Rugilė Kazlauskaitė
2012-09-23

Atvirlaiškiai iš švento Jokūbo kelio (III). Bendrakeleiviai

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

Vienas gražiausių vaizdų, kuriuos mačiau kelyje buvo žvyruotas kaimo kelias, kuriuo riedėjo viena prancūzų šeima. Keliu tipeno trys paaugliai berniukai, tikriausiai broliai. O jų tėtis ir mama vežė metalinį vežimaitį, panašų į karutį – tėtis prilaikydamas iš priekio, mama – iš galo. „Karutyje“ sėdėjo ketvirtas berniukas, paralyžuotas visu kūnu. Nežinau, kiek kilometrų jie taip nukeliavo, bet įtarčiau, kad ne vieną šimtą.

Ne ką mažiau įspūdingai atrodė ir kita šeimynėlė. Mažame mediniame nakvynės namų kambarėlyje, kuriame lovos buvo sustumtos taip arti, kad iš pavirto į vieną didžiulį keliolikos žmonių migį, sau penkias vietas užsikariavo tėvai su trimis vaikais, iš kurių mažiausiam buvo ne daugiau kaip šeši metai. Dainuodami ir čiauškėdami vaikai kas rytą užsidėdavo savo dydžiui pritaikytas kuprinėles ir visi kartu nužygiuodavo bent penkiolika kilometrų.

Lovų jūra. Svarbiausia yra tai, kad kiekvienoj lovoj paklota patalynė.

Devynių metų japoniukas, kuris su tėčiu ir broliu nuėjo 800 kilometrų.

Kelyje daugybė senų žmonių, kai kurie nepajėgia nešti kuprinių, todėl veža daiktus jau minėtuose karučiuose. Labai daug ir jaunimo. Paskutinius šimtą kilometrų vis sutikdavom nedideles paauglių grupeles, ko gero pirmą syk išleistas tėvų toliau nuo namų. Iš tiesų šis Dievo užantis tinkama vieta paleisti vaikams. Su draugėmis juokaudavom, kad gali paleisti kelio pradžioje mažą vaiką ir po dviejų mėnesių pasiimti jį Santiage. Gali būti ramus, kad žmonės juo pasirūpins, apnakvydins, pamaitis ir paglobos lygiai taip pat, kaip kasdien globodavo kiekvieną iš mūsų.

Vienas didžiausių džiaugsmų kelyje yra draugystė. Prieš išeidami daug kas įsivaizduoja, kad tai bus kelionė savo vienatvėje. Deja, tai nelabai įmanoma. Labai dažnai nutinka taip, kad žygiuojant vienai keliu šalia manęs išdygdavo koks nors žmogus ir pradėdavo kalbėtis. Paėjėję kartu kelis kilometrus, pasipasakoję viską, kas tik šauna į galvą, išsiskirdavome. Niekad tiksliai nežinai, ar dar pamatysi žmogų, su kuriuo dabar atsisveikini. Užtat kai kurį nors vakarą išvysti jo veidą atėjęs į albergą, nudžiungi iš visos širdies. Tada su kelio bičiuliais gamini vakarienę, sėdi už bendro stalo ir geri kartu vyną iki išnaktų (išnaktos kelyje prasideda dešimtą valandą, nes kitąryt visi kelias prieš aušrą). Ypatingai daug sutinki žmonių, kurie savo gyvenimo istorijomis ir pavyzdžiais moko, įkvepia. Stipriai jauti žmones kaip Dievo malones, nusileidžiančius tau į pašonę kaip tik tada, kai jų labiausiai reikia.

Viena tokių malonių mums buvo dar vieną lietuvė kelyje – Mingailė Jurkutė. Kaip ir pridera lietuviams, išvykusiems į užsienį, labai greit visos pasidarėm vieningos ir artimos. Beje, šis bruožas būdingas ne tik mūsų tautai – vakare alberguose matai kleketuojančius didžiulius italų būrius, devintą valandą į lovas disciplinuotai gulančius ir tyliai šnekančius korėjiečius ir t.t. – nors gali susirast draugų iš viso pasaulio, daugelis renkasi draugais savo bendrataučius.

Piligrimiška vakarienė albergo kieme

Kelyje sutikta lietuviška draugė – Mingailė


Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

22 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 1 )

  1. Ieškoti svetimojo

    Įdomu ir tai, kad Šv. Raštas teigia, jog Dievas dažnai esti ypač stipriai patiriamas tose vietose, kurios mums yra „svetimos“. Ten žmonės, kurie yra mums svetimi, tampa tikru išmėginimu mūsų familiarumo jausmui. Mokslininkai, atidūs vietos klausimams Naujajame Testamente, pastebėjo, kad Jėzus reguliariai išvarydavo mokinius iš pažįstamų vietų kaip tik todėl, kad tenykščiai žmonės buvo svetimieji, nepažįstamieji – marginalai arba nežydai. Gyventi viešai, reiškia išmokti rodyti svetingumą tam, kas yra kitoniška ir nepažįstama.

    Pilypas Šeldreikas, „Dvasingumas mieste“

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *