Apie tinginystę, įprotį ir liturginį gyvenimą

2012-01-20, parašė

Tingiu – permanentinė studento rykštė. Prof. Zenonas Norkus

Kaip ir kiekvienais metais besiruošiant egzaminui pasigirsta graudus vidinis balsas: “Liko tik trys dienos, taip įdomu skaityti, bet tuoj kitas egzaminas ir vėl nespėsiu įsigilinti“. Žinoma, niekas netrukdė įdomių knygų skaityti anksčiau, bet kai tiek kitų svarbių dalykų, kurso medžiagą galimą ir atidėti. Visgi, ką daryti, kad neatidėtume? Kaip sako sena patarlė (jei tokios nėra, tai visai galėtų būti) – kol nepasigilini, tol ir neįdomu. Jei patarlė veikia motyvuojančiai, šioje teksto vietoje galima sustoti.

miegas ir mokslas„Viskas, ką darau, eina tiesiai į Dangų“, – ištarė Arturo Soto per SARĄ 1 mąstydamas apie liturginį gyvenimą: apie kiekvieną dieną kaip liturgiją ir kiekvieną veiksmą, kurio tikslas – pašlovinti Dievą. Vieną sesijos dieną teksto autorė nusprendė išbadyti nugyventi suvokdama, jog viskas, ką daro, eina tiesiai į dangų: praktikuoti nuolatinę savistabą ir kaskart klausti ar tikrai tai, ką darau, yra verta Dangaus. Buvo beprotiškai sunki diena, vos nenuvažiavo stogas: gal 15 kartų susivaldžiau nuo kompiuterio įjungimo, ne mažiau kartų teko save nutildyti, o iš to kylantį kaulų laužymą bandžiau malšinti miegu ar ko nors tvarkymu. Vėliau ir mokytis pasidarė įmanoma, bet poilsiui vis grįždavau prie miego – būti pailsėjusiam yra gera.

Pamažu supratau, kad toks ir yra vienuolinis gyvenimas. Griežta dienotvarkė, maldos ritmas ir būtini visokio pobūdžio darbai. Ir nors žavu gyventi meniškoje netvarkoje, galbūt didesnės mąstymo galimybės (išskyrus mirštant jaunam) įmanomos tik gyvenant tvarkingai. Be to, taip gyvena ne tik vienuoliai. Prof. Stasys Šalkauskis turėjo ypatingai griežta dienotvarkę ir nors pats buvo silpnos sveikatos, sugebėjo nuveikti daugiau nei pavyktų sudėjus dviejų dabartinių studentų ateitininkų gyvenimus, įskaičiuojant ir, tikėkime, ateityje esantį laiką.

Lyg ir viskas gražiai pasakyta, bet jei sutiktumėte teksto autorę, toli gražu viso šio grožio neišvystumėte. Bet galbūt neverta nubraukti gyvenimo vertų žodžių dėl autorės silpnumo. Juk net ir didžiausiems tinginiams įvyksta nušvitimai. O be to, Blaise‘as Pascalis yra pasakęs, kad protas veikia lėtai, todėl „mums reikalingas įprotis, kad protu kartą įžvelgus, kur yra tiesa, prisisunktume ir prisisotintume įsitikinimo, kuris mums nuolat išslysta, nes visada turėti prieš save jo įrodymus per daug sunku.“ Tad visada yra vilties, kad permanentinė rykštė gali būti įveikta.

O pabaigai apie meilę. Kodėl kartais atrodo, jog tikėjimas turi eitis lengvai ar kaip nors savaime. Sekmadienį vos ištvėriau šv. Mišias (per pamokslą dukart užmigau). Ir nors atsivertimo pradžioje buvo stipri trauka link Dievo, vėliau prasidėjo darbas, dažnai kaulus laužantis. Gary Chapmanas, vyrukas rašantis apie meilę, gana taikliai įvardino kas ji yra. Kai dėl kito ką nors daryti lengva, tai įsimylėjimas. Meilė prasideda, kai tau sunku, bet vis tiek darai. Tad galbūt kai įsimylime Dievą taip ir būna. O po to tampa sunku ir tikinčiais lieka tie, kurie užsiima meilės darbais. Todėl Bažnyčia mus ir moko apie dorybę – įprotį daryti gera – tikėjimas yra viena iš jų, ir ne šiaip dorybė, betgi dieviška. ♦

-
Nuotrauka priklauso  Casey David
  1. SARA – Studentų ateitininkų rudens akademija
7 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Žymos: , , , , ,

Komentarai (3) įrašui “Apie tinginystę, įprotį ir liturginį gyvenimą”

  1. Linutė sako:

    Labai artimas straipsnelis. Tokių motyvuojančių pasisakymų galėtų būti kuo daugiau. Jie padeda į save pažvelgti iš šalies… Susimąstyti.
    ačiū

  2. Martynas Pilkis sako:

    Apskritai [Vytautas Vygantas] buvo intelektualiai labai savimi pasitikintis.  Pavyzdžiui, per sekmadienio mišias jis išeidavo parūkyti iš koplyčios pamokslo metu, nes, kaip sykį užklaustas paaiškino, pamokslai nebuvo studentams reikiamo lygio…

    šaltinis

    Perskaitęs šitą, prisiminiau šito straipsnelio nuokrypį į užmigimą per pamokslus…

  3. TT sako:

    Ne pamokslas Mišiose svarbiausias, o Kristaus meilė, kurią jis mums rodo per auką ir atsidavimą. O jei pamokslai atrodo per žemo lygio, reikia pas joanitus į Mišias arba iš jų svetainės parsisiųsti sekmadienio pamokslus: http://joanitai.org/index.php/lt/tiesos-beieskant/garso-irasai/homilijos arba ir paskaitas :) Maža nepasirodys.

    Kalbant apie tinginystę, man pačiam atrodo dar labai svarbus ir kitas kraštutinumas – darboholizmas. Nes tas, kuris ilgai tinginiauja prieš egzaminus, po to yra linkęs persidirbti paskutinėmis akimirkomis. Įstrigusi man yra ir kita labai vaizdi mintis – lankas negali būti visada įtempas, nes praras tamprumą. Darbas darbui, poilsis poilsiui :)

Pakomentuoti