Rugilė Kazlauskaitė
2012-06-03

Apie toleranciją ir trapią it stiklas asmeninę nuomonę

Atsimenu save devintoje klasėje, kai buvau ką tik įstojusi į KTU gimnaziją. Susirgus kuriai nors mokytojai, ją paprastai pavaduodavo direktorius kalbėdamas su mumis apie gyvenimą. Ko gero, per pirmąją iš tokių pavaduojamųjų pamokų direktorius ėmė ir paklausė: „Kas iš jūsų katalikai?“. Nedrąsiai pakėlėm keliese rankas, o tada jis uždavė antrą klausimą: „Ką jūs manot apie biologijos programą, kur aiškina, kad žmogus atsirado iš beždžionės. Ar tikit evoliucija? Tai kaip tada galit būti katalikais?“. Tuo pačiu jis tvirtai pristatė savo ateistiškas pažiūras ir paprašė mūsų paaiškinti, ką mes manom apie jo užduotą klausimą.

Pagal europinius tolerancijos standartus, ko gero, už tokį klausimą pedagogą reikėtų pakarti. Juk reikėtų toleruoti visų moksleivių religinius įstikinimus: nekabinti kryžių mokyklose, kad neįžeistume ateistų, bet nekalbėti apie religines vertybes, kad niekam nebūtų nejauku, kad niekas nesijustų diskriminuojamas. O dar mokytojui pristatyti savo religinius įsitinimus mokiniams viešai – tai juk visiškai asmeninė informacija, kuri gali kažkam pasirodyti kaip brukama… Visa laimė, kad nesimokiau pagal tokius europinius standartus pasiūtoje mokykloje.

Kai mums uždavė šį klausimą, iš tiesų susiraukiau iš nemalonumo: „Ko jis čia mūsų klausinėja nesąmonių? Ką čia jam dabar aiškinti?“. Man regis, nieko ir nepasakiau. Bet, ko gero, tą akimirką supratau, kad aš šioje vietoje neturiu stuburo, neturiu tvirtų argumentų atsakyti į primityvų klausimą. Dabar man teks arba patobulėti, kad mano krikščioniškumas turėtų stuburą ir turėčiau ką atsakyti, arba pakeisti savo poziciją.

Praėjo daugiau nei septyni metai nuo to laiko. Dabar, jei kas nors užduotų šį klausimą, galėčiau paskaityti apie Pradžios knygą ir evoliuciją nedidelę paskaitėlę. Ir jaučiu nuoširdų dėkingumą visiems tiems žmonėms, kurie ugdė mane ne apsiginklavę dirbtine šypsena sakydami „Kaip tik tau geriau…“, o pateikdami savo tvirtą poziciją ir kviesdami mane daryti tą patį: ne saugiai sėdėti su savo asmenine nuomone, o kartu ieškoti Tiesos. Stipriausiai tobulėjame tais momentais, kai turime autoritetą, kuriuo sekame ir augame jo vedami. Ne ką mažiau tobulėjame, kai turime autoritetą, kuriam nepritariame ir augame jam besipriešindami. Pats didžiausias sąstingis įvyksta tada, kai mūsų moralę, pažiūras liečiančios temos tiesiog išstumiamos iš viešos erdvės lyg tai būtų kažkam nepatogūs priedai prie mūsų labai patogaus gyvenimo. Būtent tokiu būdu jos išstumiamos ir iš mūsų sąmonių.

Kaip rašė G. K. Chestertonas, anksčiau žmogus buvo linkęs abejoti savimi – ar jam pavyks rasti tiesą, tačiau jis neabejojo, kad tiesa yra. Šiais laikais itin madinga abejoti tiesos egzistavimu, tačiau pagirtina iš visų jėgų tikėt savimi. Tik kad tikėjimas savimi be gyvų tiesos paieškų yra skystas. Tad gyvenam apsiginklavę mandagia asmenine nuomone, bijodami ją pasakyti, kad šiukštu neužgautume trapios it stiklas kito asmeninės nuomonės. Tokios mintys man kyla kaskart išgirdus, kad reikėtų nieko nerašyti ir nekalbėti apie lyčių skirtumus, religinius įsitikinimus, tautines skirtybes, homoseksualus. Kodėl nekalbėti? Kodėl mane, katalikę, turėtų įskaudinti neigiama ateisto nuomonė mano religijos atžvilgiu? Kodėl dirbančią moterį turėtų įskaudinti nuomonė, kad moters vieta namuose prie puodų? Nejaugi ji graudinasi kaskart išgirdusi, kad kažkas jos nelaiko tinkamiausiai besielgiančia pasaulyje? Žmogui, kuris piktai reikalauja, kad visi mėgtų jo nuomonę, kažkas yra negerai. Arba kažkas negerai mūsų protams, jei nebeskiriame, kada užgaunamas konkretus žmogus, o kada tiesiog pasakoma jam prieštaraujanti nuomonė.

Pabaigai telieka pacituoti filosofą ateitininką Antaną Maceiną:

Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reik pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reik pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reik daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jei jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kame yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos“ yra tik noras mus užmigdyti.

Mums peršamas neutralumas. Tai naujų laikų išradimas, kuriuo norima žmones atpratinti įdomautis visais svarbesniais pasaulėžiūros ir visuomenės gyvenimo klausimais. Tąjį neutralumą skelbia: a) organizacijos, duodančios laisvę pasaulėžiūros dalykuose, b) laikraščiai – labai pigūs – kurie leidžiami tik tam, kad  nukonkuruotų pasaulėžiūrinius, ir kurie moksleivių neturėtų būt nė į rankas imami, c) žmonės, kurie patys anaiptol nėra neutralūs, bet kurie tuos neutraliuosius moka panaudoti savo tikslams. Visi šitie skelbėjai nėra neutralūs. Tai turėtų kiekvienas gerai įsidėmėti.

„Dabartiniai mūsų rūpesčiai“, Ateitis, 1930 m. Nr.11

-
nuotrauka priklauso whisperwolf
13 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Na, Maceina, kaip įprasta, dar 1930-aisiais suprato dalyko esmę. Nuostabus tolerancijos apibrėžimas.

  2. Į temą iš įdomaus teksto nesenuose „Šiaurės Atėnuose“:

    Vienas iš variantų, kaip konkrečiai pavienis žmogus gali įimti tolerancijos etosą, yra toks: rutiniškai pristatyti kaip draugiškumą ir inkliuzyvumą tai, kas iš tiesų yra frustracijos sukaustyti judesiai ir tonas; ne tik duoti kelią, bet ir paskatinti įžūlųjį, nes jo intruzyvumas įgniuždo į vidų, „įlipa į dūšią“ – tai blogiau nei blogai, tokios tolerancijos nereikia. Toks asmuo yra nepaprastai silpnas, atviras bet kokiai manipuliacijai; kita vertus, ar ne tokiam asmenybės tipui skirtos keistosios Europos Komisijos reklamos?

    Emilis Milkevičius, Šalin euroreklamą

Leave a Reply to Martynas Pilkis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *