Popiežius nesikišo į valdžią, Jis mylėjo žmones pagal artimo meilės įstatymą. Tik meilė atiduodanti savo gyvybę už kitus griauna sienas, kiti bandymai nugriovę sienas pastato rūsius ir įkuria ten archyvus. Cituojamas autorius neleidžia užmiršti šio veido – komunizmo galą jis sieja su Jonu Pauliumi II, o ne su Gorbačiovu.
Skaityti toliau
„Atsigręžiu į jus, visų luomų broliai ir seserys, į jus, krikščioniškosios šeimos, į jus, ligoti ir pagyvenę žmonės, į jus, jaunuoliai: su pasitikėjimu vėl imkite į rankas rožinio vėrinį, iš naujo atverdami jį Šv. Rašto šviesai, harmonijoje su liturgija, jūsų kasdienio gyvenimo kontekste.“
Skaityti toliau
Napoleono santykiai su Katalikų bažnyčia nebuvo geri. Netgi dar daugiau – neperdėtume jį pavadindami buvus visišku Katalikų bažnyčios priešu. Neleidęs popiežiui Pijui VII savęs karūnuoti, Napoleonas pats užsidėjo karūną sau ant galvos, tuo pabrėždamas, kad net Dievas nėra už jį viršesnis. Lyg to būtų maža, apsvaigintas šlovės Napoleonas aneksavo popiežiaus valdomas žemes, o patį popiežių pagrobė ir įkalino (tai buvo atsakas į Pijaus VII jam paskelbtą ekskomuniką).
Skaityti toliau
Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.
Skaityti toliau