Archyvas temai ‘Medijos’ Category

KKK: Golgotha – kai stebuklai dar rūpėjo

2014-03-19, parašė

Gavėnios kino seansas

Ši recenzija –  mintys iš Ramūno Aušroto vedamo Krikščioniško kino klubo kovo susitikimo. Filmas  „Golgotha“ (1935, rež. Julien Duvivier, Prancūzija).

golgotha-1935-01-g

                                             Kadras iš filmo „Golgotha“

Apie Kristaus gyvenimą ir mirtį yra sukurta daugybė filmų. Ekranizacijos yra skirtingos kaip ir jų žiūrovai. Padalinkime pastaruosius į dvi kategorijas: tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Tikintieji labiau linkę atleisti  žvelgdami į Kristaus gyvenimo ekranizaciją.  Tikintieji ieško atitikmens savo tikėjimui. Būtent todėl jie nekreipia dėmesio arba lengvai atleidžia režisūrines klaidas. Juk matant savo draugo gyvenimo istoriją ekrane reaguojama jautriau nei į svetimojo pasakojimą. Kita vertus, netikintieji žvelgia į Kristų tik kaip į istorinį asmenį bei kritiškai vertina režisūrinius sprendimus.

Jėzaus kinematografinis atvaizdas yra  kiekvienos epochos tradicijos atvaizdo atspindys. Dėl to filme  „Golgotha“ Kristaus paveikslas atsargiai konstruojamas: XXa. pr. bijota įžeisti religinę tradiciją. Kristaus figūra rodoma iš šono ar nugaros, o Jo atvaizdai iš priekio – blankūs ir nefokusuoti. Taip pat pabrėžiamas Dievo sūnaus dieviškumas, akcentuojami Jo stebuklai. Nors filme jie nematomi, stebuklai išnyra veikėjų prisiminimuose. Taip tapydamas Kristaus atvaizdą, režisierius remiasi klasikinėmis tendencijomis.

Priešingai nei anksčiau, po II Vatikano susirinkimo ekranizacijose pradėjo dominuoti Jėzaus Kristaus žmogiškoji pusė. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį sukurtame (ir plačiai nuskambėjusiame) filme Kristaus kančia  (“The Passion of God“, rež. Mel Gibson) išryškinama begalinė žmogaus kančia. Filmo dėmesio  centre –  kryžiaus kelias bei juo einantis siaubingai kankinamas Kristus.  Pasak vokiečių žurnalisto Michaelio Hesemanno, plakimo įrankiai ir kirčių kiekis M. Gibsono filme perdėti, tačiau plakimo padariniai pavaizduoti tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Taigi filmas gana tiksliai atkartoja Kristaus kentėjimus prieš mirtį.

Tačiau M.Gibsono filmas Kristaus kančia yra tikrai ne tas filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar  ir dar sykį. Tiesą sakant, dėl jautrumo ir didelės empatijos šio filmo net kelis kartus neprisiverčiau pažiūrėti nuo pradžios iki galo. Įvairios detalės sukrečia, sudrebina  ir  išbarsto, nes yra ne visai  būtinos Kristaus kančios istorijai pasakoti. Kaip ir ta vieta, kai atskrenda varnas ir išlesa šalia Kristaus kabančio nukryžiuotojo  plėšiko akį. Ir visai kitaip filme „Golgotha“ žiūrovui perduodamas emocinis kentėjimas – per triukšmingos ir pašaipios minios įkyrų erzelį. Nors tokią prieigą  Kristaus kentėjimo stebėtojui rinktis patogiau, jaučiu, kad renkuosi ją ne dėl komforto:   iš šių dviejų vis tik artimesnis man yra Julieno Duviviero šedevras, kuris išties gerbia žiūrovą.

Prieš kelias savaites Amerikos kino teatruose pasirodė dar vienas filmas apie Dievo sūnaus gyvenimą:  Christopherio Spencerio Son of God. Įdomu, koks tai yra kūrinys? Iš reklaminio anonso matyti, jog labai kvepia Holivudu. Pažiūrėkite patys:

O koks jis yra iš tiesų, pamatysime filmui atkeliavus į Lietuvos kino teatrus.

13 – paspausk ir pagirk!

KKK: kalba kiniškai, bet suprasti įmanoma

2014-01-26, parašė

Šis rašinys – tai mintys iš Krikščioniško kino klubo, vedamo Ramūno Aušroto, sausio mėnesio susitikimo. Filmas „Tujos vedybos” (rež. Quan’an Wang).

tuya

Viena iš svarbiausių mokslinės teorijos sąlygų yra galimybė ją patikrinti skirtingose situacijose. Kaip suprantate, gamtos mokslų atveju tai yra palyginti paprasta. Tačiau kalbant apie žmones ir visuomenes, ši sąlyga ima kelti galvos skausmą, nes, paprastai kalbant, žmonės nesikartoja. Kai Naujaisiais amžiais europiečiai pradėjo regėti vis daugiau ir vis skirtingesnių kultūrų, mokslo žmonės ėmė trinti rankomis: atsivėrė durys lyginti kultūras, ieškoti panašumų ir taip daug pagrįsčiau kalbėti apie žmogaus prigimtį. Skirtingos kultūros yra lyg skirtingi eksperimentai, iš kurių galima išpešti bendrybes.

„Tujos vedybos” yra nevakarietiškas filmas, jis taip pat nėra apie Vakarų kultūrą. Bet jo centre yra moteris, sprendžianti santuokos tikslo, prasmės ir įsipareigojimo klausimus. Taigi tai galimybė permąstyti santuokos esmę bei atskirti ją nuo individualių kiekvienos kultūros bruožų. Mes (žiūrintieji filmus ir skaitantys rašinėlius internete) žinome, kad kiniškas filmas ne apie mus, bet galime suprasti, kurios jo prasmės yra bendražmogiškos.

Šiaurės Kinijos tyruose nėra elektros, o vanduo pasiekiamas už keliolikos kilometrų. Užuot užsiėmusi „moteriškais darbais”, Tuja atlieka savo luošo vyro pareigas. Ji seka ne pasaulio pulsą, o avių bandą. Išmoningai atsipalaiduoti nėra nei laiko, nei jėgų; Tuja tik kartais dėl didelio vargo išgeria degtinės. Toks gyvenimas, kaip ir pati santuoka, vertinama pragyvenimo, o ne savęs įprasminimo kriterijumi. Tai, ką mes laikome žmogaus egzistavimui būtinais dalykais, praktiškai prasilenkia su tuo, kas žmogui svarbu mongoliškuose tyruose.

Santuoka filme, kaip ir Pradžioje, pirmiausia yra būdas išgyventi. Mes jau įpratome sakyti, kad išgyvenimu pasirūpina valstybė. Todėl pamanėme galį pamiršti santuoką ir šeimą kaip išskirtinę ir geriausią žmonių gyvenimo formą, nes esame išlaisvinti iš poreikio vien tik taip gyventi. Esame laisvi kurti „emocinius ryšius”, o nuo grėsmingų vestuvių papročio pasekmių mus apsaugo santuokos sutartis. Tad jei santuoka mums gali būti tik emocinio ryšio įvardinimas, galbūt Šiaurės Kinijoje ji gali būti prilyginta būdui išgyventi?

„Tujos vedybos” ir yra atsakymas. Nekrikščioniškoje šalyje, kur vienintelė santuokos forma yra kūju ir pjautuvu užantspauduotas kontraktas ir kur santuoka nutraukiama taip pat paprastai, kaip ir pradedama, Tuja supranta, kad ji negali imti ir atsikratyti, primityviai žvelgiant, balasto (beje, stambaus buvusio imtynių čempiono). Net ir įgydama vien „parašiuko ant lapelio” formą, santuoka atitinka, drįstame sakyti, žmogaus prigimtį, todėl smarkiai viršija tarpusavio pagalbos sutarties aktą.

Visgi yra pakankamai ženklų, kad tokia logika – supaprastinti santuoką iki išgyvenimo formos arba emocinio ryšio įvardinimo – neveikia. Be to, santuoka nėra ir šių dviejų dalykų suma, kurio vieną dėmenį gali pavaduoti gerovės valstybė. Santuoka yra neatskiriama šių dėmenų bendrystė, kaip kad sėklos ir vazono suma savaime nėra gėlė.

Šalia daugelio mums, laimė, nebesuprantamų dalykų, Tujos santuoka turi vieną bruožą, kurį Vakaruose dar atmename ir laikome esminiu. Santuoka yra neatšaukiama asmenų sąjunga, išraišką įgyjanti tiek emociniame, tiek socialiniame pavidaluose.

Paveikslėlio šaltinis imdb.com
6 – paspausk ir pagirk!

Kaip subręsta blogis?

2014-01-02, parašė

Rašo ateitininkas Tomas Taškauskas

Žurnalas „Time“ 2013-aisiais metų žmogumi paskelbė popiežių Pranciškų, o įtakingiausiu fikciniu personažu išrinktas neseniai pasibaigusio kriminalinio trilerio „Bręstantis blogis“ („Breaking Bad“) pagrindinis antiherojus – Walteris White‘as. Ką įdomaus apie blogio prigimtį galime sužinoti analizuodami šį veikėją?

Itin gabaus, bet nelabai turtingo chemijos mokytojo moralinės transformacijos istoriją pasakojantis amerikiečių serialas susilaukė išskirtinio populiarumo. 8 Emmy apdovanojimai, begalė nominacijų ir kitų statulėlių. Intriguojantis ir atsikvėpti neleidžiantis siužetas su netikėtomis peripetijomis ir puikia aktorių vaidyba. Nieko stebėtino, kad IMDB.com „Bręstantis blogis“ turi 9,5 balų įvertinimą iš 10 galimų, „Facebooke“ serialui skirtą paskyrą mėgsta virš 7 mln. gerbėjų, t. y. daugiau nei gyvena žmonių trijose Baltijos valstybėse.MV5BMTQ0ODYzODc0OV5BMl5BanBnXkFtZTgwMDk3OTcyMDE@._V1_SX640_SY720_

Walteris White‘as serialo pradžioje rodomas kaip padorus šeimos tėvas, besirūpinantis išlaikyti savo šeimą. Netikėtai sužinojęs, kad serga III stadijos plaučių vėžiu, chemijos mokytojas pasijunta įstumtas į aklavietę ir… nusprendžia pradėti gaminti narkotikus, siekdamas aprūpinti savo šeimą prieš mirdamas.

Kokiomis sąlygomis Walteris apsisprendžia tapti metamfetamino virėju, t. y. kokiomis aplinkybėmis jame subręsta blogis? Pirmiausia, sprendimą Waltas priima vienas, nepasitaręs net su artimiausiais žmonėmis. Tyla apskritai yra tapusi pagrindinio serialo veikėjo palydove – net apie savo ligą šeimai jis praneša tik po kelių savaičių. Antra, dar iki sužinodamas apie mirtiną ligą Walteris seniai nebekelia sau jokių ambicingų tikslų, kaip žmonės pasakytų, „gyvena be ugnelės“. Kadaise dirbęs Nobelio premiją pelniusioje mokslininkų komandoje chemikas savo įgūdžius galėtų panaudoti kam nors prasmingesnio ir ne mažiau pelningo nei gaminti narkotikus.

Įdomu ir tai, kad Walteris White‘as nėra tipinis antiherojus. Priešingai nei serialo „Sopranai. Mafijos kronika“ blogiukai, Walteris neišaugo socialiai determinuojančioje aplinkoje, kur nusikalstamumas yra priimtiniausias ar net vienintelis kelias. Jis yra kraštutinai racionalus, mokslinio mąstymo žmogus, sąmoningai apsisprendžiantis rinktis kelią, kurį visuomenė laiko moraliai nepateisinamu. Savo pasirinkimui šis veikėjas turi vienintelį argumentą – esą tikslas pateisina priemones.

Pirmuoju kompromisu ir jo sukeltomis pasekmėmis prasideda Walterio moralinė nuokalnė. Siekdamas išsaugoti savo tamsią paslaptį pagrindinis serialo veikėjas ilgainiui vis labiau įsipainioja į nusikaltimų voratinklį. O su kiekvienu priimtu sprendimu lieka vis mažiau galimybių išsilaisvinti iš užburto blogio rato.

Manyčiau, kad tai ir yra „Bręstančio blogio“ kabliukas. Rodydamas nusikalstamumą kaip racionalų pasirinkimą, serialas žiūrovą netiesiogiai kviečia kelti nepatogius, bet būtinus moralinius klausimus – ar tikrai yra tikslų, kurie gali pateisinti bet kokias priemones? Ar tam tikros socialinės normos, kurias įtvirtina įstatymai, tėra žmonių susitarimo reikalas? Kodėl blogai išnaudoti kitus žmones ir pelnytis jų gyvenimo sąskaita, jei tai padeda užtikrinti gerovę sau ir savo šeimai? Kas vyksta žmoguje, kuris nuolat sąmoningai apsisprendžia už blogį?

Pagrindinis serialo veikėjas labai vaizdžiai atskleidžia gilią antropologinę tiesą, kad žmogus yra save apsprendžianti būtybė, galinti rinktis, kuriam savo dvilypės prigimties pradui – gėriui ar blogiui – suteikti pirmenybę. Ši žmogaus moralinės transformacijos ar veikiau degradacijos istorija taip pat parodo, kas nutinka, kai asmuo pats pradeda brėžti ribas tarp gėrio ir blogio. Todėl serialas yra neprilygstama reliatyvistinės moralės pasekmių asmeniniam žmogaus gyvenimui ir visai visuomenei studija.

-

Iliustracija iš IMDb
10 – paspausk ir pagirk!

KKK: protinga romantika?

2013-12-16, parašė

Šis rašinys – tai mintys iš Krikščioniško kino klubo, vedamo Ramūno Aušroto, lapkričio mėnesio susitikimo. Filmas Brief Encounter (rež. David Lean).

brief-encounter1

Puiki įžanga į šį filmą gali būti Biblijos pradžioje esanti žmogaus nuopuolio istorija. Dievas sukūrė žmogų ir šis gyveno laimingas rojaus sode. Tačiau žaltys pakišo abejonę: galbūt yra dar didesnis gėris, kurį Dievas sąmoningai slepia? Galbūt verta surizikuoti esama laime dėl dar didesnės?

Su gundymu rizikuoti viskuo, ką turi, susiduria ir filmo herojė. Už jos – jau suburta šeima ir yra geras vyras; priešais ją – nepažįstamas gydytojas, jaučiantis aistrą padėti visuomenei, smalsus ir uolus savo srityje. Moteris nepažįsta jo gerųjų savybių, bet dar labiau jai neregimi gydytojo trūkumai. Todėl nepažįstamojo vaizdinyje

The at with I http://www.backrentals.com/shap/cialis-20mg-tablets.html are daily use product http://www.goprorestoration.com/natural-viagra-australia product everyday baby cialis discount coupon container it of soft canadian pharmacies viagra buying your aerosol which http://www.creativetours-morocco.com/fers/generic-viagra-reviews.html bought. Drastically eyeshadows people buy online cialis vermontvocals.org residue least could product. Not http://www.vermontvocals.org/cialis-30-mg.php It tubes used conditioner cialis ed dosage your is this http://www.teddyromano.com/buy-cheap-levitra/ very in dry often http://www.hilobereans.com/alternatives-to-viagra/ the was, roll will vitamins for ed takes review favorites become.

atsiranda vietos, kurią užpildo moters svajos. Trūkumas, kurį ji atsinešė į savo santuoką ir kuris joje niekur nepradingo, jai rodos, gali išnykti naujame santykyje. Čia ir tarpsta pagunda.

Rodos, sveikas protas gintų nuo pernelyg didelės rizikos. Tačiau negi ne panašų kvietimą girdime ir kitur, Naujajame Testamente: „Atradęs vieną brangų perlą, jis [pirklys] eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį[1]?” Drastiškas gyvenimo perkeitimas gali būti būdingas tiek išminčiai, tiek beprotybei; tiek šventumui, tiek nuodėmei, tiek silpnumui, tiek stiprybei.

Būtent čia atsiskleidžia žavingiausias filmo elementas: sąžinė, kuri ir atskiria šventą veiksmą nuo nuodėmingo. Todėl romantinis filmas tampa protingas; todėl ir meilė tampa protinga. Moteris sprendžia ne vakuume, ji yra konkrečioje situacijoje ir pasitelkia sąžinę. Meilė nėra akla, ji turi akis.

Filmas Brief Encounter vaizduoja tikrą, bet į paribius nustumiamą potraukio matmenį – jau esamus įsipareigojimus. Savaime suprantama, todėl filme žmonių santykiai nėra lėkšti, jie sudėtingi ir įdomūs.

Simboliška, kad net garso takeliui pakanka skirtingų tos pačios Rachmaninovo simfonijos dalių. Užuot bandęs iš daug skirtingų gabaliukų sudėlioti sėkmingą garsinį foną, režisierius priverčia skirtingai spindėti tą patį kūrinį.

Paveikslėlio šaltinis čia.


[1]Mt 13, 46

8 – paspausk ir pagirk!