Rugilė Kazlauskaitė
2012-09-28

Atvirlaiškiai iš šv. Jokūbo kelio (V) Turizmas, sportas ir piligrimystė

Dalys: I, II, III, IV, V, VI, VII. (visos atvirlaiškių dalys viename įraše čia)

Kokie žmonės eina į Santiagą? Visokiausi. Įvairiausio amžiaus, tautybių, religijų, fizinio pajėgumo žmonės. Grubesni kelio veteranai mėgdavo skirstyti keliautojus į tris tipus: sportininkus, turistus ir piligrimus. Sportininkai tai jauni žmonės, kurie lekia po 40km per dieną ar didžiuliu greičiu prašvilpia dviračiu tau palei ausį. Jie žiūri į kelią kaip į sportinį iššūkį savo raumenims ir psichologinei ištvermei. Niekam jie netrukdo, bet niekam jie ir neįdomūs. Kartu su jais neapžiūrėsi senovinio vienuolyno griuvėsių, nepavyks pasišnekučiuoti prie kavos puodelio apie religiją ar gyvenimo tikslą. Tu jam pasakosi, kokios gražios buvo pakelės avys ir kaip kvepėjo eukaliptai, o jis pasigirs nubėgtais 40 kilometrų per šešias valandas. Ką gi…

Štai taip reikia džiaugtis saulėgrąžomis

Žodis „turistas“ kelyje prilygsta keiksmažodžiui. Iš vieno albergo savininko kelio pradžioje gavom visą vakarinę paskaitą, kaip keliauti išvengiant turizmo. Atrodė, kad pats savininkas save laiko šiuolaikiniu riteriu, kurio misija – ginti tikrus keliautojus nuo to, ką pavadintume popsu. Anot bauginančių legendų, turistai tetrokšta vartoti kelią: valgyti baruose, kurių pilna ant kiekvieno kampo, užkariauti visas vietas nakvynės namuose arba miegoti viešbučiuose (kurių pilna kely) ir pirkti klaikiai neskoningus suvenyrus su Homerio Simpsono-piligrimo atvaizdu (nepatikėsite, kiek panašių kvailysčių daug). Baisieji grasinimai išsipildė – kai iki Santiago lieka 100 km daugybė žmonių prisijungia prie kelio. Vieną rytą atsibundi ir pamatai keliu žygiuojant minią. Kitą rytą alberge pamatai žmones, kurie pakuojasi savo lagaminus (!) ir sėda į taksi, kad nuvažiuotų į kitą albergą arba sukrovę daiktus į specialiai tam skirtų firmų automobilius eina į kitą miestą eina su mažomis rankinėmis.

Piligrimiški suvenyrai

Istorinis šv. Zoilo vienuolynas, iš kurio dabar padarytas prabangus viešbutis

Ant seno kryžiaus užrašytas artimiausio prekybos centro adresas.

Prasidėjus šiam vajui senųjų piligrimų, nuėjusių kelis šimtus ar net tūkstančius kilometrų, veidai pasidaro pikti ir rūškani, o pro dantis pradedi švokšti piktąjį keiksmažodį: „turistai“. Bet mūsų siaubas dėl šio „Mordoro“ ir tetruko vos dvi dienas. Trečiąją dieną išmokome įveikti minią – atsikeldavome valanda vėliau už juos visus, visi jau būdavo išbėgę ir eidavome tuščiu keliu vienos, o nakvynę vis tiek rasdavome jei ne didesniuose miestuose tai mažuose jokiam turizmui nepatraukliuose kaimuose ar bent jau šiltuose, rūkų pritvinkusiose pievose.

Rytas rūkais užklotoje pamiškėje

Trečiasis keliautojų tipas – piligrimai. Šis žodis, priešingai nei „turistas“, tariamas su pagarba ir išdidumu. Tiesa yra ta, kad kely nerasi nė vieno, kuris savęs nepavadintų piligrimu. Tik kur yra riba tarp patogaus turizmo ir piligrimystės – taip ir nesužinojau. Kai kurie hipiai manė, kad piligrimai yra tik tie, kurie miega laukuos po dangum ir neturi pinigų. Kiti buvo įsitikinę, kad piligrimais negalim vadinti tų, kurie renkasi ne albergus, o viešbučius nakvynei. Daugeliui atrodė, kad piligrimas privalo turėti dvasinį tikslą – gana įprasta kely prieiti prie žvyrkeliu tipenančio žmogaus ir paklausti „kodėl eini šiuo keliu?“. Beveik visi paklaustieji prisipažįsta kažko ieškantys – pašaukimo ir vidinių atsakymų, laiko savo apmąstymams, pokalbių su įdomiais žmonėmis. Geriausias iš atsakymų buvo vieno seno Olando, kuris su žmonele pradėjo kelią savo namuose, Amsterdame ir keliavo keturis mėnesius. Paklaustas, dėl ko eina, jis atsakė: „nes laukiau to visą savo gyvenimą“. Ilgainiui atpratau klausti šio populiariojo klausimo. Supratau, kad ir pati nemoku į jį deramai atsakyti. Ko gero visus mus veda kažkoks paslaptingas ilgesys – keistas, žodžiais neapsakomas troškulys, kuris apmalšta atsidūrus arčiau gamtos, arčiau šventų vietų, arčiau gerų žmonių globos, arčiau nežinomybės, kas tavęs laukia rytoj. Ir visai nebesvarbu, kiek kilometrų nueini, kur apsinakvoji ir kiek suvenyrų nusiperki. Už visų mūsų stovi tas pats ilgesys. Kodėl aprašiau šiuos tris keliaujančiųjų tipus? Ne todėl, kad tikėčiau, jog žmones galima į juos skirstyti. Greičiau jau todėl, kad kiekvieną rytą savyje ir kiekviename iš mūsų atrasdavau po kruopelę turistiškumo, sportinio azarto ir piligrimystės. Visai nesvarbu, ką žmogus sakytų apie savo kelio tikslus.

Galisijos miškai

23 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *