Santa Kančytė
2012-03-16

Ar tikrai tikrai, Marijonai?

Penktadienį prieš Kovo 11-ąją sėdėjau savo kambaryje Vilniuje ir pravėrusi langą laukiau, kol įlįs pavasaris. Beskaitant mano ausis pasiekė muzika ir prireikė laiko, kol susivokiau, kad čia gi mokykla, esanti kaimynystėje, švenčia Nepriklausomybės dieną. Šventė buvo maždaug tokia: „Trys milijonai“, „Aš tikrai myliu Lietuvą“ ir „Laisvė“. Po to, gaila, bet baigėsi.

 

Šiandien sėdžiu kambaryje vienam senos statybos daugiabutyje vidutinio dydžio mieste Lietuvos pakrašty. Už lango nėra mokyklos, bet vaizdas pamalonina akį. Skaitau popiežiaus Leono XIII encikliką Rerum Novarum. Gėda prisipažinti, bet pirmą kartą. Enciklika buvo parašyta 1891 metais ir skirta darbininkų klausimui. Jame pasmerkiamas socializmas ir parodoma jo siūlomų sprendimų ydingumas beigi pateikiami pagrindiniai Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principai. Tai oficialus apibūdinimas. O dabar neoficialus. Skaitau socializmo kritiką ir girdžiu, kaip kaimynai apačioje*, matyt, žiūri žinias. Kažkodėl galvoju, kaip gerai socializmo esmę liudija plonos šio buto sienos. Kažkada, kai jį statė, buvo visiškai nusispjauti, kad viską, kas garsumu viršija tavo mintis, girdi ir tavo kaimynai. Tam tikrai prasme, tai buvo netgi pageidaujama dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, jauteisi taip, tarsi gyventum vienoje didelėje bendroje erdvėje. Žinai, kad ką tik Laima iš gretimo buto nuėjo į vonią. Tai turėtų budinti kolektyvizmo dvasią ir kurti tikrą komunistinį žmogų / homo sovieticus. Mūsų gi viskas bendra. Net gyvenamoji erdvė. Antroji priežastis dar nemalonesnė už pirmąją, bet nori nenori lenda galvon – su tokiom plonom sienom lengva girdėti, ką kalba ir veikia kaimynas. Taigi visą laiką esi priverstas galvoti, ką kalbi, ir nekalbėti, ko nereikia, nes niekada negali žinoti, gal Laima, kuri dabar nuėjo į vonią, stropiai budi komunizmo kūrimo tarnyboje. Įdomi situacija – gyveni taip padėtas, jog nuolat, net namie, esi kolektyvo narys, ir kartu žinai, jog nei vienu iš to kolektyvo, greičiausiai, negali pasitikėti.

Tačiau enciklika mane po truputį įtraukia taip giliai, jog televizoriaus garsai nutolsta. Ne vien dėl to, kad ji padeda suprasti, kokie klibantys buvo patys socializmo pamatai, jo idėja apie visų žmonių lygybę:

„Atėmus žmogui tai, kas jojo sumanumą bei darbštumą žadina, būtinai išsektų ir patys turtų šaltiniai. Toji gi lygybė, apie kurią jie svajoja, būtų ne kas kita, kaip tik lygus visų žmonių skurdas bei vargas.“

…ir pavydas bei godumas, tikroji visuotinės nacionalizacijos priežastis:

„Taip įsigalėjus svetimų turtų godumui reikia suvaldyti minias, nes jei leista siekti savo gerovės, teisybės nelaužant, tai nei teisingumas nei visuomenės gerovė neleidžia imti to, kas yra kito, ir dėl kažkokios neprotingos lygybės grobti svetimus turtus.“

Bet ir dėl to, kad ji – parašyta 1891 metais! – vis dar gali veiksmingai paaiškinti nemažai šiandienos procesų bei suteikti žmogui vertingų pamokų apie valstybę ir visuomenę. Pavyzdžiui, kaip gerai būtų prieš rinkimus darsyk visur pagarsinti mintį, kurią Leonas XIII įvardija kaip vieną iš darbininko pareigų: „…nesusidėti su nedorėliais, kurie tyčiomis daro didelių be jokio saiko prižadų, nes iš to kyla tik nereikalingas nusivylimas ir turtų naikinimas.“ **

Galvoju, o iš kur kyla šio popiežiaus laiško neslopstantis aktualumas ir tas aštrumas, su kuriuo jis įžvelgė būsimų laikų vagą, jei nebus atmestos klaidingos socializmo teorijos, bei pasiūlė vaistus nuo jų. Atsakymą randu pačioje enciklikoje – tai nuolatinis raginimas paisyti sveiko proto: „Dabar ginčijamasi dėl darbininkų padėties; labai daug valstybei pareis nuo to, ar tas ginčas bus išspręstas sveiko proto dėsniais, ar ne.“ Šis sveikas protas liudija apie prigimtinį privačios nuosavybės teisės pobūdį, apie nelygstamą žmogaus vertę, tačiau kartu nuodėmę, įsikūrusią jo prigimtyje, apie visiškos žmonių lygybės utopiškumą, nes jau gimdamas kiekvienas nėra lygus su kitais savo gabumais, darbštumu, polinkiais ir net sveikata, ir apie tai, jog bet kokia tikra pažanga (kuri niekada nebus pakankama) gali būti pasiekta tik kantriu ir romiu darbu, visiems ir kiekvienam padarant savąją to darbo dalį.

Svarbiausias vis tik, matyt, bus šis patarimas: „Bet nėra tokių priemonių, kurios galėtų pavaduoti krikščioniškąją meilę, visa atiduodančią kitų naudai.“ Kokia tos krikščioniškos meilės esmė? Labai paprasta – tai veiklumas. Ir apie tai aš galvoju nuo Kovo 11-osios kaimyninėje mokykloje iki Kovo 11-osios eitynių Vilniaus centre. Veiklumas buvo toji priežastis, kuri leido Lietuvai išsivaduoti iš vis gilyn savo paties prielaidų klaidingumo gramzdinamo socializmo. Veiklumas, vadovaujamas sveiko proto ir rūpesčio artimu, gali leisti Lietuvai išsivaduoti ir iš to, kas gramzdina ją šiandien.

–––

Tad ką atsako popiežius į klausimą, kaip išspręsti socialinę problemą? Nėra kito kelio nei šis: „Kiekvienas privalo to darbo savo dalį padirbti ir tai kuo veikiausiai, kad pasivėlavus su pagalba, jau ir taip didelė blogybė netaptų dar didesnė ir sunkesnė gydyti. Valstybių vadai tesigriebia įstatymų ir savo parėdymų; turtuoliai ir darbdaviai teprisimena savo pareigas; darbininkai, kurių čia yra reikalas, tedaro išmintingų pastangų“… moksleiviai tesimoko su dideliu užsidegimu, studentai tesirūpina tapti gerais specialistais, idant prie šalies gerovės galėtų prisidėti, kiekvienas, turintis proto gabumų, teieško geriausių sprendimų šiandienos situacijai, žurnalistai tesiekia tiesos, statybininkai – statyti patvarius namus su normaliomis sienomis… o tu, Marijonai, tu ir taip myli Lietuvą. ♦

* Iš butų viršuje, apačioje ir šonuose sklindantys garsai, pokalbių nuotrupos ir maisto gaminimo bei valgymo skambėjimas taip susipynę, kad aš, kaip laikina šio buto įnamė, dar neskiriu, kas iš kur atsklinda. Televizorius buvo žiūrimas, reik manyt, apačioje, nes gerai girdėjosi prie radiatoriaus.

** Nesiruošiu čia vardinti visko, ką iš tiesų enciklikoje randu vertingą mūsų dienoms, nes tikiuosi, kad ji bus paimta ir paskaityta tų, kuriems įdomu patiems patikrinti šios enciklikos gyvybingumą bei kuriems svarbus socialinis klausimas. O jis turėtų tam tikru laipsniu būti svarbus kiekvienam.

-
Nuotrauka su vėliava priklauso andrius.vteisės
4 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 7 )

  1. tai, kad rašyta 1891 prideda nuopelnų ir G. W. Hegeliui su Dvasios fenomenologija. Šis, nusprendęs, kad jau užteks didvyriams ,,keisti istoriją”, pasakė, kad užbaigė filosofiją ir istoriją kaip mokslus. Geriausia ką begali atlikti žmogus tai suvokti savo vietą po saule ir joje dirbant pasiekti tai, kas neišvengiama.

  2. Martynai, kiek Hegelis paveikė Leoną XIII galėtų atsakyti koks geras idėjų istorikas, bet ne aš. Tačiau šis klausimas įdomus. Maceina gal pasakytų, kad atsakymo reikia ieškoti dar toliau – viduramžiuose, kai platoniškąją-augustiniškąją etiką pakeitė Aristotelio paveikti šv. Tomo raštai.
    Nors tu greičiausiai turi omeny šiek tiek sudėtingesnius dalykus nei tiesioginė įtaka Leonui XIII. Šiaip ar taip, drįstu manyti, kad Marksas daug labiau tikėjo “tuo, kas neišvengiama”, nei tai darė popiežius Leonas. Jei išvis darė.

  3. Markso Kapitalas buvo parašytas kaip kritika Hegelio istoriškumo sampratai. Kažkaip jų dviejų ginčas realizuojamas ir religinio/sekuliarinio gyvenimo perskyroje – vieno didis noras, kad žmogus suvoktu save per besiskleidžiantį Žmogiškumą, kito – pageidavimas, kad žmogus įgyvendintų savo Gyvūniškumą .
    Bet vis vien. Akvinietis, Bonaventūra ar Augustinas yra klasikiniai autoriai, kurie pateikia dvasinės etikos pavyzdį. Manau, kad iš tiesų galima būtu suvokti krikščioniško socialinio mokymo esmę, reikia suprasti tas idėjas, kurios sklandė būtent užrašinėjant šią ir kitas enciklikas.

  4. Ir taip, ir ne. Tiesa, kad enciklikų neįmanoma suprasti, nesuprantant tų idėjų, kurios sklandė jas užrašant. Jau vien dėl to, kad Leonui XIII tikriausiai nebūtų reikėję rašyti savosios Rerum Novarum, jei Marksas prieš tai nebūtų padirbėjęs prie savo raštų.
    Bet iš kitos pusės, tavo minimi klasikiniai autoriai niekada nenustojo galioti Bažnyčios mokyme. Tam tikra prasme, tarkim, Akviniečio suformuluoti nuosavybės, darbo ir kiti principai ir leido Leonui XIII rasti atkirtį socializmui. Todėl nežinau, ar galiu sutikti, jog tam, jog suprastum enciklikų esmę, reikia palikti klasikus ir žiūrėti amžininkus. Esmė būtent ir ateina iš Bažnyčios mokymo tradicijos. Tačiau amžininkai padiktavo – nežinau, kiek čia galima naudoti tokį politologų žargoną – dienotvarkę, t. y. jie iškėlė problemą.

  5. Jokiu būdu nenoriu būti kraštutinio požiūrio – klasikai yra svarbūs vien dėl to, kad juos išmanant galima palikti jų nagrinėtas sritis ir pasinerti ten, kur kažkas yra praleista. Klasikai nurodo požiūrio ,,filtrą”, kuris yra dedamas iškilus vienai ar kitai problemai ,,dienotvarkėje”. Jei tai socialinės problemos naudotis reikia Aristotelio – Akviniečio sistema, jei epistemologinės, tai Platono – Augustino. Tokia yra tradicija, taip savo regulas aiškina ir vienuoliai. Loyola vienintelis, berods, naudojo kai ką kitką, tačiau jo mokymas paliekamas tik asmeninei meditacijai, nesuponuojamas jo visuotinumas.
    Tačiau kodėl kiekvienai problemai kilus, naudojamas iš tradicijos ateinanti sprendimo matrica? Kodėl II Vatikanas yra toks (blogaja prasme) romantinis, kad kartą panaudojo amžininkų padiktuotas sprendimo kryptis – jų dokumentuose daugiau Kirgegaard’o nei Akviniečio? Nejaugi racionalus mąstymas yra tas mūšio laukas, dėl kurio kyla ideologines ietys – juk kova dėl žmogaus tikėjimo taip pat svarbi. Sunku, beveik neįmanoma, skaityti be tikėjimo ne tik Bibliją, bet ir enciklikas.
    Taigi socialinis mokymas lieka socialiniu mokymu – Leonas XIII nurodė koks tradicinis Bažnyčios požiūris į socializmo idėjas, drįsiu teigti, kad pasinaudojo Hegelio mintimis, tačiau kam to reikėjo?

  6. Puikios įžvalgos, Santa :) Perskaityk dar sykį pati, ką sau parašei. Yra viena paslėpta mintis po šiuo visu kalbėjimu, kad reikia rasti savo vietą šiame pasaulyje, kad galėtum joje daryti viską kuo geriau.

    Tik kad nėra taip paprasta susiorientuoti, kai esame bombarduojami pasirinkimo galimybių.

Leave a Reply to Martynas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *