Neliberaliai.

Pastarieji du mėnesiai žiniasklaidos dėmesio Katalikų Bažnyčiai buvo dosnesni nei visi praėję metai, jei ne du. Nėra ko stebėtis – Benedikto XVI pasitraukimas ir naujo popiežiaus rinkimai kuriam laikui prikaustė viso pasaulio reporterių akis į mažiausią pasaulyje valstybę. Vien ko vertos valandų valandas trukusios tiesioginės kamino transliacijos. Minutė televizijos eterio tokia brangi ne todėl, kad tai būtų koks labai retas produktas – aukso kiaušinis, o todėl, kad jos galia yra nepamatuojama. Kovo mėnesį lietuvis beveik galėjo pagalvoti, jog gyvena katalikiškoje valstybėje.

Jau pranešęs apie savo pasitraukimą Benediktas XVI paskutinį kartą susitiko su Romos diecezijos kunigais ir seminaristais. Kalbėjo apie Vatikano II Susirinkimą. Pokalbyje nuskambėjo šis tas, sakykime, netikėto: dabar jau popiežius emeritas tąkart pasakė, kad virtualus susirinkimas buvo stipresnis už tikrąjį susirinkimą. Jis neturėjo omeny ko nors panašaus į „Skype“ konferenciją – juk kalba eina apie 1962-uosius. Kokią žinią kaip savotišką palikimą jis norėjo perduoti, atsisveikindamas su esama ir būsima Romos kunigija? Benediktas XVI, popiežius, pats dalyvavęs Vatikano II Susirinkime, įspėjo jaunuosius būsimus kunigus, jog jų kartos uždavinys yra atkovoti Bažnyčiai šį garsųjį Susirinkimą. Atkovoti jį iš žiniasklaidos!

„Įvyko du susirinkimai: Tėvų Susirinkimas, tikrasis, bet taip pat ir žiniasklaidos susirinkimas. Tai buvo tarsi susirinkimas susirinkime, pats iš savęs, ir pasaulis suvokė tikrąjį Susirinkimą būtent per šį, žiniasklaidos, susirinkimą.“ – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, žiniasklaida, kuri turi savitą logiką, savitą pasaulio supratimo būdą, kaip pagrindinis bei galingiausias Susirinkimo Tėvų ir likusio pasaulio tarpininkas pasinaudojo šia galia tarpininkauti ir perdavė Susirinkimo žinią šiek tiek kitokią – kai Tėvai sprendė teologinius ginčus, žiniasklaida kalbėjo apie politines kovas dėl galios; kai Tėvai mąstė apie liturgiją kaip tikėjimo aktą, žiniasklaida kėlė suprantamumo, paprastumo, žmonių buvimo kartu pirmenybę liturgijoje ir pan. Benediktas XVI su liūdesiu pripažino, kad šis žinios „perdavimas“ paveikė netgi tai, kaip po Susirinkimo buvo įgyvendinta liturgijos reforma. Žiniasklaida minta sensacijomis, o Katalikų Bažnyčioje vienintelė sensacija įvyko prieš du tūkstančius metų – iki dabar svarbiausias Bažnyčios uždavinys yra išlaikyti ir perduoti žinią apie tą įvykį nepakeistą. Ar gali būti labiau skirtingi uždaviniai?

Besivaikydama sensacijų šį mėnesį žiniasklaida pasauliui pristatė visa, ką tik pajėgė sužinoti apie konklavos užkulisius: ką valgys, kaip bus ribojamas mobilusis ryšys, kokiu popieriumi užklijuos langus. Pamiršo pridėti tik, kad pagrindinis tokio slaptumo tikslas – ne paslėpti popiežiaus rinkimus, bet apsiginti nuo išorės, pirmiausia – žiniasklaidos, spaudimo. O šioji dirbo išsijuosusi: vardino jai tinkamus kandidatus, sudarinėjo būsimo popiežiaus darbotvarkę pagal jai svarbius klausimus, uoliai švietė, ko trūksta Bažnyčiai, ir dar uoliau kedeno besitraukiančio popiežiaus gyvenimo istoriją, paaiškindama, ką šis, anot jos, negerai daręs, kodėl iš tikrųjų jis besitraukiąs. Kas gali geriau patraukti skaitytojo akį, jei ne straipsniai „Kodėl, kas ir kaip iš tikrųjų“? Čia leistina viskas, iš tikrųjų galima rašyti tai, kas dideliais žingsniais peržengia žurnalistikos etikos kodeksą, netgi sovietinės žurnalistikos etikos kodeksą.

Ar kas nors pasikeitė konklavai pasibaigus popiežiaus Pranciškaus išrinkimu? Žiniasklaida ir toliau turi savų uždavinių. Vienas jų – išryškinti ir pabrėžti Benedikto XVI ir popiežiaus Pranciškaus skirtumus. „Mielas mažasis Pranciškus myli kūdikius ir atsisako avėti tuos siaubingus blogus raudonus batus [...], priešingai nei piktasis senas Benediktas, kuris nekentė kūdikių ir mindžiojo vargšus savo prabangiais raudonais batais.“ – gana taikliai dabar vyraujantį toną užgriebė Michael Voris, kalbėdamas apie žiniasklaidos siekį įvirtinti žmonių galvose mintį, jog šie popiežiai iš esmės skirtingi.

Čia slypi kur kas daugiau nei intencija dar sykį įgelti asmeniškai Benediktui XVI. Puolant jo asmenį, norima pakirsti pasitikėjimą tuo, ką jis skelbė – Bažnyčios mokymu. Remdamiesi nuotrupomis to, ką kažkada praeityje yra sakęs dabartinis popiežius, bei tuo, ką jis galbūt pasakys ateityje, sekuliariosios žiniasklaidos atstovai jau pačiomis pirmosiomis šio popiežiaus pontifikato dienomis bando įteikti, kad dabartinis popiežius ir jo pirmtakas yra iš esmės skirtingi, taip labai palengvindami sau užduotį ateityje selektyviai rinkti citatas iš dabartinio popiežiaus pamokslų, kad galėtų iškraipyti jo žodžius ir kalbėti pasauliui apie savo bažnyčią.

Taigi klausimas štai koks: kiek katalikų pažįsta tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią? kiek netikinčiųjų kritikuoja tikrąją, o ne žiniasklaidos bažnyčią?

-

Nuotrauka priklauso configmd.

Komikso šaltinis.

24 – paspausk ir pagirk!

Tikimybė vaikui būti lytiškai išnaudojamu mokytojo Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daugiau nei šimtą kartų didesnė nei būti lytiškai išnaudojamu Katalikų Bažnyčios kunigo. Šis tyrimuose išaiškintas* faktas skamba pribloškiamai, turint omeny, jog būtent JAV yra naujienose pateikiama kaip šalis, kurioje kunigai intensyviausiai išnaudoja mažamečius.

2010 m. JAV buvo pranešti 65 527 vaikų lytinio išnaudojimo atvejai, tik 8 pranešimuose (0,012% !) kaltinami katalikų kunigai.  Pagal skaičiavimus, tikimybė, kad katalikų kunigai seksualiai išnaudos vaikus, yra 36 kartus mažesnė, nei kalbant apie „normalius“ vyrus**. Iš visų nors kokį kontaktą su nepilnamečiais turinčių profesijų atstovų, statistiškai būtent kunigams yra pati mažiausia tikimybė tapti vaikų seksualiniais išnaudotojais.

Žinoma, kiekvienas nepilnamečių išnaudojimo Bažnyčioje atvejis yra blogas dalykas – besąlygiškai. Bet naujienų rengėjai turi liautis mulkint visuomenę iškeldami tik Bažnyčioje esantį blogį, o kitą – nutylėdami.

***

Vakar Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie su narkotikais sulaikytą kunigą. Žinia ne tik pasirodė, bet praktiškai visų naujienų puslapių buvo išmesta tiesiai į naujienų srauto viršų, visur su gražia Vilniaus Arkikatedros nuotrauka.

Lietuvoj žmonės su narkotikais sulaikomi dažnai, greičiausiai netgi kasdien. Apie tai kiekvieną savaitę netrūksta pranešimų Policijos departamento svetainėje. Sulaikant minimą kunigą, tai irgi nebuvo pavienis atvejis. Kaip 15min.lt sakė Vilniaus policijos vadovas Kęstutis Lančinskas, „Mes šiuo metu, tik šitom dienom, šią savaitę, atlikinėjom labai daug operacijų, buvo daug sulaikymų.“ Ką mes žinome apie kitus sulaikytuosius? Nieko. Gal tarp sulaikytų yra žinomų krepšinio klubų vadovų, mokytojų, gaisrininkų, Seimo narių padėjėjų, daininkų? Nepranešama… 

Tikėtina, jog sulaikytasis kun. Davainis iš tikro kaltas, nors pačiu sulaikymu kaltė dar neįrodoma (juk galėjo įsivelt kažkokia klaida, kol kas neaišku). Prieš 5 metus su narkotikų liekanomis sulaikytas kun. Kęstutis Dvareckas prisipažino pusę metų intensyviai vartojęs narkotikus, nuo ko jam vėliau teko ilgai gydytis. Pasveikusiam kunigui Bažnyčia atšaukė draudimą atlikti bet kokias kunigiškas pareigas, ir dabar jis pats darbuojasi padėdamas narkomanijos pragare atsidūrusiems žmonėms.

*

Sulaikytojo kun. Davainio istorija jau tapo proga žiniasklaidoje vėl užsipulti Bažnyčią, greta gėdingų antraščių dėti Arkikatedros nuotraukas pačiame portalų viršuje.

Bet narkomanija nėra Bažnyčios bėda. Tai visuomenės bėda. Visuomenės, iš kurios kyla kunigai, ir kurioje jie gyvena, pabaigę seminarijas. Drįsčiau spėti, kad tarp vyrų-kunigų narkomanijos paplitimas žymiai mažesnis nei tarp analogiško amžiaus vyrų, nesančių kunigais. Kreivų veidrodžių karalystėje galima įteigti priešingai.

Ar nėra taip, jog užmentant neproporcingus kaltinimus Bažnyčiai siekiama nukreipti šneką nuo tikrojo problemų rimtumo?

• Bažnyčią visaip stengiamasi pavaizduoti kaip lytinių iškrypimų lizdą, nors jau vien šio striapsnio pradžioje pateikti faktai liudija priešingai. Pasaulyje, kuriame veši palaidumas ir pornografija, kuriame viena po kitos griūna šeimos, o erotiniai romanai yra perkamiausių knygų sąrašo viršuje, skrupulingai stengiamasi neišpasakytai išpūsti kiekvieną kunigo nukrypimą nuo celibato.
• Kryžiaus žygiai ir Inkvizicija (nepaisant daugybės įvairių Bažnyčios atsiprašymų ir pnš.) toliau vertinami iš šiandieninės žmogaus teisių perspektyvos, tarsi užmirštant, kad karinis elgesys buvo vyraujantis tuo metu, ir sunku pasakyt, kaip viskas būtų atrodę, jei ne tam tikros Bažnyčios pastangos palaikyti taiką.

*

Neįtikėtiną Žano Talandžio pasveikimo nuo alkoholizmo ir atsivertimo į Katalikybę istoriją pasakojusio laidų ciklo vienoje dalių Žanas kalba apie tai, kaip laukdavo savo autoriteto suklupimo. Nuvažiavęs į Pakutuvėnuose esančią vienuolių bendruomenę sveikti, labai pasitikėjo vienu ten buvusiu vienuoliu Gediminu. Bet tuo pačiu tykodavo akimirkų, kai šis parodys silpnumą, pasielgs neteisingai. Žanui tai galėjo būti tarsi leidimas klysti (t.y. slyst atgal į savo alkoholio ydą) – juk jei jau tas vienuolis suklupo, tai kaip čia aš laikysiuos?..

Tai pastebėjęs, brolis Gediminas Žaną „nusivedė į koplyčią, parodė Nukryžiuotąjį ir pasakė: „Jei nori tiesos, jį sek, o ne mane persekiok. Aš esu tavo brolis, ir dar mažesnysis. Konferencijose kalbu sau, pamokslus sakau sau, kad nepamirščiau, kaip gyventi.“ Žanas pasveiko.

-

* – The Media Report

** – Apie celibato stebuklą

36 – paspausk ir pagirk!

Žiniasklaida vis dažniau stigmatizuoja ir karikatūrizuoja Bažnyčią, klijuodama jos mokymui „dogmatiškumo“ ir „atsilikimo“ etiketes. Dėl specifinės savo padėties žiniasklaidos atsakomybė yra itin didelė. Ji ne tik informuoja, bet ir formuoja žmonių požiūrį. Todėl nepriklausomai nuo savo pažiūrų turėtume nuolat kovoti prieš stereotipus žiniasklaidoje.

Neseniai delfi.lt ir kituose naujienų portaluose pasirodė naujienų agentūros BNS išversta AFP informacinė žinutė apie Filipinuose įtvirtintą „istorinį“ gimstamumo kontrolės įstatymą. Didžiąją dalį teksto užima namų šeimininkės Rosalie Cabenan išpažintis apie tai, kaip laikydamasi Katalikų Bažnyčios „dogmos“ nesinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis ši uoli katalikė pagimdė 22 vaikus. Dabar ji kaltina Bažnyčią, kam jai sugadino gyvenimą ir teigia labai pritarianti naujajam įstatymui.

Informacinėje žinutėje taip pat teigiama, kad Katalikų Bažnyčia Filipinuose daugiau kaip dešimtmetį vykdė sėkmingą lobistinę kampaniją ir baugino politikus, kad šie parlamente blokuotų gimstamumo kontrolės įstatymus. O apie svarbiausias to pasipriešinimo priežastis – beveik neužsimenama. Pateikiamas tik vienas argumentas, kad „poros, turinčios tiek daug netrokštamų vaikų, yra „iš dalies“ pačios kaltos, nes turėtų kontroliuoti savo lytinius poreikius.“

Žinoma, gali būti, kad šis tekstas – ankstesnio straipsnio tęsinys. Tikėtina, kad pirminėje publikacijoje Bažnyčios pozicija buvo atskleista aiškiau ir žinutės autorius tiesiog nenorėjo kartotis. Vis dėlto lietuvių kalba šis tekstas nėra tęstinis. Be to, iš straipsnio retorikos susidaro įspūdis, kad  Bažnyčia dogmatiškai (be jokių argumentų) kovoja prieš žmonių teisę laisvai gyventi savo lytinį gyvenimą.

Žurnalistų etikos kodeksas skelbia, kad gerbdamas nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjas turėtų pateikti kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių. Ypač tai būtina, kai viešojoje informacijoje atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus (5 straipsnis). Be to, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (6 straipsnis).

Būtent šie principai ir pažeisti BNS parengtoje informacinėje žinutėje. Gal formaliai pažeidimų ir nerastume – apie Bažnyčios poziciją užsimenama, bet bendrame kontekste tai visiškai nublaksta. Nors informaciją parengti profesionaliau nesudėtinga – užtenka įvesti du raktažodžius į googlą: „katalikai“ ir „kontracepcija“. Jau pirmojoje paieškos pozicijoje pasirodo labai išsamus moralinės teologijos profesorės Janet E. Smith straipsnis, nužvelgiantis Bažnyčios nusistatymo prieš kontracepciją pagrindinius argumentus. Verta pastebėti, kad šie argumentai visiškai suprantami ir netikintiesiems, nes apeliuoja ne į teologinius, o į biologinius ir sociologinius faktus (kontracepcija kenkia sveikatai, sutrikdo vaisingumą, skatina neištikimybę, padidina skyrybų tikimybę ir t.t.).

Telieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje startuoja Jungtinėje Karalystėje 2010 m. gimęs projektas „Kataliko balsas”, kurio tikslas – atvirai, pozityviai, racionaliai ir aiškiai komunikuoti katalikų poziciją Bažnyčiai bei visuomenei aktualiais klausimais. Iniciatyvos pradininkų paruošta komanda kviečia registruotis į mokymus „Kataliko balsas 2013”, kurie prasidės balandį.

Ir viltis – galbūt atsiradus daugiau profesionalių Bažnyčios pozicijos komentatorių, stereotipinį požiūrį į katalikybę skatinančių publikacijų spaudoje mažės.

-

Nuotrauka priklauso  VisualTreats

25 – paspausk ir pagirk!

Atnaujinimas (10.07 vakaras) Protestuotojai: Castellucci kviečia diskutuoti tik pagal sąrašą

-x-x-x-x-x-x-

Žinoma, (beveik) niekam gi interneto laikais nerūpi, koks protestas yra iš tiesų – svarbu tik tai, koks jis atrodo žiniasklaidoje. Ir šioji tą supranta.

1. Visur kažin kodėl rašoma, jog žmonės protestavo prieš spektaklį. Nusišvilpt protestuotojams tas spektaklis. Protestuota prieš Kristaus veido niekinimą gi. Žiniasklaida visiškai nejaučia skirtumo.
2. Prie Nacionalinio dramos teatro šį vakarą prieš Kristaus veido išniekinimą protestavo apie 150-200 žmonių. Iš jų apie 50 buvo jaunuoliai, daugybė – vidutinio amžiaus žmonės (jaunuolių tėvai ir ne tik). Tuo tarpu nuotraukose jų veidų tyčia vengiama, kai tuo tarpu pensininkai išskirtinai, neproporcingai gausiai ištransliuoti.
   Ne tai, kad jie buvo nereikalingi proteste ar panašiai… Bet veik vien jų rodymas iškraipo tikrovę.
3. Nors buvo plačiai skelbiama, kad protestas prasideda 18:00, žurnalistai kažkodėl suėjo iš anksčiau (apie 17:00) ir itin intensyviai fiksavo tris priblūdusius pensininkus su nusmurgusiais nesubtiliais transparantais. Tuo tarpu nušviesti jaunų žmonių protestą ir jų mintis bei argumentus norėta daug mažiau. Matyt, šių žmonių žiniomis paremta ir rami šneka nelabai derinasi su žiniasklaidoj norimu pateikti protestuotojų-debilų stereotipu.
4. Spragėsių (popkornų) dalinimas žmonėms, kurie su bilietais rankoje laukė eilėje į teatrą, buvo visiškai nefiksuotas kamerų. Dalino spragėsių maišelius iš spraginimo automato maždaug 10 jaunuolių. Galima drąsiai įtarti, jog kameros ignoravo tai piktybiškai. Mat kiti dalykai, kuriuos kameros žurnalistai norėjo fiksuoti, buvo ištransliuojami kone lazerio tikslumu ir greičiu.
5. Kai kurie veikėjai (kaip kad S. Buškevičius, Kauno vicemeras) atvyko tik labai trumpam, nepaisant to, buvo nufotografuoti, vėliau plačiai minėti žiniasklaidoj. Iškart po nuotraukų padarymo dingo. Tuo tarpu visi 2 valandas lietuje mirkę protestuotojai žiniasklaidai buvo daug mažiau svarbūs.
6. Iš kažkur tarp protestuotojų atsirado senolė su politinio turinio transparantais. Protesto organizatoriai aiškiai pabrėžė, kad bet kokiai politinei agitacijai šiame proteste ne vieta. Ponia gana greitai buvo pašalinta iš fotokamerų lauko. Nepaisant to, jos nuotraukų visur apstu. Ryškiai reikėjo žiniasklaidai protestą kaip politikų išmislą pristatinėti.
   
   Alfa.lt nuotrauka
7. Išeinant spektaklio žiūrovams, kažkoks iš nežinia kur vos pasirodęs nesusipratėlis metė į šaligatvį vieną kiaušinį, nepaisydamas visų ligtolinių instrukcijų laikytis ramiai ir taikiai. Policija į tai, beje, nereagavo. Žinojo iš anksto? Sunku pasakyti.
   Bet Lietuvos ryto televizijos pavadinimas po to atrodė štai taip:
   
   Argi bereikia jums sakyt, kad tai absurdiškai ir visiškai neatitinka protesto nuotaikos ir esmės?..

Galima būtų šį sąrašą tęsti kuo ilgiausiai – gausu įspūdžių iš šio vakaro – bet gal pakaks ir tiek.

Visiškai nesigailiu prieš penketą dienų leidęsis į šį išbandymą, pareikalavusį daug jėgų, kūrybingumo, išteklių ir šaltų nervų. Ne taip lengva atsistoti skersai kelio didžiulei ir gerai organizuotai bei apmokėtai viešųjų ryšių mašinai su daugybe „laisvo“  žodžio fundamentalistų. Be galo dėkoju visiems įvairiai padėjusiems žmonėms.

Pasiekta nemažai. Apie tai galima skaityti pranešime spaudai.

-x-x-x-x-x-x-x-x-x-x-

Pabaigai:

“Mano gražusis šunie, mano gerasis šunie, mano brangusis ciuciū, ateik pauostyti šių puikių kvepalų, pirktų geriausioje miesto parfiumerijos krautuvėje.”

Ir šuo, vizgindamas uodega, – kas, aš tikiu, šiems varganiems padarams yra ženklas, atitinkąs šypseną ir juoką, – prisiartina ir smalsiai padeda savo drėgną nosį ant atkimštos bonkutės, po to, staiga su išgąsčiu atbulas pasitraukdamas, priekaištingai loja mane.

“Ak, varganas šunie, jei aš tau būčiau pasiūlęs išmatų, tu būtum uostęs jas su malonumu ir galbūt prarijęs. Tuo tu, nevertas mano liūdno gyvenimo bendre, esi panašus į publiką, kuriai niekad nereikia siūlyti ją erzinančių švelnių kvepalų, bet rūpestingai parinkto mėšlo.”

Charles Baudelaire “Šuo ir kvepalų bonkutė”

52 – paspausk ir pagirk!

Girdėjau tokį pasakojimą. Kai pernai per Arabų pavasarį prasidėjo neramumai Tunise, Egipte esančių ambasadų atstovai susirinko pasidalint nuomonėmis, ar kažkas panašaus gali įvykti ir Egipte. Buvo ketvirtadienis. Visi sutarė, kad čia specifika visiškai kitokia. Tunisas yra Tunisas, ten kitaip. O čia Egiptas – to nebus.

Penktadienį viskas prasidėjo.

*

Maironis labai mėgo stovimuosius rašomuosius stalus. Tokie buvo madingi tarp turtuolių 18-19 amžiais. Sako, sveikesni jie už paprastus, prie kurių sėdima.

Maironio metai. Mada sugrįš?

*

„Didžiausias švietimo sistemos iššūkis – mokinių mažėjimas, kasmet po maždaug 20 tūkstančių. Logiška, jog mažėjančiam moksleivių skaičiui reikia ir mažesnio skaičiaus pedagogų – neįmanoma jų visų išlaikyti, jei nėra ką mokyti. Tokia realybė“, – teigė G. Steponavičius.

IQ

*

Girdėjau gandą, kad Švietimo ministerijoje jau patvirtinta programa, pagal kurią visi Lietuvos penktokai gaus po planšetinį kompiuterį. Nors net nelabai aišku, kur jo vieta mokymosi programose, kokią paskirtį jis atliks ir kaip padės ugdyt mokinius.

Prisimenu Dotnuvos biblioteką, kur kelis kartus teko naudotis internetu. Nepriekaištingi kompiuteriai, greitas ryšys. O vieninteliai vartotojai – būrys 8-15 metų vaikų, kurie ten visą dieną žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Dokumentuose, žinoma, atrodo, kad kompiuteriai labai stipriai naudojami dotnuviečių.

*

Preš keletą metų Harvardo medicinos mokyklos mokslininkas Izaokas Kohainas (Isaac Kohane) paskelbė  studiją, kurioje nagrinėjo mokslinius tyrimus. Šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti fizinio mokslininkų nuotolio poveikį tyrimo kokybei. Kohainas išanalizavo daugiau nei trisdešimt penkis tūkstančius recenzuotų tyrimų, nustatydamas tikslias tyrimo bendraautorių buvimo vietas. Tuomet jis, suskaičiavęs vėlesnius pacitavimus mokslinėje literatūroje, įvertino tyrimų kokybę. Apdorojus duomenis išryškėjo aiški sąsaja: kai bendraautoriai dirbdavo arčiau, tikimybė parašyti aukštos kokybės darbą augdavo. Geriausi tyrimai buvo atlikti mokslininkams dirbant ne didesniu nei dešimties metrų atstumu vienas nuo kito. Rečiausiai cituojami darbai dažniausiai buvo atlikti autorių, dirbusių kilometro ar didesniu atstumu. „Jeigu norima, kad žmonės dirbtų kartu kuo našiau, šio tyrmo išvados patvirtina būtinybę sukurti struktūras, skatinančias dažną spontanišką fizinį bendravimą, – sako Kohainas, –Net šioje mokslo eroje, kai tyrėjai praleidžia labai daug laiko internete, vis dar ypatingai svarbu sukurti jaukias, artimas erdves.“

Gabaliukas išverstas iš straipsnio „The Brainstorming Myth“ žurnale „The NewYorker“

*

Skoningai (bet kartu labai paprastai) apsirengusi pagyvenusi moteris stovi autobusų stotelėje ir skaito straipsnį „Didžiausios stiliaus klaidos“ moteriškame žurnale. Pavasaris, Vilnius.

-

Nuotrauka su pastatais priklauso Steve-h

0 – paspausk ir pagirk!

Šeštadienį portale Delfi pasirodė įdomus interviu iš naujausio žurnalo Valstybė numerio. Žurnalistė Aušra Radzevičiūtė kalbina vieną turtingiausių ir, sakytum, įtakingiausių Lietuvos verslininkų, koncerno „MG Baltic” prezidentą Darių Mockų.

Štai pora jo atsakymų į klausimus apie žiniasklaidą.

- Jūs valdote ir žiniasklaidos grupę. Kas tai – verslo diversifikavimas ar vis dėlto įtakos darymo priemonė?

- Tai – verslas. Žiniasklaidos verslas yra toks pats, kaip ir bet koks kitas verslas. Žinoma, galima rasti niuansų, bet kiekvienas verslas turi savo specifiką. Taip, LNK nominuojama kaip matomiausia koncerno „MG Baltic“ įmonė, bet tai yra verslas. Reklamos rinkos dalyvis, kuris sutraukia auditoriją ir sugeba rodyti tai, ką žmonės žiūri, vadinasi, gali parduoti reklamą. O jeigu veikia neefektyviai arba transliuoja nežiūrimas laidas, tai jau nebe verslas, bet subsidijuojamas vienetas. Lietuvos žiniasklaidoje yra ir tokių vienetų.

- Negi neigsite, kad žiniasklaidos priemonė yra įtakos darymo įrankis?

- Priklauso nuo to, kurioje vietoje. Taip, televizijos poveikis didelis, bet tai tik vienas informavimo šaltinių. Tai didelės diskusijos objektas. Kas leidžia daryti daugiausia įtakos? Žinių blokas. O žinios vis dėlto sudaro labai mažą viso transliavimo tinklelio dalį. Žinoma, jei kalbame apie įtaką, televizija turi didesnį svorį, nei, tarkim, „Stumbro“ degtinė, bet šito tikrai nemistifikuočiau.

Visą interviu tekstą galite perskaityt portale Delfi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – stulbinantis nuoširdumas. Mockus atvirai ir net gana ciniškai pareiškia, kad savo televizija jis tiesiog daro pinigus. Nemanykite, žiūrovai, kad man rūpi jums pateikti visapusišką informaciją, aukšto lygio kultūrinę programą – apie kažkokį jūsų skonio ugdymą galite net negalvoti. Man rūpi parduoti reklamą (galima pridurti – kad ir paslėptą).

Sveikinimai p. Mockui už tokį nuoširdumą (tikrai nemanau, kad LNK šiuo atžvilgiu yra kažkokia išimtis žiniasklaidos rinkoje) ir užuojauta visiems televizijos žiūrovams.

Kita vertus, paklaustas apie tai, ar – šalia pinigų darymo – žiniasklaida nėra ir įtakos darymo priemonė, Mockaus nuoširdumo jau nė ženklo. Turbūt iš tiesų televizijos ekranuose kurį laiką karaliavęs šaipymasis iš visų už griežtus alkoholio reklamos apribojimus pasisakančių politikų buvo visiškai neefektyvus. Juk žmonės kalba, kad LNK (o kartu ir kitos „MG Baltic” koncerno įmonės, degtinę varančios AB „Stumbras”) interesams ginti prireikė net siųsti savo teisininką rašyti atitinkamas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas.

Taigi jei kam žiūrint žinias – paprastas ar dviračio – pasirodys, kad jose nuolat pabrėžiamos vienų politikų ydos, o kitų dorybės, jūs greičiausiai klystate. Gi žiniasklaida taip nesielgia, juk ji – prastas įtakos darymo įrankis.

Arba: tiesiog tokia keista ta Lietuvos visuomenė – apie pinigų troškimą joje galima kalbėti visiškai atvirai, o apie įtakos troškimą – tabu.

Arba: pasimokykit, vaikai. Jei norit užsidirbti pinigų, galit apie tai visiems garsiai kalbėti – tai greičiausiai Jums nepakenks, o gal net ir padės. Bet jei norit įgyti įtakos, kartais geriau prikąst liežuvį ir smarkiai apie tai nesiafišuot.

Apie moteris bus kitą kartą.

–

Monetų nuotrauka priklauso  Chris_J, aut. teisės.

1 – paspausk ir pagirk!

Yra toks gandas, jog su „Coca-Cola“ esą labai neblogai galima plauti tualetus, radiatorius ir panašiai – jos savybės tam tinka. Nežinau, ar tai tiesa, tačiau bent smegenis plauti tinka puikiai. Tiesa, ne pats gėrimas, o jo reklamos.

Siūlau paskirti keletą minučių penkiems trumpiems video siužetams. Juos žiūrint reikia turėti galvoje faktą, jog reklama atspindi tam tikras (besiformuojančias) visuomenės elgesio normas, per jų prizmę įtaigiai pateikia savo produktą ir taip tas normas įtvirtina dar labiau.

1.

Vyras mato aplinką per savo ligos – akivaizdžios priklausomybės – akinius. Ši reklama sukurta Vakarų pasauliui, kuriame priklausomybė iš visuomenės padugnių prakeiksmo verčiama trokštamu ir gražiai pateikiamu dalyku. Naująja norma.

Verslui priklausomybės labai naudingos, nes didžiausias pelnas gaunamas tada, kai produktas parduodamas už kuo didesnę kainą kuo didesniam kiekiui žmonių kuo ilgesnį laiką. Kaip to pasiekti? Sukelk priklausomybę ir apkaišyk ją gėlėmis.

2.

Tai Olandijoje sukurta reklama su aiškia potekste, skirta trumpalaikių seksualinių santykių (hook-up kultūros) visuomenėms.

„Coca-Cola“ joje atlieka savotiško socialinio lubrikanto funkciją, perima gėlių (23 sekundė) ir spermos (46-56 sekundės) kultūrinius įvaizdžius.

Atkreipkit dėmesį ir į dainos žodžius: „Baby I’m your puppet on a string [..] strange love“ ir t.t.

3.

Paprasta – „Coca-cola“ pateikiama kaip globalus gėris, kuris peržengia žmonių dirbtinai sukurtas sienas; bendražmogiška vertybė.

4.

O čia raudonoji rūgštis užima yra socialinio teisingumo ir sąžiningo pajamų pasiskirstymo ženklas, leidžiantis visiems pasijusti lygiais. Būtent nuo „Coca-Cola“ gurkštelėjimo 45 sekundę prasideda Degėlos įtraukimas atgal į visuomenę, pripažinimas kaip sãvo.

5.

Reklamos mintis: „Coca-Cola“ – žmonių pasąmonėje (lunatikavimas esą kyla iš jos) įsitvirtinęs gėris, vardan kurio įveikiamos visos kliūtys. Visa tai dar remiasi prielaida, kad pasąmonėje slypintys dalykai, žinoma, yra geri, natūralūs ir todėl siektini.

O kad Vakarų konsiumeriui afrikiniai motyvai nepasirodytų perdėm tolimi, apsidraudžiama užmetant klasikinės muzikos.

*

Palieku jums rinktis patiems, bet aš mieliau gersiu arbatą, pieną, mamos kompotą, kakavą, kavą, obuolių sultis ar net „Selitos“ birzgalą.

*

O kaip padaryt, kad žmonės pajaustų, jog dažnai reklama juos kiauraĩ mausto?

Galima pasiūlyt patiems susukti siužetą populiarinti kokiam nors nelabai populiarintinam reikalui. Pavyzdžiui, štai taip:

♦

 

3 – paspausk ir pagirk!

Esame XXI a. Dostojevskio romano herojai. Apie mus pasakojama istorija susideda iš kasdienio daugialypiškumo ir priklausomybės ne tik nuo žmogiškųjų aistrų bet ir nuo Išmaniųjų.

Išmanieji yra ne žmonės, kupini suklydimų ir emocijų, bet ne mažiau klystantys ir sukeliantys emocijas žmonių kūriniai, kuriuos vadiname susipynusiomis medijomis, naujosiomis technologijomis ar vartais į virtualią tapatybę. Rytais praplėšiamos akys esti paraudę po ilgos vakarykštės meditacijos prieš monitorių. Laukiame atosmazgos, vildamiesi, kad poilsio dienos ar kita veikla išgelbės. Galbūt priimame drąstiškus sprendimus nesinaudoti vienomis ar kitomis funkcijomis tam tikru laikotarpiu. Bet iš tiesų  esame pasimetę ir manome, kad kalti per dideli darbų krūviai ir naujas išmanus gyvenimas, kurį kuriame anapus monitoriaus. Kartais jis neturi nieko išmanaus – kelios naujos reklamos peržiūros, iš draugų atkeliavę internetiniai virusiniu būdu plintantys dariniai (angl. memes) ar pasidalintos naujos kelionių nuotraukos. Visgi daugeliu atveju jis vertas vadintis išmanuoju – kompiliuojamos mintys ir idėjos, neatitrūkstama nuo naujausių visuomenę aplankiusių žinių. Čia persikelia intelektualioji minties erdvė – diskutuojama, kuriami intelektiniai produktai, atsiveria nauja erdvė kūrybai ir… gyvenimui, kuris neišnyksta trapiam kūnui palikus žemiškąją būtį. Čia prasideda ir studijos (neretai ir baigiasi, nors norisi tikėtis, kad pirminių šaltinių ieškoma ne tik virtualiuose archyvuose ir bibliotekose), ir gyvenimo procesas. Viskas tampa paliečiama ekrane. Popieriuje užraštytos klasikų knygos tykiai nugulę ant stalo neturi liečiamo ekrano. Popierius plonas, pageltęs ir šiugždantis, stipriau patempsi ir suplyš. Bet jis buvo tas, kuriam rašė klasikai.

Galbūt verta užvertus išmanųjį atsiversti popierinius prof. Stasio Šalkauskio raštus šiandieniniam dostojevskiškam žmogui? ♦

-

Nuotrauka priklauso kern.justin

3 – paspausk ir pagirk!

 

Vienas iš mūsų palydovų, su kuriais beveik kasdien vienokiu ar kitokiu būdu susitinkame, yra žiniasklaida. Kartais ji mus pasiekia net ir nenorint. Iškyla daug klausimų: kaip šitas „susitikimas“ veikia abu jo dalyvius, kodėl tiek vienas, tiek kitas dalyvis ateina į šį santykį?

Šioje laidoje, kurioje svečiuojasi Paulius Mieželis ir Audrius Makauskas, taip pat bandoma apibrėžti kultūrą. Tikriausiai nepavyktų to atsieti nuo žmogaus, nuo kūrybos, nuo Kūrėjo ir santykio su Juo, koks jis bebūtų. Kalbame apie žiniasklaidą, jos „prigimtinę“ reikšme ir kilmę, t. y. kam ji atsirado? Savaime suprantame, kad čia atrasime daug aspktų. Yra žiniasklaidos subjektų, kurie nuo savo „prigimties“ nutolsta ne tik retkarčiais, bet jau savo egzistavimo principu yra užprogramuoti nebūti „žiniasklaida – laisvas ir nepriklausomas žodis“.

Ir vis dėlto keliame klausimą:

Žiniasklaidos vaidmuo kuriant ir atskleidžiant kultūrą: rimtas įsipareigojimas ar laisva kūryba?

Pakankamai tvirta idėja, jog reikalingas itin rimtas įsipareigojimas, kad žinios apie tai, kas vyksta aplink plačiąja prasme, būtų pateikiamos adekvačiai ir proporcingai jų svarbai. Tiesa, čia galima užkurti nemenką  vertybinį ginčą. Suvokiant, kad galima ieškoti vienos tiesos, iškyla reikiamybė sutaikyti šią iškeltą priešybę įvardijant, jog žiniasklaidos vaidmuo atskleidžiant ir kuriant kultūrą yra rimtas įsipareigojimas laisvai kūrybai.

0 – paspausk ir pagirk!

„Feisbuko“ laukia galas! Ir ne neapibrėžtas (it pasaulio pabaiga), o labai konkretus.

Taip, ligšioliniai augimo duomenys įspūdingi. Jau 800 mln. vartotojų.

Bet juk dalykai ir pradeda mažėti nuo aukščiausio kada nors pasiekto taško – tai logiška.  Kas leidžia spėti, jog tokia lemtis ištiks aptariamą socialinį tinklą?

Priežasčių – ne viena.

• Sudėtingumas. Nuo labai paprastos idėjos – leisti žmonėms pasijusti garsenybėmis, kurių gyvenimas nuolat stebimas ir aptarinėjamas ¹ – „Feisbukas“ išaugo į painų įvairiausių funkcijų kamuolį. Netrukus įvyksiantys profilio išvaizdos atnaujinimai tik stipriai padidins raidžių ir spalvų margumyną (kuris, beje, nužudė paskutinį FB konkurentą „MySpace“). O žmonės mėgsta tai, kas paprasta ir neapsunkina. Būkim atviri, daliai potencialiaĩ itin aktyvių FB vartotojų susigaudyti tinkle vis labiau kliudys ir protinių gabumų stygius.
• Privatumo išnykimas. Sakoma, jog pasaulis keičias taip, jog privatumo garantuoti nebeįmanoma, o ir žmonėms tai ne(be)rūpi. Pokyčio esmę taikliai atspindi „Google“ šefo Eriko Šmito citata: „Jeigu kažką darote ir nenorite, kad apie tai kas nors sužinotų, galbūt pirmiausiai jums to apskritai nereikėtų daryti?“. Taigi jeigu jau gyveni gyvenimą, būk pasiruošęs, kad visi galės į jį įkišt savo nosį.
  Asmeninio ir viešo gyvenimų ribos nykimas yra ženklas, rodantis civilizacijos posūkį atgal į gentinę barbarybę, kurioje tokio dalyko kaip privatus gyvenimas tiesiog nėra.
  Yra tik genties būgno diktatas.
  Esame padėtyje, kai slydimą į tokią būseną dar galime sustabdyti, ir nemažai žmonių to siekia. Juos dar labiau suburia aiškėjantys faktai apie masinius „Feisbuko“ vykdomus šnipinėjimus. ²
• „Nesusimokančiųjų“ problema (free-rider problem). Žinoma, pinigų „Feisbuke“ mokėt nereikia, bet kalbam apie kitokį susimokėjimą. Tinklas remiasi prielaida, kad žmonės savanoriškai dės ten turinį. Kitaip viskas tiesiog neveiktų.
  Žinoma, atsiranda gudruolių, kurie nieko netalpina, o tik žiūri, ką paviešina kiti. Jeigu gudruolių daugėja, turinio mažėja, puslapyje nebelieka ką veikti. Akivaizdu: pats „Feisbukas“ tai suvokia kaip aiškią bėdą, todėl stengiasi ištraukti turinį iš žmonių tiek geranoriškai, tiek jiems to nežinant.
• Greitmaistis nepasotina. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės įsisąmonino, jog greitas maistas tėra nevisavertis įprasto maisto pakaitalas. Vandens nutekės ir kolei bus plačiai suvokti mokslininkų tyrimų rezultaitai, teigiantys, jog „Facebook“ ir „Twitter“ apgauna smegenis, priverčia jas patikėti, tarsi elektroninis bendravimas patenkina socialinius [..] poreikius“. Kai tai bus suvokta, daugumos požiūris į „Feisbuką“ taps ne ką geresnis, nei į greitą maistą. Ir ši diena artėja.
• Laikas. Nėra laiko gyventi dviejų gyvenimų – tikro ir internetinio. Jau dabar vienas JAV interneto vartotojas „Feisbuke“ praleidžia 8 valandas per mėnesį, šis skaičius auga.  Spėkit iš trijų kartų, kurį gyvenimą žmonės pasirinks pasilikti.
• Beprasmybė. Taip. „Feisbukas“ puikiai padeda šeipinti imedžą jauniesiems savivaldybių nariams, gauti dėmesio alkanoms penkiolikmetėms, dykai pasireklamuoti pradedantiems tinklaraštininkams ir niekam nežinomoms NVO. Tačiau vidutiniam žmogui,  kokia nauda (be pastovaus reklamos vartojimo ir rūpinimosi gyvenimais žmonių, su kuriais be FB pagalbos nepalaikytų jokio ryšio) jam? Galbūt jos ir nėra.

2 – paspausk ir pagirk!