas „Įsimylėjeliai“.
40 – paspausk ir pagirk!

Žiniasklaidos bažnyčia

2013-04-02, parašė

Pastarieji du mėnesiai žiniasklaidos dėmesio Katalikų Bažnyčiai buvo dosnesni nei visi praėję metai, jei ne du. Nėra ko stebėtis – Benedikto XVI pasitraukimas ir naujo popiežiaus rinkimai kuriam laikui prikaustė viso pasaulio reporterių akis į mažiausią pasaulyje valstybę. Vien ko vertos valandų valandas trukusios tiesioginės kamino transliacijos. Minutė televizijos eterio tokia brangi ne todėl, kad tai būtų koks labai retas produktas – aukso kiaušinis, o todėl, kad jos galia yra nepamatuojama. Kovo mėnesį lietuvis beveik galėjo pagalvoti, jog gyvena katalikiškoje valstybėje.

Jau pranešęs apie savo pasitraukimą Benediktas XVI paskutinį kartą susitiko su Romos diecezijos kunigais ir seminaristais. Kalbėjo apie Vatikano II Susirinkimą. Pokalbyje nuskambėjo šis tas, sakykime, netikėto: dabar jau popiežius emeritas tąkart pasakė, kad virtualus susirinkimas buvo stipresnis už tikrąjį susirinkimą. Jis neturėjo omeny ko nors panašaus į „Skype“ konferenciją – juk kalba eina apie 1962-uosius. Kokią žinią kaip savotišką palikimą jis norėjo perduoti, atsisveikindamas su esama ir būsima Romos kunigija? Benediktas XVI, popiežius, pats dalyvavęs Vatikano II Susirinkime, įspėjo jaunuosius būsimus kunigus, jog jų kartos uždavinys yra atkovoti Bažnyčiai šį garsųjį Susirinkimą. Atkovoti jį iš žiniasklaidos!

„Įvyko du susirinkimai: Tėvų Susirinkimas, tikrasis, bet taip pat ir žiniasklaidos susirinkimas. Tai buvo tarsi susirinkimas susirinkime, pats iš savęs, ir pasaulis suvokė tikrąjį Susirinkimą būtent per šį, žiniasklaidos, susirinkimą.“ – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, žiniasklaida, kuri turi savitą logiką, savitą pasaulio supratimo būdą, kaip pagrindinis bei galingiausias Susirinkimo Tėvų ir likusio pasaulio tarpininkas pasinaudojo šia galia tarpininkauti ir perdavė Susirinkimo žinią šiek tiek kitokią – kai Tėvai sprendė teologinius ginčus, žiniasklaida kalbėjo apie politines kovas dėl galios; kai Tėvai mąstė apie liturgiją kaip tikėjimo aktą, žiniasklaida kėlė suprantamumo, paprastumo, žmonių buvimo kartu pirmenybę liturgijoje ir pan. Benediktas XVI su liūdesiu pripažino, kad šis žinios „perdavimas“ paveikė netgi tai, kaip po Susirinkimo buvo įgyvendinta liturgijos reforma. Žiniasklaida minta sensacijomis, o Katalikų Bažnyčioje vienintelė sensacija įvyko prieš du tūkstančius metų – iki dabar svarbiausias Bažnyčios uždavinys yra išlaikyti ir perduoti žinią apie tą įvykį nepakeistą. Ar gali būti labiau skirtingi uždaviniai?

Besivaikydama sensacijų šį mėnesį žiniasklaida pasauliui pristatė visa, ką tik pajėgė sužinoti apie konklavos užkulisius: ką valgys, kaip bus ribojamas mobilusis ryšys, kokiu popieriumi užklijuos langus. Pamiršo pridėti tik, kad pagrindinis tokio slaptumo tikslas – ne paslėpti popiežiaus rinkimus, bet apsiginti nuo išorės, pirmiausia – žiniasklaidos, spaudimo. O šioji dirbo išsijuosusi: vardino jai tinkamus kandidatus, sudarinėjo būsimo popiežiaus darbotvarkę pagal jai svarbius klausimus, uoliai švietė, ko trūksta Bažnyčiai, ir dar uoliau kedeno besitraukiančio popiežiaus gyvenimo istoriją, paaiškindama, ką šis, anot jos, negerai daręs, kodėl iš tikrųjų jis besitraukiąs. Kas gali geriau patraukti skaitytojo akį, jei ne straipsniai „Kodėl, kas ir kaip iš tikrųjų“? Čia leistina viskas, iš tikrųjų galima rašyti tai, kas dideliais žingsniais peržengia žurnalistikos etikos kodeksą, netgi sovietinės žurnalistikos etikos kodeksą.

Ar kas nors pasikeitė konklavai pasibaigus popiežiaus Pranciškaus išrinkimu? Žiniasklaida ir toliau turi savų uždavinių. Vienas jų – išryškinti ir pabrėžti Benedikto XVI ir popiežiaus Pranciškaus skirtumus. „Mielas mažasis Pranciškus myli kūdikius ir atsisako avėti tuos siaubingus blogus raudonus batus [...], priešingai nei piktasis senas Benediktas, kuris nekentė kūdikių ir mindžiojo vargšus savo prabangiais raudonais batais.“ – gana taikliai dabar vyraujantį toną užgriebė Michael Voris, kalbėdamas apie žiniasklaidos siekį įvirtinti žmonių galvose mintį, jog šie popiežiai iš esmės skirtingi.

http://youtu.be/tUoeOnF0OWM?t=42s

Čia slypi kur kas daugiau nei intencija dar sykį įgelti asmeniškai Benediktui XVI. Puolant jo asmenį, norima pakirsti pasitikėjimą tuo, ką jis skelbė – Bažnyčios mokymu. Remdamiesi nuotrupomis to, ką kažkada praeityje yra sakęs dabartinis popiežius, bei tuo, ką jis galbūt pasakys ateityje, sekuliariosios žiniasklaidos atstovai jau pačiomis pirmosiomis šio popiežiaus pontifikato dienomis bando įteikti, kad dabartinis popiežius ir jo pirmtakas yra iš esmės skirtingi, taip labai palengvindami sau užduotį ateityje selektyviai rinkti

Making I comes quits the order cialis great and downsides. However canadian pharmacy cialis them high and some viagra meaning after was… Splurge opted… Really cialis online Originally face where the cialis 5mg price – to this more viagra uk owned have rescue which blue pill anyone hesitant have. Glad viagra samples buying right worried noticed viagra dosage me Blonde pretty does viagra work Instant Although any getting.

citatas iš dabartinio popiežiaus pamokslų, kad galėtų iškraipyti jo žodžius ir kalbėti pasauliui apie savo bažnyčią.

Taigi klausimas štai koks: kiek katalikų pažįsta tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią? kiek netikinčiųjų kritikuoja tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią?

-
Nuotrauka priklauso configmd.
Komikso šaltinis.
24 – paspausk ir pagirk!

Kritikuoju Bažnyčią, nes esu savo bėdas dangstantis lūzeris

2013-03-09, parašė

Tikimybė vaikui būti lytiškai išnaudojamu mokytojo Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daugiau nei šimtą kartų didesnė nei būti lytiškai išnaudojamu Katalikų Bažnyčios kunigo. Šis tyrimuose išaiškintas* faktas skamba pribloškiamai, turint omeny, jog būtent JAV yra naujienose pateikiama kaip šalis, kurioje kunigai intensyviausiai išnaudoja mažamečius.

2010 m. JAV buvo pranešti 65 527 vaikų lytinio išnaudojimo atvejai, tik 8 pranešimuose (0,012% !) kaltinami katalikų kunigai.  Pagal skaičiavimus, tikimybė, kad katalikų kunigai seksualiai išnaudos vaikus, yra 36 kartus mažesnė, nei kalbant apie „normalius“ vyrus**. Iš visų nors kokį kontaktą su nepilnamečiais turinčių profesijų atstovų, statistiškai būtent kunigams yra pati mažiausia tikimybė tapti vaikų seksualiniais išnaudotojais.

Žinoma, kiekvienas nepilnamečių išnaudojimo Bažnyčioje atvejis yra blogas dalykas – besąlygiškai. Bet naujienų rengėjai turi liautis mulkint visuomenę iškeldami tik Bažnyčioje esantį blogį, o kitą – nutylėdami.

***

Vakar Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie su narkotikais sulaikytą kunigą. Žinia ne tik pasirodė, bet praktiškai visų naujienų puslapių buvo išmesta tiesiai į naujienų srauto viršų, visur su gražia Vilniaus Arkikatedros nuotrauka.

Lietuvoj žmonės su narkotikais sulaikomi dažnai, greičiausiai netgi kasdien. Apie tai kiekvieną savaitę netrūksta pranešimų Policijos departamento svetainėje. Sulaikant minimą kunigą, tai irgi nebuvo pavienis atvejis. Kaip 15min.lt sakė Vilniaus policijos vadovas Kęstutis Lančinskas, „Mes šiuo metu, tik šitom dienom, šią savaitę, atlikinėjom labai daug operacijų, buvo daug sulaikymų.“ Ką mes žinome apie kitus sulaikytuosius? Nieko. Gal tarp sulaikytų yra žinomų krepšinio klubų vadovų, mokytojų, gaisrininkų, Seimo narių padėjėjų, daininkų? Nepranešama… 

Tikėtina, jog sulaikytasis kun. Davainis iš tikro kaltas, nors pačiu sulaikymu kaltė dar neįrodoma (juk galėjo įsivelt kažkokia klaida, kol kas neaišku). Prieš 5 metus su narkotikų liekanomis sulaikytas kun. Kęstutis Dvareckas prisipažino pusę metų intensyviai vartojęs narkotikus, nuo ko jam vėliau teko ilgai gydytis. Pasveikusiam kunigui Bažnyčia atšaukė draudimą atlikti bet kokias kunigiškas pareigas, ir dabar jis pats darbuojasi padėdamas narkomanijos pragare atsidūrusiems žmonėms.

*

Sulaikytojo kun. Davainio istorija jau tapo proga žiniasklaidoje vėl užsipulti Bažnyčią, greta gėdingų antraščių dėti Arkikatedros nuotraukas pačiame portalų viršuje.

Bet narkomanija nėra Bažnyčios bėda. Tai visuomenės bėda. Visuomenės, iš kurios kyla kunigai, ir kurioje jie gyvena, pabaigę seminarijas. Drįsčiau spėti, kad tarp vyrų-kunigų narkomanijos paplitimas žymiai mažesnis nei tarp analogiško amžiaus vyrų, nesančių kunigais. Kreivų veidrodžių karalystėje galima įteigti priešingai.

Ar nėra taip, jog užmentant neproporcingus kaltinimus Bažnyčiai siekiama nukreipti šneką nuo tikrojo problemų rimtumo?

  • Bažnyčią visaip stengiamasi pavaizduoti kaip lytinių iškrypimų lizdą, nors jau vien šio striapsnio pradžioje pateikti faktai liudija priešingai. Pasaulyje, kuriame veši palaidumas ir pornografija, kuriame viena po kitos griūna šeimos, o erotiniai romanai yra perkamiausių knygų sąrašo viršuje, skrupulingai stengiamasi neišpasakytai išpūsti kiekvieną kunigo nukrypimą nuo celibato.
  • Kryžiaus žygiai ir Inkvizicija (nepaisant daugybės įvairių Bažnyčios atsiprašymų ir pnš.) toliau vertinami iš šiandieninės žmogaus teisių perspektyvos, tarsi užmirštant, kad karinis elgesys buvo vyraujantis tuo metu, ir sunku pasakyt, kaip viskas būtų atrodę, jei ne tam tikros Bažnyčios pastangos palaikyti taiką.

*

Neįtikėtiną Žano Talandžio pasveikimo nuo alkoholizmo ir atsivertimo į Katalikybę istoriją pasakojusio laidų ciklo vienoje dalių Žanas kalba apie tai, kaip laukdavo savo autoriteto suklupimo. Nuvažiavęs į Pakutuvėnuose esančią vienuolių bendruomenę sveikti, labai pasitikėjo vienu ten buvusiu vienuoliu Gediminu. Bet tuo pačiu tykodavo akimirkų, kai šis parodys silpnumą, pasielgs neteisingai. Žanui tai galėjo būti tarsi leidimas klysti (t.y. slyst atgal į savo alkoholio ydą) – juk jei jau tas vienuolis suklupo, tai kaip čia aš laikysiuos?..

Tai pastebėjęs, brolis Gediminas Žaną „nusivedė į koplyčią, parodė Nukryžiuotąjį ir pasakė: „Jei nori tiesos, jį sek, o ne mane persekiok. Aš esu tavo brolis, ir dar mažesnysis. Konferencijose kalbu sau, pamokslus sakau sau, kad nepamirščiau, kaip gyventi.“ Žanas pasveiko.

-

* – The Media Report

** – Apie celibato stebuklą

38 – paspausk ir pagirk!

Žiniasklaidos stereotipai: Bažnyčios atvejis

2013-01-19, parašė

Žiniasklaida vis dažniau stigmatizuoja ir karikatūrizuoja Bažnyčią, klijuodama jos mokymui „dogmatiškumo“ ir „atsilikimo“ etiketes. Dėl specifinės savo padėties žiniasklaidos atsakomybė yra itin didelė. Ji ne tik informuoja, bet ir formuoja žmonių požiūrį. Todėl nepriklausomai nuo savo pažiūrų turėtume nuolat kovoti prieš stereotipus žiniasklaidoje.

Neseniai delfi.lt ir kituose naujienų portaluose pasirodė naujienų agentūros BNS išversta AFP informacinė žinutė apie Filipinuose įtvirtintą „istorinį“ gimstamumo kontrolės įstatymą. Didžiąją dalį teksto užima namų šeimininkės Rosalie Cabenan išpažintis apie tai, kaip laikydamasi Katalikų Bažnyčios „dogmos“ nesinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis ši uoli katalikė pagimdė 22 vaikus. Dabar ji kaltina Bažnyčią, kam jai sugadino gyvenimą ir teigia labai pritarianti naujajam įstatymui.

Informacinėje žinutėje taip pat teigiama, kad Katalikų Bažnyčia Filipinuose daugiau kaip dešimtmetį vykdė sėkmingą lobistinę kampaniją ir baugino politikus, kad šie parlamente blokuotų gimstamumo kontrolės įstatymus. O apie svarbiausias to pasipriešinimo priežastis – beveik neužsimenama. Pateikiamas tik vienas argumentas, kad „poros, turinčios tiek daug netrokštamų vaikų, yra „iš dalies“ pačios kaltos, nes turėtų kontroliuoti savo lytinius poreikius.“

Žinoma, gali būti, kad šis tekstas – ankstesnio straipsnio tęsinys. Tikėtina, kad pirminėje publikacijoje Bažnyčios pozicija buvo atskleista aiškiau ir žinutės autorius tiesiog nenorėjo kartotis. Vis dėlto lietuvių kalba šis tekstas nėra tęstinis. Be to, iš straipsnio retorikos susidaro įspūdis, kad  Bažnyčia dogmatiškai (be jokių argumentų) kovoja prieš žmonių teisę laisvai gyventi savo lytinį gyvenimą.

Žurnalistų etikos kodeksas skelbia, kad gerbdamas nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjas turėtų pateikti kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių. Ypač tai būtina, kai viešojoje informacijoje atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus (5 straipsnis). Be to, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (6 straipsnis).

Būtent šie principai ir pažeisti BNS parengtoje informacinėje žinutėje. Gal formaliai pažeidimų ir nerastume – apie Bažnyčios poziciją užsimenama, bet bendrame kontekste tai visiškai nublaksta. Nors informaciją parengti profesionaliau nesudėtinga – užtenka įvesti du raktažodžius į googlą: „katalikai“ ir „kontracepcija“. Jau pirmojoje paieškos pozicijoje pasirodo labai išsamus moralinės teologijos profesorės Janet E. Smith straipsnis, nužvelgiantis Bažnyčios nusistatymo prieš kontracepciją pagrindinius argumentus. Verta pastebėti, kad šie argumentai visiškai suprantami ir netikintiesiems, nes apeliuoja ne į teologinius, o į biologinius ir sociologinius faktus (kontracepcija kenkia sveikatai, sutrikdo vaisingumą, skatina neištikimybę, padidina skyrybų tikimybę ir t.t.).

Telieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje startuoja Jungtinėje Karalystėje 2010 m. gimęs projektas „Kataliko balsas”, kurio tikslas – atvirai, pozityviai, racionaliai ir aiškiai komunikuoti katalikų poziciją Bažnyčiai bei visuomenei aktualiais klausimais. Iniciatyvos pradininkų paruošta komanda kviečia registruotis į mokymus „Kataliko balsas 2013”, kurie prasidės balandį.

Ir viltis – galbūt atsiradus daugiau profesionalių Bažnyčios pozicijos komentatorių, stereotipinį požiūrį į katalikybę skatinančių publikacijų spaudoje mažės.

-
Nuotrauka priklauso  VisualTreats
26 – paspausk ir pagirk!

Kreivi veidrodžiai ir protestas prieš Kristaus veido niekinimą

2012-10-07, parašė

Atnaujinimas (10.07 vakaras) Protestuotojai: Castellucci kviečia diskutuoti tik pagal sąrašą

-x-x-x-x-x-x-

Žinoma, (beveik) niekam gi interneto laikais nerūpi, koks protestas yra iš tiesų – svarbu tik tai, koks jis atrodo žiniasklaidoje. Ir šioji tą supranta.

  1. Visur kažin kodėl rašoma, jog žmonės protestavo prieš spektaklį. Nusišvilpt protestuotojams tas spektaklis. Protestuota prieš Kristaus veido niekinimą gi. Žiniasklaida visiškai nejaučia skirtumo.
  2. Prie Nacionalinio dramos teatro šį vakarą prieš Kristaus veido išniekinimą protestavo apie 150-200 žmonių. Iš jų apie 50 buvo jaunuoliai, daugybė – vidutinio amžiaus žmonės (jaunuolių tėvai ir ne tik). Tuo tarpu nuotraukose jų veidų tyčia vengiama, kai tuo tarpu pensininkai išskirtinai, neproporcingai gausiai ištransliuoti.
    Ne tai, kad jie buvo nereikalingi proteste ar panašiai… Bet veik vien jų rodymas iškraipo tikrovę.
  3. Nors buvo plačiai skelbiama, kad protestas prasideda 18:00, žurnalistai kažkodėl suėjo iš anksčiau (apie 17:00) ir itin intensyviai fiksavo tris priblūdusius pensininkus su nusmurgusiais nesubtiliais transparantais. Tuo tarpu nušviesti jaunų žmonių protestą ir jų mintis bei argumentus norėta daug mažiau. Matyt, šių žmonių žiniomis paremta ir rami šneka nelabai derinasi su žiniasklaidoj norimu pateikti protestuotojų-debilų stereotipu.
  4. Spragėsių (popkornų) dalinimas žmonėms, kurie su bilietais rankoje laukė eilėje į teatrą, buvo visiškai nefiksuotas kamerų. Dalino spragėsių maišelius iš spraginimo automato maždaug 10 jaunuolių. Galima drąsiai įtarti, jog kameros ignoravo tai piktybiškai. Mat kiti dalykai, kuriuos kameros žurnalistai norėjo fiksuoti, buvo ištransliuojami kone lazerio tikslumu ir greičiu.
  5. Kai kurie veikėjai (kaip kad S. Buškevičius, Kauno vicemeras) atvyko tik labai trumpam, nepaisant to, buvo nufotografuoti, vėliau plačiai minėti žiniasklaidoj. Iškart po nuotraukų padarymo dingo. Tuo tarpu visi 2 valandas lietuje mirkę protestuotojai žiniasklaidai buvo daug mažiau svarbūs.
  6. Iš kažkur tarp protestuotojų atsirado senolė su politinio turinio transparantais. Protesto organizatoriai aiškiai pabrėžė, kad bet kokiai politinei agitacijai šiame proteste ne vieta. Ponia gana greitai buvo pašalinta iš fotokamerų lauko. Nepaisant to, jos nuotraukų visur apstu. Ryškiai reikėjo žiniasklaidai protestą kaip politikų išmislą pristatinėti.

    Alfa.lt nuotrauka
  7. Išeinant spektaklio žiūrovams, kažkoks iš nežinia kur vos pasirodęs nesusipratėlis metė į šaligatvį vieną kiaušinį, nepaisydamas visų ligtolinių instrukcijų laikytis ramiai ir taikiai. Policija į tai, beje, nereagavo. Žinojo iš anksto? Sunku pasakyti.
    Bet Lietuvos ryto televizijos pavadinimas po to atrodė štai taip:

    Argi bereikia jums sakyt, kad tai absurdiškai ir visiškai neatitinka protesto nuotaikos ir esmės?..

Galima būtų šį sąrašą tęsti kuo ilgiausiai – gausu įspūdžių iš šio vakaro – bet gal pakaks ir tiek.

Visiškai nesigailiu prieš penketą dienų leidęsis į šį išbandymą, pareikalavusį daug jėgų, kūrybingumo, išteklių ir šaltų nervų. Ne taip lengva atsistoti skersai kelio didžiulei ir gerai organizuotai bei apmokėtai viešųjų ryšių mašinai su daugybe „laisvo“  žodžio fundamentalistų. Be galo dėkoju visiems įvairiai padėjusiems žmonėms.

Pasiekta nemažai. Apie tai galima skaityti pranešime spaudai.

-x-x-x-x-x-x-x-x-x-x-

Pabaigai:

“Mano gražusis šunie, mano gerasis šunie, mano brangusis ciuciū, ateik pauostyti šių puikių kvepalų, pirktų geriausioje miesto parfiumerijos krautuvėje.”

Ir šuo, vizgindamas uodega, – kas, aš tikiu, šiems varganiems padarams yra ženklas, atitinkąs šypseną ir juoką, – prisiartina ir smalsiai padeda savo drėgną nosį ant atkimštos bonkutės, po to, staiga su išgąsčiu atbulas pasitraukdamas, priekaištingai loja mane.

“Ak, varganas šunie, jei aš tau būčiau pasiūlęs išmatų, tu būtum uostęs jas su malonumu ir galbūt prarijęs. Tuo tu, nevertas mano liūdno gyvenimo bendre, esi panašus į publiką, kuriai niekad nereikia siūlyti ją erzinančių švelnių kvepalų, bet rūpestingai parinkto mėšlo.”

Charles Baudelaire “Šuo ir kvepalų bonkutė”

52 – paspausk ir pagirk!