Jei esi katalikas, ypatingai viešas asmuo, pavyzdžiui, kunigas ar politikas, ar turi pakankamai drąsos savo tikėjimą liudyti žodžiais, yra daugybė kreivų liežuvių tik ir laukiančių, kada suklupsi. O tada pasipila: aiškino apie maldą, apie bažnyčią, vaidino šventą, o pats žiūrėkit, žiūrėėėkit, ką daro!
Teisybė, jei liudiji Kristų ir esi labiau matomas nei kiti, kartelė tau taikoma aukštesnė, nes yra daugiau į tave susmeigtų akių. Vis dėlto, nei vienas, nesvabu, kokias pareigas eitumėm, nesame apsaugotas nuo klaidų. Nei kunigai, nei krikščionys demokratai nėra šventieji, ir jie turi nuodėmių bei ydų. Beje, jie niekada ir nepretenduoja į šventumą kitų akyse (išskyrus tai, kad jo siekia Dievo akyse). Paradoksas tame, kad šventumo etiketę jiems dažniausiai priklijuoja kiti, tie patys stebėtojai, kurie tik ir laukia „nešventų“ jų žingsnių. Sutinku, kad tas, kuris skelbiasi esąs šventas, o tuoj pat apsisukęs neria į savo ydingus įpročius, yra veidmainis. Bet tokių reta. Sakyti: „eikite į Bažnyčią, melskitės, Dievas padės išspręsti jūsų problemas“, nereiškia sakyti „žiūrėkite į mane, aš neturiu problemų, nes einu į Bažnyčią“. Tai tik liudijimas tikėjimo, kad Dievas pakelia, gydo ir keičia tavo gyvenimą. O keičia jį ne išnaikindamas visas tavo problemas ar panaikindamas tavo nuodėmingą žmogišką prigimtį, bet vesdamas ir padėdamas keistis, pakilti, sveikti.
Klaida yra žmogaus lemtis, lydinti jį visą gyvenimą. Ji gali būti prakeiksmu, bet gali būti ir pamoka, galimybe, paskaitinimu keistis. Katalikų Bažnyčios požiūris į klaidą man labai patinka. George Weigel savo „Laiškuose jaunam katalikui“, jei gerai pamenu, kalba apie tam tikrą lengvumą, kuris supa atgailos sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Klysti, žinoma, niekas neskatina, bet supranta, kad klysti žmogiška: tam ir yra atgailos sakramentas. Pastarasis – tai tarsi psichologinė (šiuo atveju – labiau dvasinė) parama, palyda, padedanti kovoti su klaidomis ir nuopuoliais. Pagalba švelni, mylinti, nesmerkianti (dėmesio: nesmerkianti žmogaus, o ne nuodėmės). Bažnyčia žino, kad nuodėmė yra visur. Todėl galimybių atsiprašyti ir pasiryžti taisytis irgi yra daugybė: vakaro sąžinės sąskaita, atsiprašymas per Mišias, atgailos pamaldos, pagaliau –išpažintis.
Žmogus, žinodamas apie galimybę atsiprašyti ir tai, kad jis ne vienas su savo problemomis, kad už jo – visa bendruomenė, pasiryžusi jam atleisti septyniasdešimt kartų ir jam padėti atsikelti, gali drąsiau eiti per gyvenimą. Vaikas, kuris nuolat bijo nukristi, niekada nepatirs vaikščiojimo, bėgiojimo džiaugsmo. Bet jei jis žino, kad net nukritusį jį pakels ir paguos mama ar tėtis, jis gali drąsiai tyrinėti nuostabų pasaulį. Šia prasme Bažnyčia išlaisvina žmogų iš nuolatinės baimės suklysti ir padeda jam patirti gyvenimo džiaugsmą, eiti pirmyn, kurti. O suklydus, mobilizuoja visas pagalbos pajėgas.
Kai suklysta sesė ar brolis krikščionis, katalikui svarbiausia ne pati klaida (kuri, žinoma, visada liūdina), bet tai, kaip suklydusysis iš jos pakils. Ar jis supras, kad tai klaida, ar atsiprašys tų, kurios ji sužeidė, ar pasiryš ją atitaisyti. Pastaruoju metu teko išgirsti net du viešus ar pusiau viešus atsiprašymus. Tai – be galo svarbu, daug svarbiau už padarytą kladą. O jei atsiprašymas viešas, tai tik įrodo suklydusios asmenybės stiprumą. Tik deja, žiniasklaida į tai dėmesio nekreipia. Jiems svarbiausia – išdarinėti iki kaulelio nuodėmės anatomiją ir apjuodinti, o gal ir negražiais žodžiais išvadinti (oho, kokia proga pagaliau!) tą, kuriam iki tol buvo klijuojama šventojo etiketė.
Labiausiai nuvilia Katalikų Bažnyčios priešų veidmainiškumas. Tai jie dažniausiai aiškina, kad Bažnyčia netoleruoja kitokių, kad ji smerkia klystančiuosius, klijuoja etiketes. Tuo tarpu, kam nors paslydus visų akivaizdoje, patys didžiausi pasmerkimo akmenys ant jų krenta ne iš Bažnyčios, o iš jos kritikų pusės.
-
Nuotrauka priklauso [auro].30 – paspausk ir pagirk!
Man labai patiko vieno pamokslininko mintis. Geriau būti laimėjusios Kristaus armijos eiliniu, negu pralaiminčios piktojo kariaunos generolu. Nesusitaikydami su savo silpnybėmis, elgiamės kaip išpuikėliai generolai :)
Bažnyčios priešų retorika.
Katalikas padaro ką nors gero.
O, kaip gražu, kaip gerai tikrai, na bet čia tiek dalykai, vertybės, bendražmogiška visa tai. Smagu, kad dirba, kad gera daro išties. Bet va aš tai turiu kaimyną ateistą, labai geras žmogus, žinote, labai.
Katalikas padaro ką nors blogo.
Iš Vatikano mafijos nieko kito negalima tikėtis, šventeivų apgavikų lizdas, veidmainių priebėga.
Įdomios pastabos. Be įvardytojo būna ir kitų pretekstų puolimams prieš bažnyčią, juos visus aprašau čia http://augustinas.net/kada-bus-naujas-baznycios-ir-ateistu-santykis-49 . Daug tokių pretekstų pagrįsti dvigubų standartų taikymu bažnytinėms ir kitoms organizacijoms, tad yra netolerancijos apraiška.
Sveiki.
Nešiojuosi šį straipsnį jau visą mėnesį. Ne dėl to, kad jis atliepia konkretų visuomenės įvykį, o dėl to, kad jis užkabina bažnyčios ir jos priešų santykį. Jau kuris laikas tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie greičiausiai būtų įtraukti bažnyčios priešų barikadų sąrašus. Nors aš dar gerai pasiginčyčiau, kas yra bažnyčios priešas. Ar tas, kuris pasako kritikos žodį ir pabara jau yra priešas, o gal vis tik jis – svarbus ženklas savo namų pavasarinei švarai atlikti. Nes antraip ir mano močiutė, o ir mama keliautų tiesiai į priešų gretas, bet vis tik jų pastabos man padėjo gyvenime pasitaisyti. Ir tiems bažnyčios priešams kalbant, kaip kad turbūt uolūs katalikai būt pasielgę, nepadariau kai ko. Nesistojau nuo pat pirmųjų minučių nieko ginti, o atvirkščiai, pirmiausiai be pykčio išklausyti, ką gi jie turi pasakyti.
O pastabos jau tada buvo tokios (greičiausiai jums iki skausmo pažįstamos, tačiau per asmenines istorijas), kurios dėkui Popiežiui Pranciškui po truputį pradedamos taisyti. Ir nebuvo nieko piktždiugiško tose jų kalbose. Verčiau jau rūpestis, nusivylimas, skausmas. Deja, tada net popiežiui dar nepradėjus svarbios misijos, jau teko sutikti ir man, kad bažnyčia serga, ir kad anksčiau ji kaip įmanydama stengėsi laikyti iškeltą galvą, sakydama, man viskas gerai. O gerai nebuvo.
Bet čia kaip ir su žmogaus asmenybe. Kai žmogus arogantiškas, išdidus ir populiariai pasakius pasikėlęs, man klausimas, aš mintyse nukeliu jį nuo pjedestalo ir klausiu, kas gi jo širdyje yra sunkaus ir skaudaus, kad taip uoliai savo pažeidžiamą būtį gina. Ir dažniausiai paaiškėja – bėdos šeimoje dar nuo vaikystės, nepasitikėjimas savimi, ir kalnas kitų žaizdų, taip stropiai slepiamų nuo aplinkinių.
Gal taip atsitiko ir su mūsų brangia bažnyčia? Kuo daugiau klydom, tuo įmantriau bandėm saugoti savo šventumą. O kaip teisingai Emilija pasakei, esam tik žmonės. Bet kukliam, paprastam, savo silpnumą pripažįstančiam žmogui draugai ir svetimieji visada yra atlaidesni. Drįstu išklausius bažnyčios priešų šnekas apibendrinti, ir pritariu, kad mūsų bažnyčiai trūksta paprastumo, tikrumo, savo bėdų pripažinimo SAU ir kitiems, ir drąsos jas valantis. O valytis yra ką, ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mylimas popiežius Pranciškus uoliai dirba tuose laukuose, tik kad pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Jei būsime paprasti kaip vandens lašai, mums suklydus esu tikra žmonės ne tik kad apkalbinės, plūs, piktžodžiaus (kalbu ne apie tuščią pavydą ir nesąmoningus kaltinimus, kurių deja pasitaiko), bet dar ir padės atsikelti. Greičiausiai mums kuo greičiau reikia pildyti Pranciškaus darbininkų gretas.
Nes juk pasitaiko tokių katalikų, kurie dar sako, kad plaunantis popiežius kaliniams kojas, įžeidžia tikinčiųjų gretas, kad aukso taurės ir aukso blizgesys bažnyčiose labiau įkvepia tikintįjį, o vargšas mat taip bent vieną kartą savaitėje gali atsipūsti ir pasidžiaugti spindinčiu grožiu, postringauja apie elito gretas. Kuo greičiau supaprastėsime, tapsime mažaisiais broliais (gaila, kaip sako Julius Sasnauskas savo knygoje Malonės Akrobatika, kad net ir pranciškonai, neturto šaukliai, pasinėrė į elito vakarėlius ir šildosi televizijos rampų spinduliuose, užuot kaip Orvidas būtų artimas labiausiai Dievo reikalingiems), tuo artimesni būsime ne tik vieni kitiems, bet ir Dievo nepažįstantiems, ir tikrai kitų nepiktinsime nei savo klaidomis, o atlygio už gerus darbus mums juk ir nereikia, ar ne. Nes patys paprasčiausieji kaip a.a. kardinolas Sladkevičius ar tėvas Stanislovas, o dabar ir popiežius Pranciškus, traukė ir tikintįjį, ir abejojantį, ir prieštaraujantį. Supaprastėkime, nulipkime nuo elito ir susireikšminimo laiptų. Save kviečiu pirmiausiai.