Vairuoji automobilį – važiuoji keliu. Gyveni – taip pat eini keliu. Turbūt kiekvienas savo gyvenime ne tik kad matome ženklus, tačiau jų, jeigu ir nereikalaujame, tai bent giliai giliai trokštame, norėdami atsakyti į rūpimus klausimus. Keletą svarbių dalykų galima pastebėti ir tiesiog dažniau vairuojant automobilį bei stebint savo ir kitų vairuotojų elgesį naudojantis greičio ir stabdymo pedalais. Kai pagalvoji, o kaip tai vyksta mano gyvenimo kelyje?
Dabartinis popiežius Benediktas XVI-asis dar neturėdamas šios šventos pareigos knygoje „Krikščionybės įvadas“ rašė, jog krikščionybė nėra ideologija, o ji yra kelias. Čia ir pradėjau galvoti, o kokie yra šio kelio ženklai ir kaip į juos pavyksta atsiliepti. Grįžtu prie vairavimo ir prie kelio ženklų bei taisyklių, kurios nurodo, ką reikia daryti pamačius vieną ar kitą ženklą. Visi norėdami vairuoti privalo įgyti teisę tai daryti, o tai reiškia – privalo išmokti taisykles ir egzamino metu įrodyti, jog pagal jas sugeba valdyti transporto priemonę. Teisę gyventi gauname dovanai ir gyvename nuo tada, kai ją gauname. Labai gaila, kai šiandien atsiranda tokių žmonių, valstybių, ideologijų, kurios ir toliau mano, jog gali suteikti arba atimti teisę gyventi. Dar graudžiau, kai šios „organizacijos“ gyvendamos pagal tokią savo nuomonę greta atstovauja žmogaus teisėms. Bet čia svarbiau kas kita: gyvenimas, kelias, ženklai ir atsakas į tuos ženklus.
Turbūt kiekvienas vairuodamas (ypač jei jau kokius 5, 10 ir daugiau metų) kelio ženklus šiek tiek patobuliname. Na, pavyzdžiui, jeigu yra ženklas, jog negalima važiuoti didesniu nei 70 kilometrų per valandą greičiu, tai mažiausiai kaip pakoreguojame – važiuojame 80 (arba 79). O jeigu tai yra neypatingas plentas per kaimelį, tai net visai nesumažiname greičio, nes tiesiog savo mintyse ignoruojame to ženklo prasmę. Charakteringas pavyzdys yra ir su sustojimu prie STOP ženklo, nors šioje vietoje pakoreguojančiųjų ženklo prasmę yra mažiau, bet vis dėlto sustojimas greitai gali tapti tik prilėtinimu. Visame tame „nėra“ jokių problemų, jei to nemato policija.
Tada pažvelkime į gyvenimą. Keliauji savo gyvenimo keliu ir reikalauji ženklų (Dievo įrodymo; pasirinkimo sėkmę garantuojančio ir kt.), bet štai ženklų kaip ir tame automobilio kelyje yra apstu, turbūt net daugiau, o vis dėlto išlieka įprotis to ženklo prasmę ignoruoti arba pakoreguoti. Kas gi nutinka, kuomet Dievo siųstame ženkle nurodyta sustoti, o Tu tik prilėtini? Kas gi nutinka, kai Dievo siųstame ženkle nurodyta mylėti savo artimą, o tu tiesiog tik ieškai naudos tame santykyje? Šioje vietoje posmų posmai lietųsi iš mūsų kiekvieno sąžinės patikrinimo.
Norėčiau tik tvirtai pabrėžti, kad net jei atrodo, jog mes galbūt nesame pajėgus tuos Dievo ženklus tinkamai suprasti ar pastebėti, kaip antai esame išmokyti ir gavę teisę vairuoti automobilį, vis dėlto Kūrėjas mums teisę gyventi dovanojo, nes mes esame pajėgūs šiame gyvenime vairuoti ir atpažinti tuos ženklus. Tereikia tik įdėmiau klausytis, atidžiau žiūrėti. Ir aš tuo nepaliauju tikėti, kai esu gyvenimo „vairavimo“ mokykloje – Bažnyčioje.
-
Nuotrauka priklauso Ben Fredericson (xjrlokix)
12 – paspausk ir pagirk!
O kaip dėl Lk 11?
Gana keblu su tais ženklais.
Puikus tekstas. Šaunuolis.